Taikos ilgesys

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje tarsi esame buvę per didelio mastelio tobulos raiškos a.a. Raimondo Paknio fotografijas ir literatūriniais keliais per Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, tačiau daugeliui pačiame centre (už buvusio Vilniaus centrinio pašto) esanti bažnyčia ir jos šventorius tebėra niekada nelankyta, keistai įmanoma akloji zona. Panosėje tupinti skylė žemėlapyje, nors vaizduotėje išsišakojusi paslaptingais vaizdiniais, nes mums žinoma, kad sovietmečiu bažnyčia buvo paversta itin riboto lankymo Knygų rūmais – Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) senųjų spaudinių saugykla. O tai, be abejo, dar labiau kursto vaizduotę, ir ne tik Gavelio. Bažnyčia tapo ištisų kultūrinių sluoksnių, suvežtų iš dvarų, rajoninių bibliotekų, sinagogų, nutylėjimo vieta. Specialiu eklektiškai sumestu fondu, prietemos zona.

Pasakojama, kad sakyklos balkonėlyje po sovietinių laikraščių šūsnimi gulėjo paslėptos Toros. Judaikos šaltinius kantriai lankė ir tyrė Lara Lempertienė. Tokią, lentynomis užgriozdintą ir leidinių prifarširuotą, labirintu tapusią bažnyčią dar spėjo užfiksuoti Paknys. Vėliau nufotografavo tą pačią erdvę, kai bažnyčios vidus jau buvo apvalytas nuo primestosios funkcijos, likę tik stelažų cementinių pamatų kvadratai, sutrikdę grindų netoli altoriaus ritmą, kaip loginis nesusipratimas tebekabantys elektros laidai. O šiomis dienomis, nors ir nudiržusi, apdulkėjusi šventovė atgavo savo barokinės erdvės vienovę, matyti plastiškas sienų tapybos ir lipdybos grožis, bet pirmiausia ir svarbiausia – aiškiai justi skriejanti raityta aukšta erdvė.

Kita erdvėje ir vaizduotėje skriejanti paralelinė istorija vyko tarp Žydų, Gaono ir Vokiečių gatvių. Savivaldybės studijai išnuomotoje patalpoje, buvusio vaikų darželio erdvėse, pro langą menininkė Eglė Ridikaitė galėjo stebėti Vilniaus Didžiosios sinagogos kasinėjimus. Legendinės mūsų kraštų sinagogų sinagogos vaizdų savo sąmonėje mes irgi pasirinkę tik iš kelių nuotraukų, Pranciškaus Smuglevičiaus piešinio, o visa kita – daugiau ir mažiau išplėtoti pasakojimai apie jos svarbą, dar mastelį nurodantys skaičiai: sakoma, kad galėjo tilpti apie 5000 žmonių... Sinagoga irgi buvusi pačiame miesto centre, nematoma ir jau nebeaplankoma, nes sovietmečiu baigta griauti, tačiau it rūmas stūksanti istorijoje, grupėmis ir pavieniui lankoma jos vis ieškančių keliautojų iš Jeruzalės ir viso pasaulio.

Atrodė, kad sinagoga ir liks kaip regėjimas iš praeities, tačiau kasinėjimų metu netikėtai atrasti bimos (pakyla, nuo kurios rabino skaitoma Tora) grindų fragmentai. Kai lyja ir grindys sušlampa, pasimato raštai ir formos. Daugiau atkasę archeologai vis užbėga pas menininkę į studiją pažiūrėti, kaip atrodo bendras vaizdas. Grindis jau anksčiau fiksavusi („Kultūringos grindys“, 2013–2018) menininkė tokį sutapimą (ir išsinuomok tu man studiją tiesiai virš sinagogos atidengiamų grindų) suprato beveik kaip apreiškimą tęsti lyg ir išbaigtą temą, įpareigojimą, atsiųstą beveik asmeniškai taikliai. Neįmanoma nesureaguoti į tokio unikalumo įvykį. Mastelis ir turinys iš tikrųjų sukrečia, žybteli ištisais pasauliais.

