Obuoliai krinta, pūva, kažkas vyksta, o aš stebiuosi man įdomių tapybos parodų stoka. O gal ir nesistebiu. Bet kokiu atveju vasarą daugmaž nuo jos ilsiuosi. Išskyrus nuo tos, kuri kabo namie, bet jai nėra priekaištų, nes ji priklauso man, o mano skonis juk be klausimų – nepriekaištingas. Ateina mano mylimasis lapkritis ir viena paroda patraukia akį – Kristijono Žungailos „Šurfas“.
Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.Kristijonas Žungaila, „Šurfas“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Mykolaičio nuotr.
Man atrodo, kad daug jau prirašyta. Einu po parodas ir žymiuosi savo mintis realiu laiku (arba kiek įmanoma tą realų laiką apčiuopti). Ir man atrodo, kad pastarąjį laiką gyvename nuotrupomis, „užmestais“ žvilgsniais – ir žvilgsniai vis trumpėja, ir nuotrupos smulkėja. Kartais nėra prasmės daugžodžiauti, pakanka minties.
Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodos fragmentas. 2025 m. E. Vanagaitės nuotr.Joachim Koester, „Kantas vaikšto“. 2003–2004 m. Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodos fragmentas. 2025 m. E. Vanagaitės nuotr.Madeleine Andersson, „jūsų skylė – mūsų tikslas“. 2022 m. Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodos fragmentas. 2025 m. E. Vanagaitės nuotr.P. Staff, „Amerikietiška naktis“. 2023 m. Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodos fragmentas. 2025 m. E. Vanagaitės nuotr.Virgilijus Šonta, „Sudužęs laivas. Klaipėda“, „Klaipėda, išmestas laivas“. 1977 m. Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodosVidmantas Ilčiukas, „Akimirkos. Tėvo mirtis“. 1992–1996 m. Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“, parodos fragmentas. 2025 m. E. Vanagaitės nuotr.
Nežinau kaip jums, bet kai aš vaikštau po antrąjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) aukštą, ten esantys stoglangiai vis verčia pakelti akis į fragmentiškai suskaldytą šviesą. Šį pavasarį po tais stoglangiais duris atvėrė kiek neįprastos sudėties – klaipėdiečių ir dubliniečių – grafikos darbų paroda. Rašyti apie grafiką man neįprasta, recenzijos apie ją ir nesu rašiusi.
„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.„Ne apie lietų“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Rimeikos nuotr.
Vėl neskaičiau, vėl tik žiūrėjau. Čia nurodau į save pačią, ar, tiksliau, į savo straipsnį ir bandymą – „Neskaičiau, žiūrėjau“ („7 meno dienos“, Nr. 4, 2025-01-31). Kaip ir praeitą kartą – einu susitikti su tapybos kūriniais, o ne su viskuo, kas juos supa ir kas jie tiesiogiai nėra. Šįkart tą dariau Jurgio Tarabildos parodoje „Sync“ galerijoje „Meno niša“, jau užsidariusiose Dominyko Sidorovo „Convoi Exceptionnel“ galerijoje „Vartai“ ir Benedikto Marijos Žuko „Vilniaus vaikai“, veikusioje galerijoje „Medūza“.
Jurgis Tarabilda, „Sync“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Skeisgielos nuotr. Jurgis Tarabilda, „Trackpad Drawing No. 9“. 2025 m. „Sync“, parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.Jurgis Tarabilda, „Sync“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Skeisgielos nuotr. Jurgis Tarabilda, „Sync“, parodos fragmentas. 2025 m. L. Skeisgielos nuotr. Jurgis Tarabilda, „Trackpad Drawing No. 16“. 2025 m. „Artsy“ nuotr.Dominykas Sidorovas, „Kusama“ (2025) ir „Kėdė kaip kelmas. Stebiu ją per pavasarį atspindintį langą“ (2022). „Convoi Exceptionnel“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.Dominykas Sidorovas, „Convoi Exceptionnel“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.Dominykas Sidorovas, „Convoi Exceptionnel“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.
