Dailė
Aistė Kisarauskaitė
Lobių paieškos
Dariaus Žiūros kūrinio radybos
Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.
Emilija Vanagaitė
Rekonstrukcija ar savidestrukcija?
Paroda „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre
Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?
Marius Armonas
Būti žmogumi, būti mirtimi
Neringos Vasiliauskaitės „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“
„Tai ne mano kūnas, šitas kūnas – tai ne aš. Ant rankų pirštų kasdien išauga naujos karpos, paskui nuo jų lupasi oda, jos prakiūra ir leidžia nuodingus syvus. Ant krūtinės tolydžio atsiranda rausvos dėmės. Jos kaip gyvos: keičia dydį ir slankioja iš vietos į vietą. (...) Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, esu Mirtis.“ (Ričardas Gavelis, Paskutinioji žemės žmonių karta, Vilnius: Vaga, 1995, p. 5)
Jolita Liškevičienė
Purpuro raudonis
Kalba, pasakyta sveikinant garbės profesorę Birutę Žilytę
Šiandien, 2020 m. vasario 19 d., iškilmingame Vilniaus dailės akademijos senato posėdyje, kuriame dailininkei Birutei Žilytei yra suteikiamas garbės profesorės vardas, aš, čia sakydama šią trumpą kalbą, prisiminiau dar XVII a. viduryje parašytą žymaus anglų filosofo ir politikos teoretiko Tomo Hobbso kūrinį „Leviatanas“ (1651), kuriame jis kalba apie stabilios valstybės vienetą – visuomenę ir apie kiekvieną žmogų, kaip labai svarbų jos individą.
Tautvydas Petrauskas
Bandant praverti uždarą kambarį
Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė–dešinė“
„Tokiu būdu buvo stengiamasi iš miško paimti viską, kas yra įmanoma, ne tik medieną, bet ir medžių „kraują“, – girdžiu atidarydamas galerijos salės duris. Per garso aparatūrą sklinda gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas apie Labanoro girią. Ekspozicijos viduryje ant grindų – apie šimtą surūdijusių nedidelių kūginių piltuvėlių. Juos supa tapytojos Arūnės Tornau abstraktūs kūriniai ir kelios medinės lentelės iš miško, jose – skaičiai, žymintys miško plotų numeracijas.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)
Meno knygų apžvalga
Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.
Agnė Narušytė
Praskrenda paukštis (fotografijai)
Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante
Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.
Monika Krikštopaitytė
Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)
Meno knygų apžvalga
Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.
Rita Mikučionytė
„Su-menėjimo“ takais
Parodų Vilniuje apžvalga
Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.
Aistė Kisarauskaitė
Butas’99
Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)
Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...
