Dailė

Monika Krikštopaitytė

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Povilas Ramanauskas

Pokalbis žinutėmis su menininkais Eimučiu Markūnu ir Remigijumi Treigiu

 

Šie du menininkai Kauno fotografijos galerijoje liepos 25 d. mėnesiui atvėrė parodą „Integracija“, kurią patys ir „kuravo“. Pokalbiai vyko per mesendžerį skubančios kasdienybės aplikoje. Pašnekovai jiems patogiu laiku, ryte, dieną, kur nors pakeliui arba vėlai vakare, esant progai atrašydavo, o aš laukdavau jų atsakymų. Vienas iš jų buvo mano mokytojas faktiškai, kitą taip pat laikau mokytoju, tad jų asmenybės ir kūryba man visad buvo artimos.

Sakoma, kad menas – tai bendravimo forma. Šiuo atveju, manau, bendravimas skleidžiasi parodos ekspozicija, kuri kviečia ne tik „integruotis“ į kūrinius apie miestą, bet ir rezonuojant tarpusavyje.

Kaip ir kada kilo mintis surengti šią paroda drauge?

Skaidra Trilupaitytė

Po paskaitos MO muziejuje

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).

Natalija Arlauskaitė

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Agnė Mackevičiūtė

9-asis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą

Paskutinį birželio savaitgalį Nidos meno kolonijoje vyko devintasis ir paskutinis Interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą (kuratoriai Lívia Páldi ir Vytautas Michelkevičius). Šiais metais susirinkę menininkai, filosofai ir sociologai su įvairiais socialiniais ir kultūriniais „tabu“ bandė kovoti pasitelkdami visokius komiškus komunikacijos žanrus, tokius kaip ironija, absurdo humoras ar satyra. Kiekvienai veiklai apibrėžti, ko gero, reikėtų atskirų straipsnių, tad visų neaprašysiu, paminėsiu tik asmeniškai įdomiausias ir paveikiausias.

Paulina Blažytė

Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje

 

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.

Aistė Kisarauskaitė

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Rosana Lukauskaitė

Paroda KKKC Parodų rūmuose

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

Danguolė Butkienė

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.