Mano, tavo, jūsų

Vien dėl parodos pavadinimo – „Prisiminimai“ – nukeliauju savo prisiminimų takeliais. Parodoje lankiausi tris kartus, bet geriausiai prisimenu pirmąjį – per atidarymą. Buvo labai tvanki vasaros diena, atėjom dviese su G, bet viduje sutikau ir kitų draugų. Patalpoje taip pat buvo karšta. Gelsva šviesa atrodė lyg sklindanti iš stalinės lempos ar senovinio toršero. Žmonės lėtai judėjo aplink gėrimų stalą. V pasijuto prastai, tad greitai išėjo, aptarėm naują M šukuoseną, E valgė mažus itališkus riestainiukus ir gėrė vyną. Storos medvilnės marškinėliai lipo prie mano kūno, o vynas – prie liežuvio ir gomurio. Prisimenu, kad į pirmą salę įlindau pro juodą užuolaidą, tikėdamasi, kad rasiu malonią vėsumą, bet klydau – čia taip pat buvo karšta ir tamsu. E akys žibėjo prieblandoje. Palikau E žiūrėti pirmo videodarbo ir tamsoje nuėjau link mažesnės salės. Mane pasitiko daugybė nugarų ir pakaušių. N dėkojo prisidėjusiems prie parodos ir paskelbė ją atidarytą. Plojimai, juokas, sveikinimai ir pasisveikinimai. Bandžiau prasisprausti prie kūrinių, bet vis trukdė matyti veidai – stengiausi šypsotis, bet nežinau, ar pavyko. Už popierinės sienos kampo sutikau D. D pasakė, kad salėje jaučiasi kaip degtukų dėžutėje. Šypsodamasi lyg žiojausi kažką sakyti, bet pamačiau vyrą su kašmyriniu megztiniu ir mano mintys nukrypo kitur. Kažkaip grįžau iš parodos. Su G ėjom į lauką, buvo drėgna, dangus atrodė rožinis. G turėjo fotoaparačiuką, kuris spausdina nuotraukas ant čekio. Reikėjo nufotografuoti parodą juo, tad vėl užkilom laiptais. N nufotografavo mus savo fotoaparatu. Mano prisiminimai buvo įamžinti, kol apie nuotraukas ir liepos vakarą galerijoje bus užmiršta. Lankydamasi antrą ir trečią kartą, daugiausia galvojau apie būsimus tekstus ir žodžius, kurių stygių jaučiau pirštų galiukuose. Pasakoti prisiminimus – beveik kaip pasakoti sapnus. Tai savanaudiškas ir kartu intymus reikalas. Vienas žodis, vaizdas ar kvapas gali perkelti į prabėgusius momentus, tokius paprastus tuomet ir tokius svarbius dabar.

Kuratoriaus Nojaus Juškos tekstas, sveikinantis į parodą atėjusį lankytoją, mane panardina į malonią ir kvapnią liepos šilumą, tokią belaikę ir (tikiuosi) vis atsikartojančią. Tačiau apsigaunu. Paroda ne apie nostalgiją ir rožinius akinius, pro kuriuos žvelgiama į praeitį. Joje menininkės Saulė Šmidtaitė ir Augustė Verikaitė narplioja sudėtingas atminties nepatikimumo, šeimos ir kolektyvines istorijas, skausmą, baimę ir šių jausmų nuosėdas kūne.

Paroda prasideda užtemdytoje salėje, kurioje eksponuojamas Šmidtaitės videokūrinys „Išgąstis“. Švelnūs pilkos, kreminės, baltos spalvų atspalviai sukuria švelnaus ir pūkuoto moherinio megztinio įspūdį. Atrodo, kad girdžiu, kaip trinasi projekcijoje matoma moters sausa rankų oda, jai bandant išvyti baimę iš savo kūno pasikartojančiais judesiais. Bebalsiai subtitrai atpasakoja internete skaitytus patarimus ir liaudies išmintį, kaip atsikratyti baimės ar išvengti nesėkmės. Tamsa ir ritmingi raukšlėtų rankų judesiai paskandina į keistą jaukumą. Jaučiuosi lyg atsidūrusi žieminio palto kišenėje tarp pernykščių trupiniukų, ištrūkusios sagos ir suvalgyto saldainio popierėlio. Jie primena šaltus paraudusius nerangius pirštus, speigą ir saldų citrinų skonį, pamažu pasklindantį burnoje, galbūt palydimą keleto ant lipnių lūpų prilipusių siūlų iš vilnonių pirštinių. Žvilgančios akys, baltos snaigės plaukuose, šalikas, dengiantis paraudusią nosį ir šypseną. Nerimastingumas tupiasi ant mano pečių. Mano prisiminimai maišosi tarpusavyje ir su matomais ekrane, maišosi vaizdas ir kito videodarbo garsas iš už sienos.

