Menas ir Kapitalas

1. 1. Pasibelsk.
2. 2. Įleista į Galeriją prisėsk, kur tau patogu.
3. 3. Prabilk pirma. Atsakyk į bet kuriuos iš žemiau surašytų klausimų. Menininkė gali užduoti šiuos bei papildomus klausimus arba jų neužduoti Įgyvendinimo labui:
4. a. Kodėl tu čia?
5. b. Kas tu?
6. c. Ko nori iš Menininkės?
7. d. Kiek turi pinigų?
8. e. Kokį brangiausią daiktą neseniai pirkai ir kiek jis Kainavo?
9. f. Ar turi Turto?
10. g. Kokią galią ir kiek jos turi?
11. h. Kokios galios nori?
12. i. Ar turi kitų nei pinigai Kapitalo formų, kurias galėtum pasiūlyti Menininkei? Kaip manai, ko vertos tos formos?
13. j. Kiek, tavo skaičiavimu, Daiktas, kurio nori iš Menininkės, yra vertas?
14. k. Ar sugebi derėtis?
15. l. Ar meluoji?
16. m. Ar domiesi savidestrukcija?

...

Tai ištrauka iš teksto, išspausdinto ant A4 formato popieriaus lapo ir pakabinto ant sienos parodoje „EDEN: Wet Work Over Lap“ („Rojus: šlapias darbas sėdint ant kelių“, kuratorė Zane Onckule). Apleistame pastate eksponuojamais įvairių šalių menininkių kūriniais apmąstomas „geismas kaip darbas ir seksas“. Tarp šių veiklų įkurdintas menas suvokiamas kaip alinantis nuobodžių veiksmų kartojimas, nesibaigiantis apčiuopiamu rezultatu, bet paliekantis pėdsakus, ne kuriantis, bet „akumuliuojantis reikšmes“. Cituotą susitikimo su menu scenarijų dar 2022 m. surašė Sophia Giovannitti (Niujorkas) ir pavadino „Duplex“ – tai tarsi meno ir komercijos „dvipusybė“. Spėjau tekstą nusifotografuoti, taip pat – keletą „mielai savo kūną vartojimo objektu paverčiančios“ menininkės nuotraukų, bet jos pavardės šalia neaptikau. Paieškas nutraukė eksperimentinės muzikos bei tarpdisciplininio meno grupės „Liudmila“ (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis) koncertas – šokom garsų ir dūmų svaigulyje.

O dabar Vilniuje galvodama, kaip pradėti pasakojimą apie savo keistąją išvyką į Rygą, suprantu, kad tereikia atsakyti į Sophios klausimus.

Kodėl tu čia?

Esu čia, nes rašytojos ir menininkės Gabijos Grušaitės draugai subūrė tarptautinę galerininkų, kuratorių, kritikų grupę ir pakvietė aplankyti jos parodą Rygoje, be to, pakeliui pabendrauti su dar dviem parinktais menininkais. Toje grupėje dominavę britai ir italai stebėjosi ne tik Rygos kultūra, bet ir šiaurietiškų vasaros vakarų šviesa.

Kas tu?

Tie, kas jau matė dvi ankstesnes Grušaitės instaliacijas – „Pasimatymas su aštuonkoju“ (2024) ir „Ferma“ (2025), žino, kad bus neapsieita be šampano, gurmaniškų patiekalų ir išskirtinio dėmesio. Tai svarbūs meno pasaulio elementai, nors eiliniai jo gyventojai dažniau tenkinasi pigiu vynu ir alumi. Ši su verslu susijusi kuratorių komanda tarsi pabrėžia: menas juk prabangos prekė. „Fermos“ patirtį pernai aprašė Monika Pakerytė „Šiaurės Atėnuose“ („We are from the Ferma group“, 2025 08 22) – kritiškai ir taikliai. O aš, šiek tiek baidydamasi gryno užsakymo, įpinsiu Grušaitės instaliaciją į Rygos kontekstą, nes juk paroda pristatyta kaip Rygos meno savaitės (Rīgas Mākslas nedēļa / Riga Art Week) programos dalis. Be to, kito miesto kultūros patirtis – mano geidžiamiausia gurmaniškų patirčių forma.

Ko nori iš Menininkės?

Iš Menininkės noriu netikėtos, gilios, mane keičiančios patirties. Tokios patirtys retos, tad susitaikau ir su atsargesniais variantais, apie juos rašydama tikiuosi atverti slaptas duris ir kur nors įkristi. Į Grušaitės parodos „Circulation“ („Apytaka“, kuratoriai Francesco Urbano Ragazzi) atidarymą galerijoje „Asni“ susirinko ne tik pakviestoji tarptautinė publika, bet ir Rygos meno bendruomenė. Sutikau pažįstamų. Man buvo smalsu, kaip jie vertins instaliaciją nežinodami konteksto, kuris mums ne tiek padeda, kiek trukdo, – esi rašytoja, tai nelįsk į vizualiuosius menus, ir atvirkščiai. Nors į anglų kalbą išversta Grušaitės knyga „Grybo sapnas“ (The Mycelium Dream) gulėjo ant kėdutės, rygiečiai dar nebuvo jos skaitę. O aš baksnodama į ją draugams sakiau: knyga įpina parodą į platesnį mokslinės fantastikos kontekstą.

Kiek turi pinigų?

Spėju, kad Grušaitės kūrinių gamyba kainuoja nemažai. Bet ar tai svarbu? Stambiausias objektas galerijoje – turbūt organinio stiklo plokštuma, kurios viršuje sukasi raudona, apačioje mėlyna spiralė. Jos pabrėžtinai nesusisiekia. Spirales maitinantis mechanizmas „verkia“ ir „prakaituoja“ vienu metu – tai išduoda balutė ant grindų. Pristatydama skulptūrą menininkė kviečia lankytojus paliesti ir įsitikinti: raudonoji dalis šilta, mėlynoji – šalta, nors abi dengia ta pati plokštuma. Norint išgauti šį efektą, tenka šildyti ir šaldyti, tad parodos lankytojai sutartiniai nusirengia paltus, tądien juos saugojusius nuo Rygą košiančio žvarbaus vėjo. Išeidami parūkyti apsirengia, grįžta vidun – vėl nusivelka. Taip pati parodos architektūra verčia kūnu pajusti šiltosios ir šaltosios zonos nepatogumą, kol neprisitaikai ar nesusikuri nuo aplinkos izoliuotos kapsulės.

Kokį brangiausią daiktą neseniai pirkai ir kiek jis Kainavo?

Nesakysiu. Klausyk, Sophie, kodėl tau tai rūpi? Aš dabar Grušaitės parodoje, ne tavo. Žiūriu jos filmą dviejuose ekranuose, eksponuojamuose ant sienos, papuoštos grindims šildyti naudojamais vamzdeliais. Vieni kadrai – iš Kuršių nerijos, kuri yra ir pagrindinė „Grybo sapno“ veiksmo vieta. Ten autorė filmuoja kraštovaizdį, paukščius. Kiti kadrai – turbūt iš Afrikos, kur po savaną bastosi mums egzotiški žvėrys. Gulinėja nuo karščio išleipę liūtai. Plėšrieji paukščiai taršo maitą. Žolėdžiai žinduoliai brenda į upę atsigerti ir juos pagauna krokodilai, ryja mėginančius ištrūkti. Kaip nesusisiekia šiltoji–šaltoji minėtos plokštumos pusės, taip nesusisiekia ir Žemės klimato zonos. Menininkė, kiek suprantu, norėtų užtvaras pralaužti – simboliškai, nes klimatinių zonų skirtingumas kaip tik ir leidžia egzistuoti ekrane matomai biologinei įvairovei. O mes galime mėgautis Kuršių nerijos gamta nebijodami sutikti alkano liūto.

Ar turi Turto?

Bioįvairovė yra turtas, kurį žmonija baigia iššvaistyti šaltosiose zonose degindama iškastinį kurą, kad susikurtų šilumos kokonus, o karštosiose – vėsumos, kurie į aplinką išmeta karštį. Kiti gyvūnai to nedaro. Prisitaiko prie to, kas yra. Prisiėdę liūtai gulinėja, ir tiek, vos pajuda. Bet štai iš urvo išlenda surikata. Apsižiūri ir pakviečia gentainius burtis apie žmogų, prisėdusį ant žemės. Galbūt tarprūšinis ryšys įmanomas? Bendrystę tarsi siūlo ir paslaptingiausi parodos objektai – skaidriose plokštelėse išraižyti žemėlapiai, šiek tiek primenantys įprastą geografiją, bet nuvedantys kažkur į neegzistuojančias platumas, nusėti menamais gyvūnais ir augalais. Bent man jie pasakojo apie vaizduotės keliones nepaliekant pėdsako. O klausimas apie turtą, suteikiantį galimybę kurti sudėtingas inžinerines instaliacijas, virsta atsakymais apie inžinerijos pasekmes. Ne tik išmąstytas žiūrint filmą, klausantis menininkės instrukcijų, atsidūsėjimų ir meilės dainos, bet ir išgyventas kūnu.

Kokią galią ir kiek jos turi?

Iš Grušaištės užkurtos ašarų pirtelės kuratorė Šelda Puķīte ir menininkė Agate Tūna nusivedė mane į atidarymą Latvijos šiuolaikinio meno centre Alberto gatvėje, apstatytoje jugendo stiliaus namais. Tai kas kita nei Vilniaus ŠMC. Rygietiškas centras veikia buvusio Soroso šiuolaikinio meno centro biure. Mūsų analogiška institucija virto Dailės informacijos centru ir buvo perkelta į Nacionalinę dailės galeriją. Latviai tą anuomet nepaprastą galią turėjusią įstaigą tarsi užkonservavo. Lentynos vis dar prikimštos tuomet itin vertintų knygų, skleidusių sovietmečiu draustą, paskui neįperkamą žinojimą iš Vakarų. Yra ir mums gerai pažįstamų juodųjų aplankų, kuriuose sukaupta informacija apie ryškius menininkus – tekstai, kūrinių skaidrės. Sorosui sustabdžius kultūros finansavimą, šis darbas sustojo. „Jaunesnių menininkų kartų šiuose aplankuose nėra. Kur juos rasti?“ – klausia kažkas iš kolegų, bet atsakymas aiškus – internete.

Kokios galios nori?

Du menininkai Rygos meno savaitės proga buvo pakviesti apmąstyti archyvą parodoje „Safe Zones and Shifting Timelines“ („Saugios zonos ir kintančios laiko juostos“). Ant lentynų priešais knygas, vaizdo kasetes ir aplankus padėti įrėminti Luīzės Rukšānės piešiniai, vaizduojantys tvarkingai lentynose surikiuotas knygas, vaizdo kasetes ir aplankus. Kartais juos liečia menininkės pirštai, tarsi fotografuojant šią praeities relikviją atminčiai. Kai kur šitaip „fotografuojami“ tušti lapai, kviečiantys ką nors parašyti – galbūt ateitį. O kampe švytėjo, spingsėjo ir dar kitaip viliojo atsilapojusi spintelė – Rūdolfo Štamerio instaliacija. Čia maišėsi lyg išprotėjusio kaupiko supainiotos senos ir naujos informacijos laikmenos, iš statulėlių, žaisliukų, kokoso riešutų, trofėjinių taurių sudarytos mini skulptūros, o ekrane gurmanas gyvai mėgavosi visa lėkšte austrių. Šio brikoliažo Kūrėjas lankytojams mielai pasakojo apie kiekvieną daiktelį, o ir jo paties kūnas buvo tarsi papuošalų ir apdarų brikoliažas, traukiantis akį netikėtais spalvų ir medžiagų sąskambiais.

Ar turi kitų nei pinigai Kapitalo formų, kurias galėtum pasiūlyti Menininkei? Kaip manai, ko vertos tos formos?

Po šio pasisvečiavimo su rygietėmis ėjome į vakarėlį laikraščių leidėjų Benjaminų namuose (Benjamiņu Nams) – ištaigingame neorenesanso stiliaus palazzo. Tų namų šeimininkė Emīlija Benjamiņa buvo vadinama pirmąja šalies ponia, siekiantys išgarsėti menininkai turėdavo prisistatyti jos salone. Tačiau žiniuonis išpranašavo, kad ji mirs iš bado. Emīlija, gyvendama tarp prabangių baldų, lubas puošiančių lipdinių ir modernių vitražų, to negalėjo įsivaizduoti, bet sovietinių okupantų 1941 m. buvo ištremta į Sibirą ir netrukus mirė. Visa tai man papasakojo Šelda, o paskui mes šokome pokylių salėje pagal seksualiai apsirengusios didžėjės System Olympia (JK) (Francesca Macri) miksuojamą muziką. Einant atgal į viešbutį vėjas įšaldė prakaitą mano plaukuose ir kaklaskarėje.

Kiek, tavo skaičiavimu, Daiktas, kurio nori iš Menininkės, yra vertas?

