Dailė

Martyna Jurkevičiūtė

Magdalenos Abakanowicz paroda „Kiekvienas siūlų ir virvių raizginys“ Londone

Pastaraisiais metais lenkų dailė tarptautiniuose meno renginiuose išskirtinai vieninga – čia dominuoja tekstilės darbai. Gal Lenkijoje – tekstilės renesansas? 2021 m. Londono dizaino bienalės lenkų paviljone kuratorė Aleksandra Kędziorek bei menininkė Alicja Bielawska, atsiliepdamos į bienalės temą „rezonansas“, tekstilę pasirinko kaip pagrindinį įrankį. Pastebėjusios, kad niekas nebekalba apie tekstilę, skirtą interjerui, jos nutarė permąstyti tekstilės reikšmę mūsų namuose. Paviljone vilnijo skirtingiausių spalvų, tekstūrų, taip pat ir lenkiškų raštų klostės, primindamos lenkų tekstilės gamybos technikas, ritualus ir protėvių pradėtas namų puošimo tradicijas.

Agnė Narušytė

8-oji Nacionalinė emancipacijos diena

Dar visai neseniai, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvės viešbutyje užsisakė kambarį, kad iš jo balkono paskelbtų savo deklaraciją. Į tikrąjį signatarų balkoną mūsų neįleido. Dabar jau atviras ne tik balkonas, bet ir Signatarų namai – tokia yra naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės valia. Vasario 16-ąją iš balkono kalba profesorius Vytautas Landsbergis. Vasario 17-ąją – Laima Kreivytė, Rasa Navickaitė, Miglė Anušauskaitė ir Indrė Širvinskaitė. Abiejų kalbų tema ta pati – prieš metus Rusijos pradėtas karas, siekiant užgrobti žemes, griauti miestus, žudyti ir prievartauti. „Pernai metais išėjusios į šį balkoną sakėme, kad ateitis yra moteriškos giminės, – pradeda skaityti deklaraciją Laima Kreivytė. – Tik negalėjome numatyti, kad jos vardas – Ukraina.“ Ji cituoja ukrainiečių poetę Liubov Jakimčiuk: „Poezijos apie karą nėra, kare – tik irimas, tik raidės ir visos jos rrrrrr.“ Prisimenamas ir Rūtos Meilutytės plaukimas raudonai nudažytu tvenkiniu prie Rusijos ambasados, vaizdžiai parodęs pasauliui, kad „kraujo puta kyla ir grasina paskandinti visus“. Paskui Indrė Širvinskaitė vardija Ukrainoje kovojančių moterų vardus ir slapyvardžius.

Monika Krikštopaitytė

Trijų parodų Vilniuje apžvalga

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.

Viktorija Mištautaitė

Lino Jusionio tapybos paroda „Horizonto kilpa“ galerijoje „Vartai“

Ankstyvas sniegas, tirpstančios horizonte, įrėmintas ir sukarpytas, tarp linijų, virš ežero, užsilikęs, apie vidurdienį, besivyniojantis palei liniją, čiurkšlė žalioje tuštumoje ir minčių kratinys. Viena vertus, tai pavieniai žodžių junginiai (paveikslų pavadinimai), kita vertus – akimirkos, atsiveriančios mums sustojus. Tie reti sąmonės blyksniai, kai lėtumas virsta stebuklingumu. Ir taip, jau šeštąjį kartą galerijoje „Vartai“, tapybos alchemikas – menininkas Linas Jusionis, plaukiančias plokštumas, ištirpusias tarpusavyje spalvas ir objektus panardinęs į miražo vienį, pristato parodoje „Horizonto kilpa“.

Agnė Narušytė

Kęstučio Grigaliūno parodos „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ tekstas

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.

Laima Kreivytė

Loretos Skripkutės-Gutauskienės darbų paroda „Metų monotonija“ galerijoje AP

Vaikystėj neturėjau aš namų,

Tik seną namą, didelį kaip laivą.

Daug svetimų žmonių, mažų ir didelių

Kambariuose-kajutėse gyveno.

(Barbora Bložytė)

Monika Krikštopaitytė

Knyga, kurią verta perskaityti

Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.

Viktorija Mištautaitė

Jono Motiejaus Meškausko paroda „Jaukas“ galerijoje „The Rooster gallery“

Tamsi, uždarai tampri vieta spaudžia kūną. Drėgmės nuojauta smelkiasi vidun, tyliai kuždėdama apie gresiančius apokaliptinius vaizdinius. Persekioja jausmas, lyg visi susirinkusieji esame it degtukai dėžutėje: strategiškai suplanuoti ir išrikiuoti eilėmis. Būtent taip norisi „išpakuoti“ jaunosios kartos tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą „Jaukas“ „The Rooster gallery“ galerijoje.

Marija Martinaitytė

Grupinė paroda „Orų prognozės“ galerijoje „Atletika“

Apie ką kalbame, kai neturime apie ką kalbėti? Apie nieką. Arba orus. Jais užsipildo kitaip nejaukūs tampantys pokalbiai ir tai neišvengiamai virsta kasdienybės dalimi. Parodos, vykstančios galerijoje „Atletika“, pavadinimas „Orų prognozės“ (kuratorės Indrė Urbelytė ir Greta Eimulytė) šiuo atveju kiek apgauna. Čia tikrai tiesmukai nebandoma nuspėti rytojaus oro. Arba bent ne tik jo. Tarp miglos bei trenksmų pasislepia ir užsikoduoja atsakymų paieškos apie dar labiau už orą nenuspėjamus reiškinius ar tyrinėjimai apie jau įvykusius ir atsikartojančius veiksmus bei aplinkos refleksijos. Tik tarp kokių orų tai užsišifruoja?

Aistė Kisarauskaitė

Arūnės Tornau paroda „Svetimkūniai“ galerijoje „The Room“

Dažnai sakoma, kad niekam neįdomu, ką jaučia, mėgsta, kaip eina į parodą meno kritikas (-ė), o įdomu tik pats menas (na, dar kokie skandalingesni menininko biografijos faktai). Man irgi menas nepaprastai įdomus, vis dar taip pat, kaip anksčiau, pažadina kažką užmiršta, rezonuoja su nuotaikomis ir jausmais, su pomėgiais ar aistromis, rodo, ką gerai žinai, bet niekada atskirai net nesiruošei apie tai mąstyti, kaip, tarkim, kas gi ims atskirai mąstyti apie amarus, kai gatvėje taip stilingai sninga? Na, gal ir mąsto apie amarus tokie kaip mano vyresnioji dukra, kuri turi įsirengusi žiemos vakarų tamsoje šviečiančias spintas, pilnas egzotinių augalų su į burtažodžius panašiais vardais. Ji žino, kur nusipirkti boružių, puikiai susidorojančių su amarais.