Dailė

Aistė Kisarauskaitė

Kazės Zimblytės abstrakcijų kalba

Nevaizduojančiojo meno raida nesibaigė su žymiuoju Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“ (1913), abstrakčioji tapyba vystosi iki pat šių dienų. Lietuvoje abstrakcionizmas dažnai siejamas su Kazės Zimblytės vardu. Tapybos kūriniui nusimetus šimtmečius neštą prievolę reprezentuoti realybę, atsiveria didžiulė erdvė įdomiausiems žaidimams ar tyrimams, pradeda kalbėti anksčiau į darbą įkinkytos medžiagos. Menininkė ir susitelkia į paveikslo plokštumą kaip eksperimentų aikštelę, tačiau dėmesį kreipia ne į ekspresijos išraišką, nebando sujaudinti žiūrovo dramatiškais efektais, priešingai – jos kūriniai vis labiau rimsta, koncentruojasi į tvirtas, bet kartu nepaprastai subtilias, rafinuotas, trapias struktūras, paremtas vos pastebimais spalvos virptelėjimais, plokštumos pokyčiais.

Birutė Ušinskaitė

Paroda „Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Arnotai, dalmatikos, mitros, kapos, stulos, antepedijai, bursos, veliumai ir net vyskupo bateliai – kaip margi egzotiškų augalų žiedlapiai, atpūsti iš rojaus sodų šėliojančios laiko dvasios, kuri pučia, kur nori, dailiai sugulė į bažnyčių zakristijų senovinių spintų stalčius. Iš ten juos ištraukė Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojai, išvėdino, rekonstravo ir sudėjo į stendus parodoje „Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“. Trijose salėse – iš viso šimte kvadratinių metrų – eksponuojama apie šimtą unikalių eksponatų iš prabangių audinių. Tai vertingiausi Vilniaus arkikatedros ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių lobiai, pasiekę mūsų laikus. Šiandien prie jų mirguliuoja blyškūs lankytojų veidai.

Linas Bliškevičius

XIII Baltijos trienalė Šiuolaikinio meno centre

Baltijos trienalė pavadinimu įsako – „Išsižadėk šmėklų“. Anot kuratoriaus Vincent’o Honoré, tos šmėklos yra tapatybėje (angl. identity). Matyt, atėjo laikas! Deginkime asmens tapatybės korteles ir kurkime naują nuasmenintą grupinę ideologiją, paremtą dar ankstesniame renginyje – XIII Baltijos trienalės preliude – cituojamu Liv Wynter eilėraščiu „Kaip tampama antžmogiais“. Programa tokia – prisikėlęs Friedrichas Nietzsche kartu su poliglotais, provokuojančiais mušeikomis, prie korimo priprantančiais šunimis, feministėmis ir alternatyvių bendruomenių kūrėjais bei utopistais, susikibę rankomis, pritvinkę įtampos ir nužmoginti mutuos į antžmogius ir kažkas turės pasikeisti. Paroda skelbia kolektyvinę būsimų antžmogių viziją, siekiama sukurti erdvę, nurodančią ir į ateitį, ir į praeitį, ir neaišku kur. Prasminiame lygmenyje atsisakoma bet ko, ką galima kaip nors identifikuoti, čia užimama absoliutaus kintamumo ir reliatyvizmo pozicija.

Monika Krikštopaitytė

Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Vilnius: „Lapas", 2018, 271 p.

Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.

Agnė Narušytė

Arba optimistiškai apie distopiją

Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.

Monika Valatkaitė

Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“

Prancūzų filosofo René Descartes’o visiems žinomas teiginys – „Mąstau, vadinasi, esu“ išreiškia, kad mąstymo procesas padaro žmones gyvus. