Dailė
Martyna Jurkevičiūtė
Menininkų dienoraščiai
Galerijos „White Cube“ projektas instagrame
Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.
Emilija Vanagaitė
Ektoplazma ir ektoplazma
Auksės Miliukaitės paroda „Orakulas“ galerijoje „The Rooster Gallery“
Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.
Natalija Arlauskaitė
Popartas ir netolydus sovietmetis
Paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Poparto parodos visada smagios – tokia jo energija. Net jei nėra smarkaus užmojo, kaip estiškojo poparto ekspozicijos prieš penkerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, jei priklauso mažabiudžečių kategorijai, todėl neįmantrios architektūros, ir nespėja išleisti katalogo iki atidarymo. 7–8-ojo dešimtmečių grafikos paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kuruota Deimos Žuklytės-Gasperaitienės, tokia ir yra.
Rosana Lukauskaitė
„Zoom“ konferencija su Bachu
Irmos Leščinskaitės paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ Klaipėdoje
Paklaustas apie muzikos kūrimą, žymus postpanko bardas Nickas Cave’as atsakė: „Tu nesi „didysis savo dainų kūrėjas“ – esi tiesiog nuolankus jų tarnas, ir dainos ateis pas tave tik kai būsi tinkamai pasiruošęs jas priimti. Jos nėra įkalintos tavyje – veikiau, jos kažkur už tavęs ir negali patekti į vidų. Mano patirtis rodo, kad dainas patraukia atviras, žaismingas ir motyvuotas protas.“
Danguolė Ruškienė
Iki pat esmės
Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio paroda „Tylios šventovės“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje
Apie tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonija evoliucionuoja globalaus susvetimėjimo linkme ir išgyvena vertybių krizę, jau yra prikaupta nemažai literatūros. Dar 1976 m. apie tai rašė ir Erichas Frommas. Knygoje „Turėti ar būti?“ („To Have or to Be?“) jis analizavo žmonijos susvetimėjimo ir ją ištikusių blogybių, tokių kaip godumas, pavydas ir smurtas, priežastis. Vokiečių psichoanalitikas iš tokios situacijos nurodė tik vieną išeitį – reikalinga kitaip, naujai mąstanti visuomenė. Tokia, kurios egzistavimas būtų grindžiamas ne siekiu turėti, bet siekiu būti.
Dalia Aleksadravičiūtė
Paradoksalios kartotės trajektorijos
Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Zelandija“ galerijoje „Arka“
Veidrodinio atspindžio, arba paveikslo paveiksle, fenomenas jau nuo senų laikų buvo mėgstamas dailininkų. Šią techniką kaip savo kūrybos parašą naudojo Davidas Bailly, Wilhelmas Bendzas, Janas van Eyckas, Alfredas Stevensas, Diego Velázquezas ir daugelis kitų. Filosofas Jacques’as Derrida, autoriaus parašą lygindamas su veidrodiniu paties kūrinio atspindžiu, traktavo jį kaip ženklą, kuris pasikartoja ir atsikartodamas kalba apie save savo paties žodžiais. Tai gelminis judesys, įtraukiantis referencijos paradoksus ir kontroversijas, kuriomis žaidžia ir lietuvių dailininkas Viktoras Paukštelis.
Linas Bliškevičius
Dabarties rekompozicija
Pažintis su Gyčio Arošiaus tapyba
XX a. pradžioje Filippo Tommaso Marinetti (1876–1944) „Futurizmo manifestu“ paskelbė nuosprendį Vittoria di Samotracia, senajai kultūrai, tradicinėms vertybėms, ir iškėlė „agresyvų judėjimą, karštligišką veiklumą, bėgimą, salto mortale“. Jis pasiūlė antausį ir kumštį, dailų automobilio kapotą, storą išmetamųjų dujų vamzdį ir lėkimą artilerijos sviediniu, militarizmą kaip vienintelį pasaulio sanitarą.
Aistė Kisarauskaitė
Užmirštos praeities dabartis
Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį
Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.
Katažyna Jankovska
Quis custodiet ipsos custodes?
Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“
Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.
Virginijus Kinčinaitis
Duchamp’as rinkos taikiklyje
Iš meno rinkos istorijos
Vienas įtakingiausių XX a. menininkų Marcelis Duchamp’as negalėjo pakęsti menininkų ir muziejų, meno prekeivių ir parodų atidarymų. Bet labiausiai jis nemėgo meno rinkos, jį siutino bet kokie kapitalizmo dėsniai meno pasaulyje. Visa jo kūryba nukreipta prieš meno suprekinimą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta, gal jo paties biografija – didelė rinkodaros gudrybė?
