Autorius: Emilija Vanagaitė
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau III
Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje
Obuoliai krinta, pūva, kažkas vyksta, o aš stebiuosi man įdomių tapybos parodų stoka. O gal ir nesistebiu. Bet kokiu atveju vasarą daugmaž nuo jos ilsiuosi. Išskyrus nuo tos, kuri kabo namie, bet jai nėra priekaištų, nes ji priklauso man, o mano skonis juk be klausimų – nepriekaištingas. Ateina mano mylimasis lapkritis ir viena paroda patraukia akį – Kristijono Žungailos „Šurfas“.
Emilija Vanagaitė
Užrašai
iš Klaipėdos bienalės „Saulėlydis kas dvejus metus“
Man atrodo, kad daug jau prirašyta. Einu po parodas ir žymiuosi savo mintis realiu laiku (arba kiek įmanoma tą realų laiką apčiuopti). Ir man atrodo, kad pastarąjį laiką gyvename nuotrupomis, „užmestais“ žvilgsniais – ir žvilgsniai vis trumpėja, ir nuotrupos smulkėja. Kartais nėra prasmės daugžodžiauti, pakanka minties.
Emilija Vanagaitė
Drovumas
Paroda „Ne apie lietų“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Nežinau kaip jums, bet kai aš vaikštau po antrąjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) aukštą, ten esantys stoglangiai vis verčia pakelti akis į fragmentiškai suskaldytą šviesą. Šį pavasarį po tais stoglangiais duris atvėrė kiek neįprastos sudėties – klaipėdiečių ir dubliniečių – grafikos darbų paroda. Rašyti apie grafiką man neįprasta, recenzijos apie ją ir nesu rašiusi.
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau II
Apie tris parodas Vilniuje
Vėl neskaičiau, vėl tik žiūrėjau. Čia nurodau į save pačią, ar, tiksliau, į savo straipsnį ir bandymą – „Neskaičiau, žiūrėjau“ („7 meno dienos“, Nr. 4, 2025-01-31). Kaip ir praeitą kartą – einu susitikti su tapybos kūriniais, o ne su viskuo, kas juos supa ir kas jie tiesiogiai nėra. Šįkart tą dariau Jurgio Tarabildos parodoje „Sync“ galerijoje „Meno niša“, jau užsidariusiose Dominyko Sidorovo „Convoi Exceptionnel“ galerijoje „Vartai“ ir Benedikto Marijos Žuko „Vilniaus vaikai“, veikusioje galerijoje „Medūza“.
Emilija Vanagaitė
Neskaičiau, žiūrėjau
Apie dvi tapybos parodas Vilniuje
Susikaupiau mesti sau iššūkį ir nueiti pažiūrėti į paveikslus. Ne į parodas, ne į tai, kas apie jas (ir jose) rašoma, bet pasižiūrėti tiesiai į kūrinius. Nieko neskaičiau, nebent pavadinimus (ir kainas). Įprastai linkstu į pajautimą per save ir per viską, kuo paveikslai tiesiogiai ar materialiai nėra. Visgi pradėjau justi, kad sąmoningai tolstu nuo tos akistatos ir remiuosi į žodžius, kaip savo bendrininkus, o kartais ir kaip į priešus, bet svarbiausia – palydovus. Pradėjo darytis neramu. Kiek ilgai šis aljansas laikysis? Gal amžinai? Taip negerai. Gal ir ne visada teisinga kūrinių atžvilgiu.
Emilija Vanagaitė
Nusodintas
Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje
Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.
Emilija Vanagaitė
Klaipėdos kadrai
Paulinos Pukytės kuruota šiuolaikinio meno paroda mieste „Reiškinys M“
Klaipėda man augant buvo didžiausias miestas. Jame buvo įmanoma viskas. Kol Vilnius egzistavo tik televizoriaus ekrane, o Kaunas – kaip krepšinio aikštelė, Klaipėdoje slėpėsi rūbai, kuriuos vilkėsiu rugsėjo pirmąją, Prano Domšaičio kūryba, čiuožinėjimas su tėčiu ledo arenoje, be abejo, jūra, akmenukų ieškojimas su mama. Daug vaikiškos romantikos susikaupė šiame mieste, tiek, kad tik neseniai pasijutau jo niekad ir nepažinusi. Žinojusi jį kaip talpą, ne kaip veikėją.
Emilija Vanagaitė
Pasaulio pabaigos veduta
Apie Roberto Narkaus totalinę instaliaciją „Gut Feeling“
Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.
Emilija Vanagaitė
Neįprasta, tačiau vaisinga situacija
Pokalbis su kuratoriumi Ory Dessau
Gruodžio mėnesį galerijoje „Vartai“ atsidarius Luco Tuymanso ir Zlatko Kopljaro parodai „Mercy“ užmezgiau pokalbį su jos kuratoriumi Ory Dessau. Tuo metu kalbėjomės apie daug dalykų ir visiškai ne – apie pačią parodą. Trumpai viešnagei baigiantis sutarėme su Ory pokalbio nenutraukti ir tęsti jį tarp Lietuvos ir Belgijos. Lyg sukūrus šį atstumą galiausiai paliesti klausimus pačios parodos kontekste. Šio pokalbio fragmentai surinkti tarp Vilniaus ir Gento.
Emilija Vanagaitė
Triukšmas, intymumas ir sprintas maratono metu
Pokalbis su meno istoriku Willu Gompertzu
Pirmas mano MOratonas. Labai jau ilgai trukęs, taip ilgai, jog MO nešė pyragus, o man pačiai išsilydė ir pro ausį išbėgo turėti konkretūs klausimai. Vėliau, nei planuota, susėdę su buvusiu BBC meno redaktoriumi, Tate galerijos vadovu, o dabar Barbican Centre vadovu Willu Gompertzu kalbėjomės apie tai, kas yra tapę jo misija – sukramtyti meno istoriją ir ją padaryti prieinamą platesnei auditorijai, taip pat ir apie problemą, kuri domina mane.
