Dailė

Aistė Kisarauskaitė

Dulkių valymo užrašai

Pripažinkime, namų areštas turi nemažai privalumų – nereikia vėl savęs transportuoti į bereikalingus susitikimus, paskaitas, kur dar viena mokslo ar meno įžymybė pasakoja blankias istorijas apie save mylimiausią. Nors valandų paroje vis dar nepadaugėjo, galima apsitvarkyti namus ir galvą, žodžiu, atlikti kažką, ką seniai ruošeisi. Taigi tai – dulkių valymo užrašai.

Parengė Rasa Savickaitė

Daugelyje šalių paskelbus ekstremalią situaciją dėl COVID-19 viruso sukeltos pandemijos, meno pasaulis ėmėsi pačių įvairiausių priemonių, siekdamas perkelti meno kūrinių ekspozicijas į virtualią erdvę. Ispanijoje, kaip ir visame pasaulyje, siekiant paskatinti skaitytojus neatitolti nuo meno pasaulio, teikiamas ypatingas dėmesys publikacijoms, siekiančioms supažindinti skaitytojus su virtualioje erdvėje veikiančiomis alternatyvomis.

Rosana Lukauskaitė

Meilės Sposmanytės virtuali paroda „Europos peizažai“

Svarstydami, kas bus po mūsų, dažniausiai prieiname prie išvados, kad greičiausiai kažkas panašaus į tai, kas buvo ir prieš mus – vien iš senųjų civilizacijų likučių matome, kaip puikiai gamta atsiima savo teritoriją. Įprastą kasdienybę kardinaliai pakeitęs karantinas šį egzistencinį nerimą tik paaštrino, tačiau net įsigaliojus griežtiems viešojo gyvenimo apribojimams ir socialinio atsitolinimo būtinybei vyksta alternatyvi parodinė veikla – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka kviečia į virtualią Meilės Sposmanytės parodą „Europos peizažai“.

Emilija Vanagaitė

Monikos Radžiūnaitės paroda „Hyperlink“ LDS galerijoje „Arka“

Kartais nežinome, kad pasiilgstame, kad kažko stinga. Užmirštame tuštumą, kurios tarsi ir nereikėjo pildyti, o ji, pasirodo, nė necyptelėdama laukė savo akimirkos, gal net buvo susitaikiusi, kad niekad ir neateis jos diena. Viena tokių užmirštų tuštumų manyje susijusi su parodomis. Pasirodo, jau buvau įpratusi nesitikėti pagarbos žiūrovui. Parodoje „Hyperlink“ ši tuštuma buvo ne tik priminta, bet ir užpildyta.

Linas Bliškevičius

Apie susidūrimą su mirtimi

„Jokie kiti laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį kaip penkioliktasis šimtmetis. Per visą gyvenimą be atvangos aidi šauksmas: memento mori.“(1) Taip nutiko dėl visą Europą apėmusių epidemijų, kurias sukėlė mažos bakterijos Yersinia pestis. Didžiausia ir viską pradėjusi maro banga net įgavo savo vardą – „Juodoji mirtis“, nes į amžinąjį patalą sugulė nesuskaičiuojama daugybė Europos gyventojų. Šių laikų genetikai teigia, jog didieji marai į senąjį žemyną atkeliavo iš Kinijos kartu su pirkliais, diplomatais, armijomis ir žiurkėmis laivuose. Prekybos keliai visuomet buvo maro arterijos, papuošusios žmones pūliais prasprogstančiomis juodomis žaizdomis, o Europą užliejusios mirtimi. Vaizdų būta tokių žiaurių, jog viduramžių pabaigoje pradėta abejoti net Meilės evangelijos idealais, kaip neatitinkančiais tikrovės.(2) Pasaulį lyg išvalyti turėjęs prakeiksmas buvo didžiausias nuo VI a. ir pakeitė visuomenę, jos kultūrą ir ekonomiką, net viduramžių scholastika patyrė neatkuriamą nuosmukį(3), visuomenę apėmė gedulas, o žmogų lydėjo nuolatinės fatališkos nuojautos šešėlis. Todėl XV a. teologas Dionyzas Kartūzas savajame didiko gyvenimo vadove perspėja: „O kai jis į patalą gulasi, tegu atmena, kad lygiai taip pat, kaip dabar jis pats į patalą gulasi, greitai jo kūną kiti paguldys į kapą.“(4) Tačiau gyvenimas nesustoja net skęsdamas visuotinėje agonijoje. Žmogus visuomet norėjo žinoti ir priežastis, ir pasekmes, galų gale kas seks po to.

Monika Krikštopaitytė

Virtualus pokalbis su menininke Egle Ganda Bogdaniene

 

Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.

Agnė Narušytė

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

AICA, LTMKS

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija

Vilniaus miesto savivaldybės
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai                                    
                                                                                                   2020 03 20, Vilnius

KREIPIMASIS

Šiuolaikiniuose demokratiniuose miestuose sugyvena reprezentacinės ir alternatyvios erdvės. Pastarųjų atsiradimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Minint šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį prašome Vilniaus savivaldybę atkreipti dėmesį į „Kabliu“ vadinamo pastato Kauno g. 5 vertę ir išsaugoti jį kaip unikalią visumą, kurią sudaro šio pastato specifinių savybių kombinacija:
          - pagal tipinį sovietmečio socialistinio realizmo stiliaus projektą pastatytas geležinkeliečių kultūros rūmų pastatas (1958);
          - pasikeitusią politinę situaciją įkūnijęs Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“ (1994);
          - turtinga ir svarbi „Kablio“ visuomeninių-kultūrinių veiklų istorija (1994–2020).  

Danguolė Ruškienė

Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Helmutas Šabasevičius

XX a. 5–6-ojo dešimtmečių studentų tapybos paroda „Titanike“

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje.