Dailė

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“

Štai ir išmušė moterų valanda: nuo Venecijos bienalės „Svajonių pieno“ iki Lukiškių kalėjimo „KovotoJŲ“. Galbūt ne taip sureikšmintai, bet ne mažiau įdomiai Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje pristatoma „Iš nusidėjėlių didžiausia“ šv. Marija Magdalietė. Parodos kuratorė Joana Vitkutė kuria pasakojimą apie lietuviškąją Mona Lizą – Vladislovo Neveravičiaus (Władysław Mieczysław Niewiarowicz, 1814/1815–1891) paveikslą „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ (apie 1842).

Viktorija Mištautaitė

Rimanto Olšausko ir Marijos Olšauskaitės paroda „Laimingas atsitiktinumas“

Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.

Ivan Bilan

Ukrainos menininkų strategijos

Lotyniškas posakis „inter arma silent musae – ginklams žvangant mūzos tyli“ šiandien įgavo priešingą reikšmę. Mūzos netyli. Jos aktyvios, nes gyvena menininkų širdyse ir mintyse. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos ir Ukrainos karui, Ukrainos menininkų bendruomenė, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, pasidalijo į tris dideles stovyklas: vieni griebėsi ginklo ir prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kiti paėmė į rankas teptukus ir stojo į kovą meno fronte, treti organizavo savanorių judėjimą, siekdami sukurti patikimą užnugarį ir aprūpinti karius fronte viskuo, ko reikia.

Kristina Stančienė

1928 01 03 – 2022 05 26

Silvestras Džiaukštas – neabejotinai viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailės „atšilimo“ figūrų. Teminės kompozicijos, drobės karo, pokario tematika 7–8-ajame dešimtmetyje buvo rodomos svarbiausiose to meto parodose, reprodukuojamos albumuose, spaudoje. Kontroversiški dekoratyvių, monumentalių jo drobių siužetai dabarties įvykių fone tampa vėl aštrūs ir tarsi reikalauja persvarstymo.

Monika Krikštopaitytė

Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t.

Tautvydas Petrauskas

Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje „Tsekh“

Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau.

Aistė Kisarauskaitė

Marina Abramovič Kaune

Pradėsiu nuo akivaizdžių faktų – pagaliau Lietuvoje, Kaune, vyksta net trys pasaulinių meno žvaigždžių parodos – Yoko Ono „Ex It“, Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, Marinos Abramovič „Būties atmintis“. Tiesa, kol kas Lietuvos banko Kauno filiale eksponuojama tik viena Yoko Ono instaliacija, skirta karui, o paroda bus atidaryta vėliau.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Viktorija Mištautaitė

Šiuolaikinio dizaino paroda „Slapta meilė“ Vilniaus rotušėje

„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija