Dailė
Helmutas Šabasevičius
Dailė rojaus prieškambaryje
Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai
Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.
Monika Krikštopaitytė
Ar menas turi būti šaunus?
Nauja MO paroda ir kiti reikalai
Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.
Agnė Narušytė
Paštas nori būti „nulaužtas“
Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.
Karolina Rimkutė
Kūno atminties asambliažai
Adomo Danusevičiaus paroda „Purvas ir gėlės“ galerijoje „Vartai“
Jau trečią savaitę vienam draugui negrąžinu pasiskolinto Witoldo Gombrowicziaus „Kosmoso“, mat niekaip neįstengiu perskaityti. Taip yra tikrai ne dėl to, kad man kaip nors neįtinka šis lenkų rašytojas ar stinga laiko. Priešingai, laiko skaityti atrandu ir, viena važiuodama troleibusu, vis iš naujo perskaitau keletą pirmųjų puslapių, kur aprašomos romano veikėjos Lenos lūpos: slidžios kaip šliužas, įkaitinančios slidų ir glitų kūnišką geidulį. Kaskart perskaitau ir paskęstu mintyse apie šį patrauklumo ir bjaurumo žaismą, kuris puikiai perteikia aistringą potraukį kūnui – trokštame jo gaivališkai, su visais jo syvais, kurie be geismo greičiausiai veiktų atstumiančiai, kaip slidus šliužas. Šie rašytojo žodžiai kuriam laikui apsigyveno mano sąmonėje ir nukeliavo į „Vartų“ galeriją, kur susitiko su taip pat geidulingai gličia Adomo Danusevičiaus kūryba tryliktoje personalinėje jo parodoje „Purvas ir gėlės“.
Linas Bliškevičius
Ateitis yra dabar
Apie kažką, bet ne apie Jakubo Chomos parodą „Resilience“ projektų erdvėje „Editorial“
Prieš išlįsdamas į saulės šviesą žaidžiau „World of Warcraft“ ir tikrinau savo veikėjo DPS (padaroma žala per sekundę) ant Training Dummie’so (treniravimosi manekenas), tokio mechaninio NPC’o (nežaidėjo veikėjas, arba botas). Ar nebus taip, kad koks nors per daug savimi pasitikintis kritikas nelaiko menininkų savo Training Dummie’ais? Panašu, kad tokių rašytojų yra.
Virginijus Kinčinaitis
Rutinos burleska
Evaldo Janso paroda Vilniaus rotušėje
Vilniaus rotušėje balandžio 3 d. atidaryta Evaldo Janso kūrybos paroda „JANSAS“ (tapyba, objektai, fotografija, videodarbai). Klasikinių kolonų, marmuro imitacijų ir puošnių sietynų erdvėje naujausi Janso tapybos kūriniai ir vitrinose išdėliotas archyvas sužiba pakylėta prabanga, nors pats autorius visada rinkosi drastiškas alternatyvas, bauginančias provokacijas ir skurdo poetiką. Pripažinkime, niekas performansuose taip giliai neįsibrovė į savo kūno vidurius ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų laisvę atgavusios 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno radikalumą su dabartine perdirbinių apatija.
Kristina Stančienė
Goyos sakramentai
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje
Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus.
Monika Krikštopaitytė
Susiję, bet atskiri
Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose
Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.
Margarita Kozlova
Už racionalumo
Edith Karlson paroda „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje AV17
Šiuolaikinis žmogus, užsidėjęs racionalumo akinius, gali didžiuotis atsikratęs viduramžiškų prietarų. Atrodo, kad visi stebuklingi ir nepaaiškinami dalykai dingsta tiesiog užvertus knygą. Prieš akis lieka tik šis racionalus pasaulis. Tačiau ar šis pasaulis nesukuria savo siurrealaus mito, kuriame žmogus tampa savo valia įkalintas? Dar šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas pastebėjo, kad norint palaikyti stabilią protinę būklę šiame chaotiškame pasaulyje reikia susikurti savo mitą. Būtent tokį žmogų, įsikibusį savo sukurto mito ir įstrigusį absurdiškame pasaulyje, vaizduoja estų menininkė Edith Karlson parodoje „Keturių raidžių pasaulis“.
Alberta Vengrytė
Atsispiriant vietai
Paroda „Atspirties taškas“ MO muziejuje
Prieš aptardama naujausią MO muziejaus parodą „Atspirties taškas“ (kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas), norėčiau pasidalinti keliomis bendro pobūdžio mintimis.
