Dailė

Kristupas Antanaitis

Bairoite nėra buvę premjeros, jog nebūtų švilpimo ir trypimo

Pokalbis su dailininku Vytautu Narbutu apie operos „Tristanas ir Izolda“ premjerą Bairoite

1864 m. balandį kompozitorius Richardas Wagneris parašė savo bičiuliui laišką, kuriame teigė: ,,Tu žinai, kad jaunasis Bavarijos karalius susirado mane... Jis nori, kad likčiau su juo visiems laikams, dirbčiau, ilsėčiausi, kurčiau“. Tas karalius – vos aštuoniolikos metų paveldėjęs sostą Liudvikas II, kuris ypač žavėjosi kompozitoriaus operomis. Meilė joms gimė po „Lohengrino premjeros“ 1850-aisiais ir peraugo į draugystę, pasibaigusią nuosavo operos teatro statybomis. 1871–1876 metais trukę statybos darbai buvo vainikuoti 1876-ųjų rugpjūčio 13-ąją, kuomet publika sulaukė operos „Reino auksas“. Karalius teatrui skyrė lėšas, kad jo mylimas kompozitorius ten galėtų statyti tik savo operas. Wagneriui mirus, Liudvikas II pareikalavo kompozitoriaus kūną pervežti ir perlaidoti Bairoite.

Paulina Pukytė

Beveik telegrafu iš Venecijos bienalės

Mano 5 geriausi paviljonai ir kiti

1. Lenkija. Ukrainos menininkų grupė (Atvira grupė: Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Manau, turėjo gauti „auksinį liūtą“. Tai, kad žiuri niekaip neapdovanojo ir neatžymėjo šio paviljono, dar kartą primena mums, kad bienalėje (vis tiek) dominuojančios Vakarų valstybės, kartu su plačiausiai šiemet reprezentuojamais post-kolonijiniais Global South, nelaiko rytų Europos valstybių buvusiomis kolonijomis (nors jų išsilaisvinimas vyksta net ir šiandien). Kolonizatoriai atsiprašinėja tik savų kolonijų. Bet šiame paviljone gerai yra jau tai, kad Lenkijoje neperrinkus į valdžią ultra-dešiniųjų, lenkai skubiai nurašė jau išrinktą konservatyvų ir anti-europietišką savo šalies kandidatą į bienalę ir vietoj jo pasikvietė ukrainiečių menininkus. Jų kūrinys jaudina ir sukrečia ne vien tuo, kad matome karą išgyvenusius (vis dar išgyvenančius) ukrainiečius, pasakojančius savo patirtis per įvairių karo garsų pamėgdžiojimą balsu, bet ir tuo, kad menininkai priešais šias video projekcijas pristatė daugybę mikrofonų ir kviečia žiūrovus kartoti tuos garsus nelyg karaokėje. Niekas, žinokite, nekartoja. Nedrįsta. Tiesiog negali. Ir tuo akivaizdžiu negalėjimu sukuriamas dar didesnis kūrinio poveikis. Net nekilo ranka ten fotografuoti ar filmuoti. 

Rokas Dovydėnas

Liesti keramiką kaip būtybę

Interviu su Alicja Buławka-Fankidejska ir Dmitrijumi Buławka-Fankidejskiu

Iki liepos 22 d. VDA galerijoje Akademija eksponuojamos dvi parodos: Alicjos Buławkos-Fankidejskos „Numanoma“ ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio „Savaiminis judėjimas“. Abu parodos autoriai yra skulptoriai, dirbantys su moliu, kuriantys atskirai, bet degantys savo darbus kartu, dirbantys Gdansko meno akademijoje (Akademia Sztuk Pięknych w Gdańsku). Paprašiau menininkų papasakoti apie šiuos ir kitus jų pasirinkimus. Interviu ilgokai atidėliotas, bet vis tik įvyko bendraujant nuotoliniu būdu. Žinodamas, kad Alicja yra baigusi doktorantūros studijas, pokalbį pradėjau nuo klausimo apie studijas.

Aistė Kisarauskaitė

Interaktyvumas, motinystė, disertacija ir išdegtas molis

Alicjos Buławkos-Fankidejskos ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio personalinės parodos galerijoje „Akademija“

Vidurvasaris. Karštis išdegina visas mintis, iš jų lieka tik keisti luitai, lyg aukštoje temperatūroje degta keramika. Tačiau „Akademijos“ galerijoje, kur eksponuojama Lenkijos keramikų Alicjos Buławkos-Fankidejskos paroda „Numanoma“ („Implicited“) ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio – „Savaiminis judėjimas“ („Selfmotion/Samoruch“), vėsu, veikia kondicionierius, tinkamas laikas slepiantis nuo karščio užsukti. Alicja Buławka-Fankidejska rodo savo daktaro disertacijos kūrybinį projektą, tad paroda yra proga atidžiau pažvelgti į meno daktarų tyrimus kaimyninėje Lenkijoje.

Martyna Jurkevičiūtė

Spalvingo gyvenimo lėta tėkmė

Apie Boscoe ir Geoffrey Holderių parodą Victoria Miro galerijoje Londone

Į brolių Holderių parodą Victoria Miro galerijoje mane paviliojo viename iš elektroninių naujienlaiškių pamatytas Geoffrey Holderio darbas „Mauduoliai II“. Ant vandens paviršiaus žydrų raibulių fone plūduriuoja tamsaus šokolado spalvos kūnas: užmerktos akys, vos vos pravertos lūpos, rankos atmestos atgal, delnai panardinti po vandeniu. Fone dar dviejų mauduolių, o gal ir tos pačios figūros atspindžiai. Tamsus nuogas kūnas romiai ilsisi sūriame popieriaus mėlyje. Kūrinys visų pirma akis pavilioja spalvų ryškumu, tuomet pakeri tobulu vasaros, laisvės, ramybės, sulėtėjusio laiko įkūnijimu ir galiausiai nuginkluoja, įtikina detalėmis. Geoffrey Holderis popieriuje palieka ekspresyvius pieštukų štrichus, kurie pasimato tik priėjus arčiau ir figūrai bei vandeniui įpučia gyvybės.

Eglė Kazazajevaitė

O kur mano vaikiška knygelė?

Apie Kęstučio Kasparavičiaus parodą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Namie visada turėjome didelę knygų kolekciją, kurią dar sovietmečiu surinko senelis. Seniausia knyga galbūt yra proprosenelės tikybos vadovėlis. Bet šitos knygos mane vaikystėje nedomino – jos neturėjo paveiksliukų. Aš buvau vizualus vaikas, o skaityti man nesisekė. Labiau norėjau kurti savo pasakojimus nei skaityti kitų. Vis dėlto namuose niekada netrūko ir vaikiškų knygelių, kurios netgi buvo interaktyvios, su įvairiomis technologijomis. Nors aš užaugau, vaikiškų knygelių kolekcija nemažėjo – kaip tik ji didėjo, nes mama dirbo darželio mokytoja. Viena iš tų vaikiškų knygelių išsiskyrė savo meniškomis iliustracijomis – tai Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“.

Kristina Stančienė

Garsų, vaizdų ir pojūčių sūkuriai Valkininkuose

Šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“

Valkininkų (Varėnos raj. ) šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“, kurio premjera įvyko birželio 29 d.  – tai ką tik išsiritęs iš kiaušinio kūrybinis eksperimentas, sugalvotas Žilvino Landzbergo ir įgyvendintas kartu su vietos kultūros centro darbuotojais. Formaliai – tai projekto „Garsas nebūtinai muzika“ dalis, o kalbant paprastai dzūkiškai – atajo mincis, ir...

Tautvydas Petrauskas

Širdies ritmui nepaspartėjus

Paroda „Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“ LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje

Turbūt visi esame matę filmų, kuriuose nepasitikima žiūrovu. Tai ypač akivaizdu dėl pasirenkamo filmų garso takelio, kai žiūrovui aiškiai nurodoma, kada pradėti jaustis įtariai vieno ar kito veikėjo atžvilgiu, kada laukti ryškaus siužeto pokyčio, nes taip nurodė ką tik buvęs nuobodus ir tiesmukas dialogas, palydėtas įtampą sparčiai keliančios muzikos, ar kada verkti arba būti dar kaip nors sujaudintam. Tokiais atvejais pajunti savotišką kontrolę ir tai, jog režisierius tave, sąmoningai ar ne, laiko menkesniu ir nepajėgiu suvokti to, kas filme rodoma, – tokiam žiūrovui neva reikalingi pagalbiniai šoniniai dviračio ratai, antraip jis pargrius.

Paulina Blažytė

Mažiau gali būti daugiau

Paroda „Pas dormir“ galerijoje „Drifts“

Galerijoje „Drifts“ veikianti paroda „Pas dormir“ (kuratorė Justė Kostikovaitė) suintriguoja. Pirmiausia – gražiai skambančiu, ant liežuvio pakimbančiu pavadinimu, lietuviškai reiškiančiu „nemiegoti“. Tada – labai skirtingų autorių gausa, o galiausiai savo pagrindine idėja, visus tris dėmenis sujungiančia arba ne.

Marija Martinaitytė

Užeik

Alexandros Bondarev paroda „Namaujant“ galerijoje „Drifts“

kiekvieną rytą dažnai truputį

per vėlai, valydamas dantis

prieš veidrodį lėtai

tvėriuosi akimis

vienintelius tvarius

namus

 

užeik