Išlindusi iš tamsos pirmiausia pastebiu popierinę dėžę kairėje antros salės pusėje. Rašydama žodžius „popierinė dėžė“ neatskleidžiu jos grožio ir sukuriamos atmosferos. Tai visas kambariukas, sukonstruotas iš rusvų popieriaus lapų. Jų išlinkimai ir persidengimai sukuria naują netikėtą ekspozicinės sienos faktūrą. Trumpam prisimenu MO muziejaus parodą „Šito pas mus nėra“, kurioje muziejaus sienos irgi buvo padengtos lapų lakštais ir kūrė savitą foną, bet kartu vizualinį triukšmą. Šiuo atveju triukšmas daugių daugiausia pasiekia šnarėjimą, popierinės sienos labiau kužda apie trapumą. Šis parodos architektūros elementas taip pat transformuoja gerai pažįstamą galerijos „Vartai“ erdvę – ji tuo pačiu metu ir sumažėja, ir prasiplečia. Įėjęs į dėžės vidų jautiesi jaukiai, lapų šūsnis, paversta sienomis, sukuria įspūdį, lyg būčiau sumažėjusi ir patekusi į darbo stalo stalčių tarp apdulkėjusių juodraščių. Tačiau popierius nesulaiko garso, tad balsas iš video skamba ir aidi mano ausyse ir galerijoje, užgoždamas kitus darbus. Taip pat ši trapi struktūra sukuria keistas ir nepatogias erdves man kaip žiūrovei. Iš vienos pusės, smagu ir netikėta surasti Verikaitės kūrinius tai ant popierinės, tai ant galerijos sienos, bet kartu lyg ir nėra erdvės atsitraukti ir pasidžiaugti vien jais. Apie susižavėjimą „Nuotraukų knyga“ – dvi nerūdijančio plieno plokštes su pusmėnulio išpjovimais, atkuriančias seno nuotraukų albumo puslapius, – jau esi rašiusi anksčiau, tad šį kartą norėčiau išskirti kitą Verikaitės kūrinių seriją – tai „Kuždesiai“. Ant popieriaus šilkografijos technika atspaustos nykstančios drabužių lekalų formos tirpsta su kartu atsispaudusiomis dulkelėmis. Atmintis apgaulinga ir laikina. Vakare girdžiu save sakant, kad būtinai prisiminsiu, tačiau ryte pamenu tik savo balsą, sakantį – nepamiršiu!

Nors kūriniai įdomūs ir įtraukūs, susidaro lengvo chaoso ir pertekliaus įspūdis. Šmidtaitės instaliacija „Tikėjimai“ kalba apie harmoningą energijos paskirstymą namų erdvėje, tačiau beveik iki neatpažinumo perpus perlenktas stalas atrodo įspraustas. Ilgiuosi erdvės, kurioje jis galėtų atsiskleisti neišsiskleisdamas. Prie pertekliaus jausmo prisideda ir aprašomųjų tekstų virsmas aiškinamaisiais. Atrodo, kad nebėra vietos laisvai interpretacijai ar nepriklausomo santykio su kūriniu kūrimui. Žodžių aiškumas ir gausa pažaboja vaizduotę. Iš vienos pusės, tokie tekstai sukuria saugumą – kūriniai bus suvokti teisingai, iš kitos – kyla jausmas, kad žiūrovu nepasitikima.

Prisimenu praeitais metais vykusią Juškos ir Verikaitės parodą „Apie svajones ir tai, kas jau yra“ „(AV17)“ galerijoje ir joje taikytą autorystės nenurodymo strategiją. Pastebiu, kad panašiai nusiteikusi žiūrėjau ir šią parodą – kaip bendrą parodinės komandos kūrinį, o ne dviejų atskirų menininkių prisistatymą. Panašias Šmidtaitės ir Verikaitės kūrybines strategijas ir temas, vis pasikartojančius kūno atminties, ritualų motyvus, intymumą ir kūrinių homogeniškumą įvardinčiau kaip parodos stipriąsias dalis.

Paroda veikia iki rugsėjo 20 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Teksto publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba