Dailė

Linas Bliškevičius

Amerikiečių menininkės Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Aš nežinau, apie ką ši paroda. Abejonė mane verčia žengti transcendentinį žingsnį ir ieškoti, kas slypi už jos iliuziško fasado. Nesinori parodos dekonstruoti materialistiniais terminais, viską suvedant į objektus ir jų santykius, bet ar to galima išvengti žvelgiant į daiktus.

Kristina Stančienė

Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera“ galerijoje namuose „Trivium“

Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Agnė Taliūtė

Audronės Petrašiūnaitės paroda Kauno paveikslų galerijoje

Parodos pavadinimas gali būti informatyvus ar įsimenantis. Pavadinimas gali pasakyti šį tą apie parodą, joje pristatomą menininką, jos kuratorių. O ką sako Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje eksponuojamos menininkės Audronės Petrašiūnaitės siuvinėtų kilimų ir grafikos parodos pavadinimas? a) kad jo nėra, b) jei jį suvoksime kaip „Siuvinėti kilimai ir grafika“, kad parodoje iš tikrųjų pirmą kartą eksponuojami Petrašiūnaitės siuvinėti kilimai ir grafika, c) kad ir taip puikiai žinomai menininkei visai nebereikia prisistatinėti, d) kad įvairialypei, skirtingai ne tik techniškai, bet ir temiškai kūrybai bei eksponuojamiems ciklams: „Kūno namai“, „Sniego laikas“, „Amy svaigulys“ bei „Pašnekesiai ant popieriaus lapų“ sunku sugalvoti ką nors tinkamo, siejančio. Bet pamėginti verta.

Pokalbis su „The Rooster Gallery“ vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene

Šiek tiek keista, kad praėjo jau dešimt metų nuo „The Rooster Gallery“ pradžios, nes vis dar yra jausmas, kad tai nauja ir labai reikalinga iniciatyva. O gal naujumo įspūdis susijęs su tuo, kad galerija ištikimai orientuojasi į jaunus kūrėjus? Apie pagrindinius pokyčius, pasiekimus ir artimiausius planus kalbamės su dailės kritike, galerijos įkūrėja ir vadove Jurgita Juospaityte-Bitiniene.

Giedrė Jankevičiūtė

Ingridai Korsakaitei – VDA garbės daktaro vardas

Lapkričio 30 d. iškilmingame Vilniaus dailės akademijos senato posėdyje dailės istorikei Ingridai Korsakaitei suteiktas VDA garbės daktaro vardas. Iškilmėse dalyvavo ypač daug Ingridos kolegių ir kolegų. Korsakaitė – pirmoji moteris, tapusi VDA garbės daktare. Tikėsimės, kad tai bus vienas iš daugelio žingsnių pagerbiant vizualinio meno lauko veikėjas – menininkes, meno istorikes ir kritikes. VDA bibliotekoje surengta Ingridos Korsakaitės gyvenimą ir profesinę veiklą pristatanti paroda. Per jos atidarymą kalbėjo dailės tyrėjai Algė Andriulytė, Helmutas Šabasevičius, Laima Laučkaitė, Giedrė Mickūnaitė, Korsakaitės bičiulis ir jos tekstų herojus Juozas Galkus, vaikų ir jaunimo literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, grafikų bendruomenės vardu Ingridą pasveikino Ramunė Vėliuvienė. Vakarą vedė viena parodos rengėjų – VDA bibliotekos vedėja Rūta Kuodienė. „7 meno dienos“ spausdina Giedrės Jankevičiūtės rašytą parodos anotaciją.

Karolina Rimkutė

Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“

Vieną vasarą svečiavausi pas bičiulę Žirmūnuose, viename tų pilkųjų blokinių namų. Kartoninio buto, kurį draugė nuomojosi, balkone ankstesnysis gyventojas buvo palikęs nedidelį savo ūkį – žydinčią bulvę plastikinėje dėžėje. Esu mačiusi butuose auginamas prieskonines žoleles, pipirus, mažyčius pomidoriūkščius, kadaise ir pati svarsčiau baziliką vazonėlyje pasisėti, bet bulvės? Daugiabučio balkone? Iš tos nuostabos ir nežinojimo, ką ir begalvoti, garsiai užsikvatojau. Prisiminiau įvairius juokelius (keliuose jų ir tiesos būta) apie ožkas, karves, arklius, pastebėtus Lietuvos didmiesčių balkonuose. Kaip ten sakoma, kaimo iš žmogaus neišvarysi?..

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija Vilniuje „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“

Lapkričio 17 d. buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. Apie ją nenorime kalbėti. O jei kalbame, tai „blogai“. Nors yra ir tokių, kurie kalba tik „gerai“. Jos išdavystę nutylime arba teisiname, kai užliūliuoja poezijos ritmai ir rimai.

Rasa Žukienė

Paroda 2018-ųjų Lietuvos kultūros sostinėje

Tame mieste tebestūksantis žydų sinagogos pastatas anaiptol negriūva. Išpuoselėta ir senamiesčio gatvelė, pavadinta vietinės grafienės vardu. Buvusioje sinagogoje veikia dailės galerija.

Agnė Narušytė

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Karolina Rimkutė

„Jaunojo tapytojo prizo“ paroda „Tsekh“ galerijoje ir finalininkų „Titanike“

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.