7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Aistė Kisarauskaitė

Valstybinis siurrealizmas


Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)
Aistė Kisarauskaitė, Buvę. 2009 m. (sidabro bromidas)
Kalnų parko sutvarkymo projekto pristatymas. A. Mickevičiaus biblioteka. M.Krikštopaitytės nuotr.
Kalnų parko sutvarkymo projekto pristatymas. A. Mickevičiaus biblioteka. M.Krikštopaitytės nuotr.
Sapiegų parkas karštą vasaros dieną. M.Krikštopaitytės nuotr.
Sapiegų parkas karštą vasaros dieną. M.Krikštopaitytės nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Prie sienos susitinka Angelina Banytė ir Banksy

Paroda KKKC Parodų rūmuose

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

 

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

Angelina Banytė
Angelina Banytė
Angelina Banytė, Jūros dugnas (fragmentas), Palanga, „Gintaro" sanatorija. 1975-1976 m.
Angelina Banytė, Jūros dugnas (fragmentas), Palanga, „Gintaro" sanatorija. 1975-1976 m.
Angelina Banytė, Gamtos dovanos (fragmentas), Palanga, „Pušyno" sanatorija. 1978 m.
Angelina Banytė, Gamtos dovanos (fragmentas), Palanga, „Pušyno" sanatorija. 1978 m.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Parodos „Monumentalumas tyloje“ atidarymo akimirka. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Danguolė Butkienė

Refleksija apie refleksiją

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.

V. Butkaus nuotr.
V. Butkaus nuotr.
MO muziejaus fasadas. N. Tukaj nuotr.
MO muziejaus fasadas. N. Tukaj nuotr.
Rimas Sakalauskas, Karantinas. 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Rimas Sakalauskas, Karantinas. 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, Pattern of Activation (embroygenesis). 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, Pattern of Activation (embroygenesis). 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, Pabaisa. 2015 m. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, Pabaisa. 2015 m. G. Matulaičio nuotr.
LDS, LDID, AICA

Paveldas natūralioje aplinkoje

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.


Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.

Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Demšės nuotr.
Margarita Kozlova

Simbolių gelmė ir paviršius

Indrės Šerpytytės paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“

Atrodo, kad išgirdę apie liaudies meną mintimis nukeliaujame į vaikystės kaimą, kur raštuota močiutės staltiesė ar medinių baldų kvapas reiškia praeitį. Tautodailė mintyse dažnai atskirta nuo šiuolaikiškumo. Parodoje „From. Between. To“ menininkė Indrė Šerpytytė ištrina ribą tarp archajinio ir šiuolaikinio patyrimo, išryškindama šių dalykų tarpusavio giluminius ryšius. Autorė gilinasi į Baltijos šalių austinių juostų kultūrinį turinį ir sąveiką su šiuolaikiniu kontekstu.

Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Indrė Šerpytytė, iš parodos „From. Between. To“. V. Nomado nuotr.
Rita Mikučionytė

Vizualios eilės

Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Penki eilėraščiai“ namų galerijoje „Trivium“

Šiandien menininkės, rašytojos ir kuratorės Paulinos Pukytės meno archyvą, daugiausia susidedantį iš tekstų, instaliacijų ir judančių vaizdų, nuosekliai papildo skaitmeniniai piešiniai, sukurti „iPhon“ arba „iPad“ programėlėmis. Dalį šių naujausių kūrinių jau įsigijo MO muziejus. Man Pukytės piešiniai įdomūs tiek vaizdo, tiek teksto požiūriu, juolab kad „Trivium“ ekspozicijoje abi šios autorės kūrybos sritys yra neatskiriamos.

Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. Autorės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. Autorės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. Autorės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. Autorės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Paulina Pukytė, iš parodos „Penki eilėraščiai“. B. Bukantytės nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Stebintis ir kampuotas

Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 1, zuikis“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 1, zuikis“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 3, lapė“. 2019 m. J. Bergins nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 3, lapė“. 2019 m. J. Bergins nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 4, stumbras“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, „Stebėtojas 4, stumbras“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Geras, gražus ir teisingas menas

Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

Aurimas Eidukaitis. „Rekomendacijos“ kūrimas. D. Rimeikos nuotr.
Aurimas Eidukaitis. „Rekomendacijos“ kūrimas. D. Rimeikos nuotr.
Kairėje: Andrius Zakarauskas, „Reading brushstroke“. 2018 m. Dešinėje: Konstantinas Gaitanži, „Sielos gilumoje tu visada žinojai, kad mėgsti kriketą“. 2018-2019 m. N. Jankausko nuotr.
Kairėje: Andrius Zakarauskas, „Reading brushstroke“. 2018 m. Dešinėje: Konstantinas Gaitanži, „Sielos gilumoje tu visada žinojai, kad mėgsti kriketą“. 2018-2019 m. N. Jankausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Leo Ray, „Batas“. 2017 m. D. Rimeikos nuotr.
Leo Ray, „Batas“. 2017 m. D. Rimeikos nuotr.
Adomas Danusevičius. Magiškas kempas (11 dalių serija). 2018 m. D. Rimeikos nuotr.
Adomas Danusevičius. Magiškas kempas (11 dalių serija). 2018 m. D. Rimeikos nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Dievo spalva V“. 2004-2006 m. N. Jankausko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Dievo spalva V“. 2004-2006 m. N. Jankausko nuotr.
Dovilė Barcytė

Miesto ikonografijos kaita

Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje

 

Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.

Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija
Adolfas Valeška, „Vaizdas pro Vilniaus rotušės langą su natiurmortu ant palangės“. 1942 m. „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija
Rafaelis Chvolesas, „Vilniaus priemiestis su Misionierių bažnyčia“. LDM nuos.
Rafaelis Chvolesas, „Vilniaus priemiestis su Misionierių bažnyčia“. LDM nuos.
Viktoras Vizgirda, „Bernardinų bažnyčia nuo Vilnelės“. 1943 m. LDM nuos.
Viktoras Vizgirda, „Bernardinų bažnyčia nuo Vilnelės“. 1943 m. LDM nuos.
Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, „Ruduo Bernardinų sode“. 1947 m. LDM nuos.
Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, „Ruduo Bernardinų sode“. 1947 m. LDM nuos.
Ivanas Medvedevas, „Vilnius, Gedimino prospektas“. 1957 m. LDM nuos.
Ivanas Medvedevas, „Vilnius, Gedimino prospektas“. 1957 m. LDM nuos.
Mečislovas Bulaka, „J. Slovackio kiemas Vilniuje, Literatų gatvėje“. 1943 m. LDM nuos.
Mečislovas Bulaka, „J. Slovackio kiemas Vilniuje, Literatų gatvėje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilnelės krantai Vilniuje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilnelės krantai Vilniuje“. 1943 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilniaus motyvas“ (Tiesos gatvė Vilniuje). 1948 m. LDM nuos.
Vytautas Mackevičius, „Vilniaus motyvas“ (Tiesos gatvė Vilniuje). 1948 m. LDM nuos.
Rita Mikučionytė

(Ne)pažįstama tapyba

Vidmanto Jusionio paroda „Prieš saulę“ Pamėnkalnio galerijoje

Gyvendami nuolatinės kaitos ir neapibrėžtumo laikais, manau, dažnai išjaučiame tai, kas yra „tarp“ gyvenimo ir mirties, fikcijų ir realybės. Tad šiek tiek pasivaikščiosiu po Vidmanto Jusionio paveikslų ekspoziciją ieškodama tarpinių būvių tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.

Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Šešėlyje“. 2019 m. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Šešėlyje“. 2019 m. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Laukiant. Kažkur prieš veiksmą“. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Vidmantas Jusionis, „Laukiant. Kažkur prieš veiksmą“. 2016 m. Autoriaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 90  >>> Archyvas