Kitą rytą šiaip ne taip atsigavę nuskubėjom į jau man pažįstamos Agatės Tūnos studiją Rygos centre. Ji baigė tapybą, bet dabar fotografuoja. Ne tikrovę – dvasias. Mat mama ją augino remdamasi raganų tradicijomis ir prietarais. „Bet kuris įvykis, gestas, daiktas galėjo būti lemtingas. Turėjai apmąstyti kiekvieną savo žingsnį, kokia koja lipi iš lovos“, – sakė Agate. Taip paruoštą vaizduotę įsuko archyve pamatytos XIX a. pabaigos dvasių fotografijos, liudijančios, kad vaiduokliai iš tiesų bastosi aplinkui. Agate, žinoma, tuo netiki, bet pasitelkdama audinius – raštuotus, gėlėtus, minkštus, pūkuotus, reljefinius – kuria iš anapus aplankiusias būtybes, kurias suvaidina pati ar paprašo sesers – štai ji miega įsikabinusi į antklodę plėšraus paukščio pirštais, sukonstruotais iš panaudotų dirbtinių nagų. Ypač įdomūs pasirodė piešiniai ryškalais, kurti kartu su kitomis menininkėmis ir perkelti ant organinio stiklo. Judant toks trimačiu daiktu tapęs piešinys mainosi lyg kaleidoskopas, atskleidžiantis fotografijos kaip save kuriančios laikmenos galią. Neatsitiktinai Agate šiemet nominuota Latvijos meno apdovanojimui, nespėja darbų siųsti į parodas įvairiose šalyse. Beje, Šelda jau nusipirko vieną nedidelį jos darbelį – vis dar moka dalimis.

Ar sugebi derėtis?

Kita stotelė – menininkų sugalvota ir valdoma galerija „Kim?“, kurios pavadinimas iššifruojamas kaip kas īr maksla? – kas yra menas? Viduje mus pasitiko galerijos programos vadovas Kaspars Groševs (anksčiau programą vienas po kito kuravo Zane Onckule ir Valentinas Klimašauskas). Kaspars ėmė pasakoti, ką čia veikiąs, kokių menininkų darbus išsiderėjęs parodai „Dzīvo ar / doma par“ („Gyvena su / galvoja apie“, kuratorė Onckule). Šalia kūrinių – jokios informacijos, tad visos pavardės išsitrina iš atminties vos paminėtos. Bet ar jos svarbios? Jei nepažįsti menininko – ne. Svarbesnė – bendrystė. Einant iš patalpos į patalpą po truputį pinasi pabuvojimų, pokalbių, vienas kito kūrybos vertinimų audinys. Kaspars vis pabrėžia, kuo jam reikšmingas kiekvienas eksponuojamas darbas. O savo kūrybą pristato ant grindų numestu paveikslu, jį tapė pasivadinęs slapyvardžiu, menininku iš užsienio, kuris gal patrauks vietos publikos dėmesį, o kartu nuslėps jo geismą kurti kažką nebemadinga. Tapė ir nebaigė – ar verta? Ko vertas nebaigtas ant grindų nudrėbtas kūrinys? Pačiam Kasparui, regis, vertingesni mažyčiai jau mirusių autorių darbeliai, kuriais jis papuošė sienas šalia savo darbo stalo (parodoje dirbdamas jis klausosi muzikos ir kartais nakvoja). Štai dvi zylutės ant šakos, kurias nupiešė menininko močiutė, – pieštos sau, ne parodoms, ne rinkai, tiesiog todėl, kad gražu ir trapu.

Ar meluoji?

Kasparo pasakojimas buvo tik apsimestinai paprastas, jo nesusireikšminimas – performansas. Juk Rygoje sėkmingai veikia jo alternatyvi galerija „427“, arba „Four to Seven“, kurios pavadinimas reiškia ir darbo laiką. Ji įsikūrusi atokiau, tad mūsų grupelė nespėjo ten nukakti. Bet mačiau, kad britų ir italų smalsumas jau buvo pakurstytas. Meną praturtina vaidybos melas – taip sukuriamas tarsi indas dvigubu dugnu, kur galima paslėpti neišsakomos prasmės branduolį.

Ar esi suinteresuotas savidestrukcija?

Ne, mieloji Sophie. Šia kryptimi mano minčių nepasuksi. Savidestrukciją palieku prarastoms sieloms. O pati jaučiuosi Rygos patirčių naujai su(per)konstruota.

Rygos meno savaitė vyko nuo gegužės 25 iki 31 d.

„Safe Zones and Shifting Timelines“ veikia iki rugsėjo 30 d. (Latvijos šiuolaikinio meno centras, 7 aukštas, Alberta iela 13, Ryga)

„Dzīvo ar / doma par“ veikė iki birželio 7 d. („Kim?“, Sporta iela 2, Ryga)

„EDEN: Wet Work Over Lap“ veikia iki liepos 12 d. (būsimoji „Kim?“ / Šiuolaikinio meno centras, Hanzas iela 22, Ryga)

Gabijos Grušaitės paroda „Circulation“ veikia iki liepos 5 d. („Asni“, Kr. Valdemāra iela 17A, Ryga)