Dailė

Viktorija Mištautaitė

Kristės Stan paroda „Focal Lenth“ Pamėnkalnio galerijoje

Personažas su viena ausimi, o girdi, jaučia, nepatogiai rangosi ir stebi, lyg turėdamas kur kas daugiau gebėjimų-juslių už kurčią savo aplinkai, tautai ar genčiai žmogų. Būtent toks pirmasis įspūdis Kristės Stankevičiūtės (labiau žinomos Kristės Stan meniniu slapyvardžiu) debiutinėje parodoje „Focal Lenght“ („Apibrėžties nuotolis“). 

Giedrė Jankevičiūtė

1930–2022

Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje. 

Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi.

Marija Martinaitytė

Paroda „Žiūrintys į horizontą“ Prospekto galerijoje

Gal jau pasigedote noro pajusti dešimtojo dešimtmečio nostalgiją? Gal norite atrasti ją iš naujo? Prospekto galerijoje vyksta keturių fotografų – Arturo Valiaugos, Alfredo Simonavičiaus, Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio ir Ingridos Umbrasaitės – paroda „Žiūrintys į horizontą“, joje fotografai atsigręžia į XX a. paskutinio dešimtmečio savo nuotraukų archyvus, kurie nukelia į tuometinius grožio konkursus ir kitus įvairius ano meto re(n)ginius. O jei šie vaizdai nepakuteno atminties užkaborių, galbūt paveiks prieš kamerą perpozuojančių modelių bandymai patekti ant žurnalų viršelių?

Lina Ringelienė

Prisimenant parodą „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“

Spalio pradžioje Kauno menininkų namuose buvo pristatyta unikali modernių kilimų paroda „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“. Ji įvyko sujungus rytietiškų kilimų ekspertės, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėjos Lauros Bohne (Lietuva) idėjas ir galerijos, įsikūrusios Milane, savininko bei kilimų meno žinovo Alberto Levi (Italija) išskirtinių kilimų kolekciją.

Agnė Narušytė

Interaktyvi Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“

Iš pradžių buvo tik pluoštelis nuotraukų ir mamos pasaka prieš miegą. Apie dėžę, kurioje užsimezgė „šeimos esmė“. Apie pabaisą šunį, kurio lojimas panėšėjo į kulkosvaidžio tratėjimą. Paskui Jenny Kagan pasakojo tėvų istoriją bendraklasiams ir matė „siaubą jų veiduose / siaubą, kurio aš nejutau“. 

Tai buvo tik pirmas kartas – nepakankamas. Plyšius tarp „pavogtų“ istorijos fragmentų reikėjo kažkuo užpildyti – kad ir dėže, pagaminta pagal mamos prisiminimus ir tėvo brėžinius. Trūko medžiagiškų įrodymų – tokia neįtikėtina ta istorija. Per daug makabriškas ir neįmanomas iš Vilijampolės geto išsigelbėjusių žydų nuotykis. O juk toje dėžėje glūdėjo tiek daug patirties ir suvokimo sluoksnių: „Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas.“ 

Kaip ją perteikti? Spręsti turėjo Jenny. Yra begalybė būdų. Ir kas tik neišmėginta – nuo tradicinių iki, regis, netinkamų pasakoti apie Holokaustą kaip Arto Spiegelmano komiksų knygelė „Maus“ (1991). Sunkiausia padaryti taip, kad pasakojimas pasiektų klausytoją, kurio dėmesys šiam nusikaltimui nusidėvėjęs jau iš anksto (taip, žinom, žinom, siaubas, ir nereikia apie tai kartoti). Mintis tą istoriją pasakoti mieste, kur ji vyko, turbūt kilo dar tada, kai menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė pakvietė britę Jenny Kagan 2017 m. Kauno bienalei sukurti laikiną paminklą. Tuomet jos paprašytos pardavėjos dalijo „Aibės“ pirkėjams maišelius „Į kairę“ ir „Į dešinę“ – taip pat atsainiai kaip 1941 m. spalio 28 d. vyr. seržantas Helmutas Rauka piršto judesiu siuntė žydus, daug valandų prastovėjusius toje pat vietoje, arba toliau vergauti, arba mirti. 2007 vyrai, 2920 moterų, 4273 vaikai buvo nužudyti per vieną dieną. Gete gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 

Rita Mikučionytė

Trys menininkų duetų parodos

Žiūrėdami jungtines dviejų menininkų parodas natūraliai savęs klausiame: o kas šiuos du, neretai tokius skirtingus, žmones sieja? Įprastai – tai kolegos kūrėjai, dažnai artimi draugai. Akivaizdu, jog būtina ne tik tarpusavyje sutarti, bet ir iš anksto susitarti, ką, kaip ir kodėl kartu eksponuosi, kuo konkreti bendra paroda bus svarbi kiekvienam autoriui atskirai. Toks sutarimo ir susitarimo reikalas dažniausiai būna keblus, reikalaujantis didesnių ar mažesnių kompromisų, tad duetų parodos nėra labai dažnos.

Rokas Dovydėnas

„Kauno asorti: 1964–1984 m. grafinio dizaino istorijos“ Kauno centriniame pašte

Tai, kad Europos kultūros sostinės Kaune renginiai įsibėgėja ir slinkdamiesi metų pabaigos link įgauna pagreitį, tikriausiai žino visi. Mano, kaip, tikėtina, ir daugumos parodų lankytojų, keliai iš Vilniaus į Kauną dažnai veda kelis kartus per mėnesį. Parodų įvairovė didelė, mieste galima rinktis Yoko Ono retrospektyvinę parodą, Istorijų festivalį, konferencijas, proginius renginius. Taip pat Kauno centriniame pašte veikia keičiamos parodos.

Monika Krikštopaitytė

5-oji Lietuvos knygos meno paroda „O imago!“

Ar nustebote? – klausia parodos-konkurso kataloge viena iš kuratorių Jolita Liškevičienė (kuravo drauge su Ieva Babilaite). Taip, nustebau, nes knygų iliustracijai atgyti tarp juodų raidžių yra įgimta, tad ir nustebti galima ne kartą, dairantis tarp daugybės su knyga susijusių kūrinių. Paprastai verčiant iliustruotos knygos puslapius net kvapą užlaikęs ieškai, kad vaizdas atvertų duris, langą, kelią, pasaulį, o gal mažo vaiko, žvėrelio perspektyvą, gal tik atspindžius ar masinančią formą, kuri įdomi būtent tuo, kad neaišku, kas tokia, kam skirta, bet negali atplėšti akių. Visa tai galima rasti parodoje „O imago!“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Silvija Juozelskytė

Kauno Pelėdų kalne

Šį kartą menininko paroda ypatinga tuo, kad kviečia pamąstyti apie kūrėjo santykį su meno mokykla, kuri davė pamatus, pradžią tolesnei kūrybai. Apie tai, kiek mokyklos būna svarbios, kaip ir kiek svarbūs mūsų mokytojai. Tam gera proga – Kauno meno mokykla švenčia 100-mečio jubiliejų. Ši meno mokykla gali didžiuotis išugdžiusi ne vieną žymią, iškilią Lietuvos meno asmenybę. Visus 2022 metus kiekvieną mėnesį pristatoma vis nauja paroda, kviečianti miesto svečius į šios mokyklos alumnų menininkų parodas, susitikimų, prisiminimų vakarus.

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.