Dailė

Monika Krikštopaitytė

Festivalis, kompleksas ir paroda

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Lijana Šatavičiūtė

Felikso Jakubausko paroda „Apskritimas-kvadratas-trikampis“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Į 28-ąją Felikso Jakubausko individualią parodą (Vokiečių g. 2), kurioje eksponuojami naujausi darbai, kviečia pabrėžtinai schemiškas, iki geometrinio brėžinio redukuotas plakatas: juodame fone ryškėjantys apskritimo, kvadrato, trikampio kontūrai. Ir elegantiškai plaukiantis parašas – felix. Šį parašą, žymintį kiekvieną tekstilininko darbą, pažįstame jau keturis dešimtmečius. Taip pasirašytus darbus gerai žino ne tik Europos, bet ir Amerikos bei egzotiškų Kinijos ir Pietų Korėjos meno gerbėjai. Nacionalinė kultūros ir meno premija, aukščiausi apdovanojimai prestižinėse tarptautinėse konkursinėse parodose, dalyvavimas keliuose šimtuose grupinių parodų – tai tik pabiri Jakubausko kūrybinės biografijos faktai, slepiantys intensyvų kūrybos procesą, išsiskiriantį menine kokybe ir neįtikėtinu produktyvumu.

Rita Mikučionytė

Povilo Ramanausko paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“ Pamėnkalnio galerijoje

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Aistė Kisarauskaitė

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje (AV17)

Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.

Rosana Lukauskaitė

„Būkime herojais“ KKKC Parodų rūmuose

Tarptautinėje parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, bandoma iškristalizuoti šio laikotarpio KKKC kurtų projektų ir parodų patirčių esmę, aprėpti centro vystymąsi, lūžinius momentus, kai vyko transformacija, augimas, judėjimas nauja kryptimi (gal spirale), noras užčiuopti ateities perspektyvas ir pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio.

Virginijus Kinčinaitis

Kaip gimė Vincento van Gogho mitas

Kaip Vincento van Gogho legenda užvaldė protus ir vaizduotę, kodėl už jo kūrinius mokami šimtai milijonų eurų, kodėl būtent jis yra tikrojo menininko simbolis ir kaip ši legenda susijusi su meno rinka?

Agnė Narušytė

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Kamilė Pirštelytė

Kristinos Danilevičienės paroda „Pilka žemė“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.

Helmutas Šabasevičius

Baltiški simbolizmo dailės atgarsiai Nacionalinėje dailės galerijoje

2018-ųjų liepos viduryje, pakeliui į Avinjono festivalį stabtelėjus Paryžiuje, teko aplankyti paskutinę dieną Orsė muziejuje rodomą Baltijos šalių simbolistinės dailės parodą, kuriai buvo ilgai ruoštasi ir kuri tapo vienu svarbiausių nepriklausomybės šimtmetį mininčių Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrinių renginių Prancūzijos sostinėje.

Agnė Narušytė

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius?