Dailė

Martyna Jurkevičiūtė

Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Dalia Aleksandravičiūtė

Angelinos Banytės paroda „Monumentalumas tyloje“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Klaipėdietės monumentalistės Angelinos Banytės 70-mečio proga Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) surengta paroda „Monumentalumas tyloje“ (kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė) amžininkams leido prisiminti jos darbus, kitiems lankytojams – iš arčiau susipažinti su šia autore. Nors pagrindinis kūrybos etapas išsiskleidė sovietmečiu, menininkė kuria iki šiol, tik su mažesniu užmoju, daugiausia privačioms erdvėms. Individualūs ir kolektyviniai autorės sieninės tapybos darbai šiandien galėtų užpildyti daugiau kaip 1000 m² sienos plotą. Menininkė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo derinti klasikines freskos-sgrafito technikas: tapė ant šlapio tinko, skutinėjo trimis sluoksniais tinkuotas sienas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, monumentalus yra ne tik Banytės kūrybinis palikimas, bet ir pats kūrinių atlikimas. 

Aistė Mikštė

Neįprasta reginių dėlionė „Arkos“ galerijoje

„Arkos“ galerijoje ekspozicijos surinktos iš skirtingo amžiaus ir akademinio pasirengimo dalyvių darbų. Tarp Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos ir K.M. Čiurlionio mokyklos absolventų (dabartinių Vilniaus dailės akademijos pirmakursių) kūrinių įsiterpia dar viena – J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo stiklo studijos mokinių (nepilnamečių!) eksperimentai.

Kristina Pipiraitė

Joanos Kairienės paroda galerijoje „Artifex“

Joana Kairienė parodoje „Kitas kailis“ išlaiko sau būdingą stilių, kuriam būdinga peržengti grafikos ribas įtraukiant tapybos elementus. Apgalvota ekspozicija ji įvilioja žiūrovą į performatyvumo aspektą turintį iliuzinį autorės apsinuoginimo ritualą, kai lankytojas kūrinius patiria liesdamas paviršius. Ekspozicija pradedama abstrakčiais darbais, menininkė leidžia žvelgti tik į paviršių – toksišką ir nepagaunamą, tačiau bylojantį apie žmogaus ir gyvūno sąlyčio taškus.

Linas Bliškevičius

Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje

Adelės Pukelytės parodoje „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ tvyro švara ir asketiškumas. Eksponuojami aštuoni tapybos darbai iš dviejų ciklų: du peizažai ir šeši tapybos darbai – „sistemos“. Parodos anotacijoje autorė teigia, kad jos „tapyba paprasta“, tačiau žvelgiant į peizažus norisi nesutikti, nes juose menininkė atsiskleidžia kaip gebanti įveikti vieną svarbiausių paveikslo sudedamųjų dalių – spalvų – keliamą iššūkį. Tačiau šešios kūrinių kompozicijos kelia abejonių dėl bendros ekspozicijos, tarsi prašosi aiškaus ciklų atskyrimo, nes šie kūriniai įveda nuobodulio dėmenį.

Lijana Šatavičiūtė

Tekstilininkių Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon, Jūratės Petruškevičienės ir Giedrės Kriaučionytės personalinės parodos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose

 

Trys menininkės rodo naujausius, per pastaruosius penkerius metus sukurtus darbus. Gretimose salėse eksponuojama tokia nepanaši tekstilininkių kūryba pritapo kontrasto principu ir atsiskleidė privalumais. „Žiūrint į tekstilės kūrinį, – prieš gerą dešimtmetį rašė norvegų menininkė ir rašytoja Anne Karin Jortveit, – laiko aspekto nepastebėti neįmanoma. Laikas įrašytas į jos formas, struktūras ir prasmes, todėl šiuo požiūriu fizinės tekstilės medžiagos primena žmogaus būties laikinumą – laikas pakeičia visa ką.“

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Juozo Galkaus paroda „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Psichodelika, popartas, opartas ir sovietmečio Lietuva – rodos, turėtų būti nesuderinami dalykai. Ir visgi į plakatų kūrėjo Juozo Galkaus parodą „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorės Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė) kviečia psichodelinės nuotaikos Galkaus eskizas iš 1980-ųjų. Plakato menas buvo viena iš nedaugelio laisvesnių nišų, leidusių dailininkams išbandyti vakarietiškas meno tendencijas. Lietuviškuose plakatuose mirgėjo optinio meno geometrija, subtilūs minimalizmo įkvėpti sprendimai, energingai, net kiek agresyviai rėkė popartiškos spalvos.

Agnė Narušytė

Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.

„Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Prieš Kalėdas atidarytoje parodoje, skirtoje šiuolaikinės sakralinės dailės atvejams pristatyti ir ištyrinėti, Bažnytinio paveldo muziejuje lankytoją pasitinka skulptorės Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis ir parodos kuratorių pozicija savo nevienareikšmio objekto atžvilgiu: „1990–2019 m. laikotarpio šiuolaikinį meną esame linkę vertinti kaip klausimą, ką dabartinio sakralaus meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę. Tai klausimas, atviras diskusijoms ir laukiantis tyrėjų dėmesio.“ Parodos proga br. Mindaugas Slapšinskas OP kalbina vieną iš parodos kuratorių Birutę Valečkaitę.

Aistė Kisarauskaitė

Orūnės Morkūnaitės „Siena“

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.