Keisti keistų laikų sapnai

Šiuo metų laiku, kaip įprasta, tenka patirti net kiek slopinantį meninės produkcijos perviršio efektą. Žiūrėti ir žinoti – būtinybė, tačiau natūrali žmogiška savybė pavargti mačius per daug verčia atbukti nuo didžiosios dalies patyrimų. Vasaros pradžioje susidaranti jaunųjų menininkų pasirodymų tirštuma nepaleidžia, nori nenori matomų parodų ir vaizdinijos gausa tampa tinklu, į kurį papuolęs jautiesi nieko išties nebepatiriantis, bet jei kas įstringa, pavargus nuo jau nebeapmąstomos ir neįsimenamos masės, tą norisi ir fiksuoti.

Įstringa Kristijonas Gurčinas, savo tapybos magistrą pristatantis paroda „Fantasmagorija“ galerijoje „Vartai“. Dalis kūrinių jau matyti, tačiau ne vienoje erdvėje, ne tokia koncentracija, nebūtinai ir gyvai, todėl tai tampa proga įvertinti visumą. Preciziškai apšviesti vaizdai tarsi projekcijos, o ne fiziškai apčiuopiama, ant sienų kabanti tapyba, atvaizduoja lyg ir atpažįstamus, bet deformuotus reginius – keistus keistų laikų sapnus. Gurčino kūriniuose susipina visas spektras motyvų – krikščioniškų šventųjų atvaizdai, šventvagiški velniai, internetinėje kultūroje gimę avatarai. Apipina ir įkalina juos iškalstytomis tvoromis, ažūriniais rėmais, menančiais XIX a. grafikos kūrinių popierinių apvadų madas, tinklais, tarsi išdrožinėtais sodybų lėkiais; iš vidaus pjausto įkaitusiomis geležtėmis, rėžia žvilgsniais, drobė nušvinta smulkiais blizgučiais, dažas – imituoja kompiuterinio piešimo įrankius ar senas fotografijas. Visa tai menininkas atlieka su stebėtina precizika ir išmanymu, kuris savaime žavi net nesigilinant į kūrinių elementų sąveiką. Dažna, pasikartojanti vidinė tarpmotyvinė įtampa virsta jungiamąja gija – paveiksluose įkalintųjų ir jų bandymų ištrūkti.

Kita perskaitoma priešprieša yra tarp praeities ir dabarties – ir bandymas, kaip filosofas Giorgio Agambenas teigė, „rašyti panardinus plunksną į dabarties tamsumą“, nes dabartis yra labiausiai nuo mūsų nutolęs laikas, negalintis mūsų pasiekti, o mes atsidūrę sulaužyto dabarties stuburo lūžio taške.^[1] Man tai atrodo kaip veikla, kuria šis tapytojas užsiima kurdamas savų simbolių žemėlapį, simboliu paversdamas ir pačią tapybą, ir skirtingas jos galimybes, savaime slypinčias medijoje.

Pati esu daug galvojusi (ir šiek tiek rašiusi) apie neretai tapytojus ištinkantį norą išlipti iš tapybos rėmų, lyg taip stengiantis save paversti šiuolaikinio meno produkciniam laukui aktualesniais menininkais, tačiau tą darant santykinai sintetiškai ir neįtikinamai, tad tik atskleidžiant nepasitikėjimą amatu ir / ar savo kūryba. Tapybos, kaip ilgą laiką viešpatavusios, bet pastarajame amžiuje išgyvenančios savotišką krizę, medijos klausimas išlieka, tą nesudėtinga suprasti tiek stebinti bendras meno lauko tendencijas, tiek bendraujant su menininkais ar menotyrininkais. Manau, Gurčino kūryba yra bent jau užuomazga to, kaip įmanoma reaktualizuoti tapybą nesistengiant iš jos išlipti, kaip tik neriant gilyn į jos siūlomas galimybes.

Nesudėtinga pripažinti, kad lengva ranka aprašyčiau kone kiekvieną parodoje kabantį menininko kūrinį – jie žadina vaizduotę, – tačiau, kaip įprasta formatui, apsiribosiu keletu. Vienu asmeninių favoritų laikyčiau kūrinį „Velniava“ (2025), kuriame užvis labiausiai traukia ir kalba šviesa – mėnulio spindesys tankią nakties valandą ir svetima, kito laiko šviesa, krintanti ant drobę akiplėšiškai uzurpuojančių figūrų. Švelniame nakties peizaže tarsi įklijuojama vykstančio skulptūrinių velnių suokalbio fotografijos aplikacija. Kūrinyje nesusiduriame su pačiais velniais, nesusiduriame net su jų skulptūrine išraiška, galiausiai matome tik tos materijos fotografijos tapybinę reprodukciją – šiuose sluoksniuose atsiskleidžia laikas ir savotiškas simbolių nukenksminimas.

Paveikslas „Music on, World off / Lyja vandens lašais, sekundę, gal milijoną metų...“ (2025) sukuria portalą į santykį su dabartimi ir su dabartyje vaiduokliškai išnyrančia, tačiau mūsų pačių vis kviečiama praeitimi. Iš pirmo žvilgsnio tarsi nuoga palikta drobė, kūrinyje virtusi nėriniuota iškarpa, priėjus arčiau švelniai sublizga, o iš japoniškos interneto kultūros nužengusi figūra, tapusi nėrinių dalimi, stovi atskirta nuo melancholiško neįvardijamos praeities vaizdo. Nutapytame vaizde – kadaise judėjusi minia, taip pat negyva ir statiška, nors vizualiai gyvesnė nei negatyvu tapęs pirmaplanis figūros ir rėmo siluetas, tarsi vaizduojantis disocijuotą šmėkliškos praeities stebėtoją iš šiandienos.

Net asmeniškai silpniausiu man pasirodžiusiu kūriniu „NightMare“ (2026), kuris veikia kaip centrinė ekspozicijos ašis, vis tiek atrandu, kaip gėrėtis. Tą jausmą žadina pasirinkta perspektyva – nejučiomis pagalvoju (ir leisiu sau nukrypti) apie batalinę Paolo Uccello kompoziciją „San Romano mūšis“ (apie 1438–1440), žinomą ir kaip vieną ryškiausių nugalėtos perspektyvos perteikimo žymių: pirmame plane gulintis kūnas liudija ir to laiko vaizduojamojo meno techninę pergalę bei lūžį. Gurčino kūrinyje monumentali vienaragio galva sukomponuota taip, kad šis atgula prieš žiūrintįjį arčiausiai, kiek įmanoma, jai smingant į vieną kūrinio pusę juntamas nepakeliamas šalto kūno svoris, o į drobę nepatekusi rago dalis suponuoja šį įvykį kaip akimirką. Už mitinio padaro išnyra senovinių kapinių tvoros smaigai, kontrastuojantys su prieš mus suglebusiu kūnu. Šiek tiek apmaudu, kad tokį (mano požiūriu) potencialo turintį kūrinį sutramdo ne iki galo tvirtai nutapytas kritęs ristūnas, stipriam poveikiui koją kiša anatominio tikslumo stoka ir net kiek graudžiai komiškai atrodantys pernelyg apvalūs gyvūno bruožai (nors gal toks užmojis ir buvo, čia jau beveik savo vaizduotėje pertapau egzistuojantį kūrinį ir kalbu „kas būtų, jeigu būtų“ žanru).

Vos aplankiusi parodą užrašuose pasižymėjau, kad „šiuo metu Gurčino tapybinė visuma marga, kūrinius jungia tai, kad jie nesujungti tarpusavyje. Tai atima galimybę priimti kūrybą kaip vientisą patirtį, veikiau kviečia į dialogą su kiekvienu kūriniu atskirai, todėl įdomu, ar menininkas toliau kliausis šiuo savotišku išsiblaškymu, ar visgi atras vieną teminę plotmę, kurioje bandys supinti vientisą pasakojimą ir ieškojimus.“ Tačiau berašydama susipratau šitai esant netiesą. Reikėjo tos vaizdinės apgulties ir jai skirto laiko, kad atrasčiau visa jungiančius aspektus. Tiesa, manau, tekstas, lydėjęs parodą, pasirodė kaip sunkinanti aplinkybė santykiui su kūriniais užmegzti. Sakyčiau, kad menininko kuriami vaizdai yra ypač kalbūs ir nereikalaujantys tokio žodinio užgriozdinimo, kuris gali paversti parodos lankymo patirtį varginančia ir atimančia iš pačios kūrybos. Vis dėlto atmetus pirmiausia traukiantį tapybinį atlikimą, kita maloniausia dalis ir buvo suprasti save buvus neteisią, žiūrėjimo procese apčiuopti kūrinių ir jų susipinančio pasaulio sąveikas ir pasijusti išties sukūrusią santykį su iš juodumos šviečiančiu sapnišku pasauliu, kuriame su tokia daug dėmesio verta pastanga prabylama apie keistą ir trikdantį šiandienos būvį.

Paroda veikia iki liepos 2 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)