Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
Leonora Carrington (1917–2011) – tarp konferencijos tyrinėtojų viena populiariausių siurrealisčių. Britų kilmės meksikietė ir V tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Hjustone buvo sulaukusi išskirtinio dėmesio, jos asmenybei ir kūrybai teko itin daug tyrimų, įvairių rakursų. Praėjusioje Hjustono konferencijoje buvo keli itin įdomūs pranešimai, rodos, visi jos takeliai išvaikščioti, visi natūros motyvai ištyrinėti, bet vis dar atrandama, į ką gilintis.
Paroda „Ne apie lietų“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Nežinau kaip jums, bet kai aš vaikštau po antrąjį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) aukštą, ten esantys stoglangiai vis verčia pakelti akis į fragmentiškai suskaldytą šviesą. Šį pavasarį po tais stoglangiais duris atvėrė kiek neįprastos sudėties – klaipėdiečių ir dubliniečių – grafikos darbų paroda. Rašyti apie grafiką man neįprasta, recenzijos apie ją ir nesu rašiusi.
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
2024 m. meno pasaulis šventė 100-ąsias siurrealizmo gimimo metines. Nacionaliniame Pompidou meno ir kultūros centre vyko didžiulė paroda „Surrréalisme“, Paryžiuje taip pat buvo surengta kasmetinė tarptautinė mokslinė konferencija, šįkart šeštoji, skirta šiam svarbiam modernaus meno galingos krypties jubiliejui.
Apie „Zabolis Art Prize 2025“ finalininkų parodą „Digital Nature“
Žmogus – gamtos dalis, kad ir kaip nebenorime to pripažinti. Vis dažniau save tapatiname su technologijomis – jos tapo mūsų kasdienybės dalimi. Kam eiti į gamtą, jei gali paprašyti dirbtinio intelekto, kad sugeneruotų gamtos vaizdinį? Nori pasijusti tarsi būtum prie ežero kranto? Prašom. Nori gražaus, estetiško saulėlydžio? Bus padaryta. Ir visa tai gali pamatyti sėdėdamas ant savo patogios sofos, net nereikia atsistoti. Ar tai tampa skaitmenine gamta? Digital nature?
Paroda „Aspazija Surgailienė. Etnomodernizmas“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Šią parodą kuravo itin profesionaliu stiliumi pasižyminti menotyrininkė Laima Laučkaitė, kurią žinome iš daugybės įdomių darbų, bet, ko gero, labiausiai – iš Marianos Veriovkinos kūrybos ir istorijos peripetijų pristatymo. Tyrėjos gebėjimo subalansuotai, tiesiai ir elegantiškai pasakoti šį kartą prireikė dar labiau, nes dirbti jai teko su savo anytos medžiaga. Nežinantis giminystės ryšių nieko ir neįtartų, todėl, kad akyliausiai žvelgiama į Aspazijos Surgailienės kūrybą.
Sophie Durand paroda „inlet : įvadas“ Užupio meno inkubatoriuje
Žengiau akmeniniu grindiniu Užupio meno inkubatoriaus link, kur buvo proga susipažinti su menininkės iš Australijos Sophie Durand menine praktika ir darbais parodoje „inlet : įvadas“, veikusioje iki gegužės 7 dienos. Su Sophie turime bendrų draugų, tačiau iš tikrųjų dar nebuvo tekę susipažinti su jos kūryba.
Apie Jūratės Kazakevičiūtės parodą „Kintantys kūnai“
Ši recenzija – siurrealistinė kelionė per Jūratės Kazakevičiūtės parodą „Kintantys kūnai“, kuri šiuo metu eksponuojama VDA parodų salėse „Titanikas“. Ji susieja natūrą ir kultūrą, kūną ir medžiagą, žmogų ir gamtą. Pasitelkdamas tekstilės meno kontekstus ir tam tikras, netgi labai tolimas analogijas su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais, bandau tyrinėti „minkštosios skulptūros“ fenomeną kaip poetinę ekologiją ir jutiminį kraštovaizdžio skaitymo būdą.
Apie parodą „Sluoksniai“ Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje Rygoje
Atvirai sakant, man pabodo galvoti apie tekstų įžangas, kurios iš labai toli už rankutės skaitytoją atvestų iki aptariamo dalyko, suviliotų gamtos aprašymais, orų prognozėmis ar jausmų upeliais, nes kitaip niekas parodų recenzijos neskaitys. Kartais galvoju – gal Jūs, gerbiami skaitytojai, nesate tokie naivuoliai ir Jums tiesiog rūpi parodos ar meno kūriniai?
Nekritinė parodų apie Barbę ir Naomi Campbell apžvalga
Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.
Apie parodą „Sparta“ Kauno menininkų namuose
Eidama į parodą „Sparta“ (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė) Kauno menininkų namuose, kaip ir dauguma užaugusi pagal neįmanomus moteriškumo standartus, mąsčiau apie atotrūkį tarp vyriškos ir moteriškos naštos ir keistus veidrodinius atspindžius, kuriuos ji sukuria. Mane mokė stebėti savo kūną, toną, šypseną, ambicijas. Vyrai, regis, mokomi stebėti savo tylą ir tvirtumą.