Autorius: Emilija Vanagaitė

Emilija Vanagaitė

Paroda „Pabaigai atspari situacija“ projektų erdvėje „Atletika“

 

Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.