Autorius: Emilija Vanagaitė
Emilija Vanagaitė
Triukšmas, intymumas ir sprintas maratono metu
Pokalbis su meno istoriku Willu Gompertzu
Pirmas mano MOratonas. Labai jau ilgai trukęs, taip ilgai, jog MO nešė pyragus, o man pačiai išsilydė ir pro ausį išbėgo turėti konkretūs klausimai. Vėliau, nei planuota, susėdę su buvusiu BBC meno redaktoriumi, Tate galerijos vadovu, o dabar Barbican Centre vadovu Willu Gompertzu kalbėjomės apie tai, kas yra tapę jo misija – sukramtyti meno istoriją ir ją padaryti prieinamą platesnei auditorijai, taip pat ir apie problemą, kuri domina mane.
Emilija Vanagaitė
Ateinu kaip liudytojas ir liudiju prieš save
Gabrielės Menšikovaitės paroda „Maldos“ LDS galerijoje
Kaip ir kiekvienais metais, šiomis dienomis jaunieji akademijos tapytojai kovoja už savo vietą po saule arba bent jau bando apsiginti bakalaurą. Vieni jų sukabina kūrinius tik dėl akademinio įvertinimo ir tuoj pat juos nukabina, kai kurie eksponuojami akademijai nepriklausančiose erdvėse. Viena tokių šiuo metu veikiančių parodų – Gabrielės Menšikovaitės „Maldos“.
Emilija Vanagaitė
Už lango gražiai sūpuojasi beržai
Apie Sarah Shin ritualą-performansą „Sapnuojant mišku“
Prieš vykdama į tai, kas įvardinta kaip „ritualas-performansas“ pavadinimu „Svajojant mišku“, be abejo, perskaičiau šio renginio aprašą. Nedaug dalykų šiomis dienomis priverčia nusišypsoti, bet šis – vienas iš jų. Viena iš šio ritualo-performanso kūrėjų – tai „ekstrasensė (-as)“, „svajotoja“, vienas iš šių asmenų tiriamų dalykų yra „ekogotika“. Jaučiuosi lyg iš medžio iškritusi. Psichologiškai pasirengiu tą kovo 3-iosios vakarą tapti ateive.
Emilija Vanagaitė
Baltasis triukšmas, barokinė tapyba
Peterio Fischli kuruota paroda „Stop Painting“ ir Bruce’o Naumano „Contrapposto studies“ Venecijoje
Tapybos mirties idėja siejama su fotografijos atsiradimu, apie 1840-uosius prancūzų tapytojas Paulis Delaroche’as dramatiškai pareiškė: „Nuo šiandienos tapyba mirusi.“ Visgi, kaip parodė laikas, tapybai numarinti ginklas kol kas dar neišrastas, o tiek per vienos, tiek kitos tirštus medijų laukus teko pasivaikščioti parodose Venecijoje.
Emilija Vanagaitė
Menas kaip išpažinties forma
Pokalbis su psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ įkūrėja Karolina Zakarauskaite
Šiuolaikinio meno lauke galima pastebėti, kaip madinga tapo naudoti psichikos sveikatą kaip prieigą prie žiūrovo. Kartais atrodo, jog šioks toks šių problemų romantizavimas, estetizavimas pakiša koją nuoširdžiam pokalbiui apie jas, išeičių paieškoms. Šį rudenį vykstantis pirmasis Lietuvoje psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ patraukia savo siekiu kalbėti apie šias problemas tiesiogiai, o ne naudoti jas kaip įrankį. Apie tai ir kitus aspektus kalbuosi su jo įkūrėja, organizatore Karolina Zakarauskaite.
Emilija Vanagaitė
Barokiška fuga
Pokalbis su Linu Bliškevičiumi apie parodą „Glamonė“ galerijoje „Vartai“
Vaikščiodama mieste vis regiu sodrų mėlį – spalva bei rafinuotomis Antano Mončio skulptūros formomis elegantiškai pranešama apie parodą „Glamonė“. Jos akstinas – šio menininko gimimo šimtmetis. Vis dėlto paroda siekiama ne tik džiaugsmingai paminėti jo kūrybinį palikimą, bet prabilti plačiau, išsišakoti. Su parodomis kartais moku pasišnekėti ir pati, tačiau šįkart norisi praskleisti lengvas uždangas, už kurių – vienas parodos kuratorių Linas Bliškevičius.
Emilija Vanagaitė
Saulės smūgis
Lino Jusionio paroda „Siesta“ galerijoje „Vartai“
Parodos pavadinimas nurodo į konkrečią praktiką, paplitusią Pietų Europos šalyse, siestą – vidurdienio pertrauką, saldų popietinį miegą. Užėjus į parodą ir apima šioks toks tingulys, noras vilkti kojas žeme, be pernelyg gilių minčių paspoksoti į kūrinius, užsukti į galerijos balkoną paganyti akių į pavasario saulę. Neseniai toji saulė priminė apie būseną, kai po ja pernelyg ilgai užsisėdėjus mintys pradeda tirpti, galva ištuštėja, sugeri kaitrą, šiek tiek kęsdama, tačiau ir dėkinga. Saulės šviesos daug ir Lino Jusionio kūriniuose, tik kyla klausimas, ar tapytojas siekė tokio smegenų nutirpimo, kokį žada saulėkaita.
Emilija Vanagaitė
Vitrinų spindesy nuvytusios
Dvi parodos pro langus
Keliaudama iki parodos slidžiomis senamiesčio gatvelėmis, spaudžiant –15 °C, vitriną pirmiausia praeinu. Nepamatau. Apsisuku, juk ji turėjo būti čia. Prispaudžiu veidą prie langų, ant kurių užrašyta „Parduodamos patalpos“, ir galiausiai įžiūriu skulptūrinių objektų fragmentus.
Emilija Vanagaitė
Ektoplazma ir ektoplazma
Auksės Miliukaitės paroda „Orakulas“ galerijoje „The Rooster Gallery“
Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.
Emilija Vanagaitė
Karališkos lelijos kiekvienam
Monikos Radžiūnaitės paroda „Hyperlink“ LDS galerijoje „Arka“
Kartais nežinome, kad pasiilgstame, kad kažko stinga. Užmirštame tuštumą, kurios tarsi ir nereikėjo pildyti, o ji, pasirodo, nė necyptelėdama laukė savo akimirkos, gal net buvo susitaikiusi, kad niekad ir neateis jos diena. Viena tokių užmirštų tuštumų manyje susijusi su parodomis. Pasirodo, jau buvau įpratusi nesitikėti pagarbos žiūrovui. Parodoje „Hyperlink“ ši tuštuma buvo ne tik priminta, bet ir užpildyta.