Susikaupiau mesti sau iššūkį ir nueiti pažiūrėti į paveikslus. Ne į parodas, ne į tai, kas apie jas (ir jose) rašoma, bet pasižiūrėti tiesiai į kūrinius. Nieko neskaičiau, nebent pavadinimus (ir kainas). Įprastai linkstu į pajautimą per save ir per viską, kuo paveikslai tiesiogiai ar materialiai nėra. Visgi pradėjau justi, kad sąmoningai tolstu nuo tos akistatos ir remiuosi į žodžius, kaip savo bendrininkus, o kartais ir kaip į priešus, bet svarbiausia – palydovus. Pradėjo darytis neramu. Kiek ilgai šis aljansas laikysis? Gal amžinai? Taip negerai. Gal ir ne visada teisinga kūrinių atžvilgiu.
Paulina Domašauskaitė, „Liquid Swords“, parodos fragmentas. 2025 m. A. Solomino nuotr.Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Resort“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Kalnas nuo Hirosados albumo viršelio“, 2023 m. A. Vasilenko nuotr.Linas Jusionis, „Alpių peizažas“, 2024 m. A. Vasilenko nuotr.
Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Donata Minderytė, „Kojų tatuiruotės“. 2020 m. G. Grigėnaitės nuotr.„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.Marija Šnipaitė, „Diena iš dienos“. 2018–2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.„Gėlės, vaisiai ir dygliai“, parodos fragmentas. 2024 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Klaipėda man augant buvo didžiausias miestas. Jame buvo įmanoma viskas. Kol Vilnius egzistavo tik televizoriaus ekrane, o Kaunas – kaip krepšinio aikštelė, Klaipėdoje slėpėsi rūbai, kuriuos vilkėsiu rugsėjo pirmąją, Prano Domšaičio kūryba, čiuožinėjimas su tėčiu ledo arenoje, be abejo, jūra, akmenukų ieškojimas su mama. Daug vaikiškos romantikos susikaupė šiame mieste, tiek, kad tik neseniai pasijutau jo niekad ir nepažinusi. Žinojusi jį kaip talpą, ne kaip veikėją.
Paulina Pukytė, „Pastatas M“. 2024 m. P. Pukytės nuotr.Liucija Teodora Mikučionytė, „Aisbergas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Liucija Teodora Mikučionytė, „Aisbergas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Liucija Teodora Mikučionytė, „Aisbergas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Paulina Pukytė, „Neapvalus apskritimas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Konstantinas Bogdanas, „Nematomas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Konstantinas Bogdanas, „Nematomas“. 2024 m. A. Andrulaitytės nuotr.Auridas Gajauskas, „Akmuo ant vartų“. 2024 m. P. Pukytės nuotr.
Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.
Gruodžio mėnesį galerijoje „Vartai“ atsidarius Luco Tuymanso ir Zlatko Kopljaro parodai „Mercy“ užmezgiau pokalbį su jos kuratoriumi Ory Dessau. Tuo metu kalbėjomės apie daug dalykų ir visiškai ne – apie pačią parodą. Trumpai viešnagei baigiantis sutarėme su Ory pokalbio nenutraukti ir tęsti jį tarp Lietuvos ir Belgijos. Lyg sukūrus šį atstumą galiausiai paliesti klausimus pačios parodos kontekste. Šio pokalbio fragmentai surinkti tarp Vilniaus ir Gento.
Pirmas mano MOratonas. Labai jau ilgai trukęs, taip ilgai, jog MO nešė pyragus, o man pačiai išsilydė ir pro ausį išbėgo turėti konkretūs klausimai. Vėliau, nei planuota, susėdę su buvusiu BBC meno redaktoriumi, Tate galerijos vadovu, o dabar Barbican Centre vadovu Willu Gompertzu kalbėjomės apie tai, kas yra tapę jo misija – sukramtyti meno istoriją ir ją padaryti prieinamą platesnei auditorijai, taip pat ir apie problemą, kuri domina mane.
Will Gompertz MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.Will Gompertz MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.Will Gompertz MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.Will Gompertz MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.Willo Gompertzo knyga „Ar tai menas?“, vertimą išleido MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.