Mes, parodų lankytojai, jau esame matę Šv. Jurgio bažnyčioje rodomus Ridikaitės darbus kitose parodose, ypač daug erdvės jiems buvo skirta didelėje personalinėje autorės parodoje, 2021 m. vykusioje Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorė Agnė Narušytė). Kolonų pjūviai tąsyk atrodė kaip mėnuliai, o visos grindys (ne tik sinagogos) vaizduotę meldė užbaigti ar bent pratęsti erdvę aukštyn ir į šonus, todėl išėjau ne tik prisipildžiusi įspūdžių, bet ir nuvargusi, su iškerojusiomis erdvėmis mintyse.

Todėl turbūt šį kartą – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje veikiančioje Eglės Ridikaitės parodoje „Nuėmimai“ – svarbiau buvo ne naujai pamatyti tuos pačius kūrinius, o stebėti, kaip susitinka dvi erdvės (viena tikra, viena menama), pilnuma ir tuštuma bei galybė laiko matavimų. Tiek ten tos parodos: septynios drobės, sudėtos vertikaliai į netaisyklingo kryžiaus formą, ir keturios apskritos ant grindų. Galima sakyti – du dideli komplektai. Tačiau visa kita turi įvykti mūsų galvose: išdygti ir netilpti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios kūne sinagogos tūriai, kolonos – atsiremti į keturis apskritimus lubose, bimos grindys – mesti švelnų žvilgsnį į sakyklą, kur gulėjo Toros, pasigirsti šnabždesiai jau išvežtų iš čia raštų jidiš kalba. Nutrupėję sinagogos grindų kraštai gali atjausti subadytas Šv. Jurgio bažnyčios grindis. Du kankiniai – susitikti ir apsikabinti guosdami vienas kitą.

Pavadinimas „Nuėmimai“ atsirado iš praktinio termino: menininkė naudodamasi celofanu pasimatuoja savo objektų realų didį, „nusiima“ matmenis. Tačiau iškilusi kryžiaus formos kūrinio vertikalė per visą bažnyčios aukštį šį žodį tuojau pat susieja su bibline Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus scena, kai mirtis laimėjusi, nors tai kančios pabaiga, o ateityje visiška nežinia. Belieka viltis. Ar pasaulio įvykiai, kai blogis niokoja ir žudo kasdien šimtus žmonių, neprimena šios pasakojimo dalies? Ar ne vilties ir taikos visi trokštame?

Nieko keista, kad į parodos atidarymą sugužėjo beveik visa Vilniaus humanitarų bendruomenė. Menininkės pasirinkta ir Bažnytinio paveldo muziejaus išrūpinta (kuratorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Laura Petrauskaitė, architektas Justinas Dūdėnas) erdvė ir sinagogos dvasią perteikiantys darbai sukūrė unikalų mentalinį įvykį. Ir, žinoma, galimybę pagaliau pamatyti nuo akių slėptą bažnyčią. Ir šventorių, kuris it stebuklingas sodas atsivėrė išsikerojusiomis žolėmis ir senais medžiais. Pro senuosius vartus (nuo Rašytojų sąjungos pusės pamatysit plakatus) užėjus bažnyčiai už nugaros, link sunkiai pamatomo fasado nuveda paslaptingas siauras takelis. Koks grožis trinkelizacijos košmarą išgyvenusiam Vilniui! Tvorų ir užstatymų supainiotas atėjimo ritualas parengia sudėtingai temai. Nors parodos-įvykio tema ir turinys labai vietiniai, vilnietiški ir susiję su labai konkrečiais niokojimo faktais, keli atidaryme dalyvavusiųjų balsai iškart prabilo apie asociacijas su Venecija. Meno profesionalai projektą įvardijo kaip pasiekusį Venecijos meno bienalės lygį, o kitiems – tiesiog pats reginys priminė tą jausmą, kai atveriamose istorinėse vietose įvyksta laiko ir meno, erdvių ir formų bei turinio dialogas. Kai klaidžiodamas po pažįstamą miestą randi portalą į kitą matmenį. Linkiu jį rasti ir Jums.

Paroda veikia iki spalio 3 d.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (K. Sirvydo g. 4, Vilnius, įėjimas iš K. Sirvydo g. 4, pro senuosius vartus; lankoma antradieniais–penktadieniais 15–19 val., šeštadieniais 11–19 val.)