Autorius: Emilija Vanagaitė
Emilija Vanagaitė
Saulės smūgis
Lino Jusionio paroda „Siesta“ galerijoje „Vartai“
Parodos pavadinimas nurodo į konkrečią praktiką, paplitusią Pietų Europos šalyse, siestą – vidurdienio pertrauką, saldų popietinį miegą. Užėjus į parodą ir apima šioks toks tingulys, noras vilkti kojas žeme, be pernelyg gilių minčių paspoksoti į kūrinius, užsukti į galerijos balkoną paganyti akių į pavasario saulę. Neseniai toji saulė priminė apie būseną, kai po ja pernelyg ilgai užsisėdėjus mintys pradeda tirpti, galva ištuštėja, sugeri kaitrą, šiek tiek kęsdama, tačiau ir dėkinga. Saulės šviesos daug ir Lino Jusionio kūriniuose, tik kyla klausimas, ar tapytojas siekė tokio smegenų nutirpimo, kokį žada saulėkaita.
Emilija Vanagaitė
Vitrinų spindesy nuvytusios
Dvi parodos pro langus
Keliaudama iki parodos slidžiomis senamiesčio gatvelėmis, spaudžiant –15 °C, vitriną pirmiausia praeinu. Nepamatau. Apsisuku, juk ji turėjo būti čia. Prispaudžiu veidą prie langų, ant kurių užrašyta „Parduodamos patalpos“, ir galiausiai įžiūriu skulptūrinių objektų fragmentus.
Emilija Vanagaitė
Ektoplazma ir ektoplazma
Auksės Miliukaitės paroda „Orakulas“ galerijoje „The Rooster Gallery“
Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.
Emilija Vanagaitė
Karališkos lelijos kiekvienam
Monikos Radžiūnaitės paroda „Hyperlink“ LDS galerijoje „Arka“
Kartais nežinome, kad pasiilgstame, kad kažko stinga. Užmirštame tuštumą, kurios tarsi ir nereikėjo pildyti, o ji, pasirodo, nė necyptelėdama laukė savo akimirkos, gal net buvo susitaikiusi, kad niekad ir neateis jos diena. Viena tokių užmirštų tuštumų manyje susijusi su parodomis. Pasirodo, jau buvau įpratusi nesitikėti pagarbos žiūrovui. Parodoje „Hyperlink“ ši tuštuma buvo ne tik priminta, bet ir užpildyta.
Emilija Vanagaitė
Rekonstrukcija ar savidestrukcija?
Paroda „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre
Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?
Emilija Vanagaitė
Neužbaigtumui neatspari situacija
Paroda „Pabaigai atspari situacija“ projektų erdvėje „Atletika“
Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.
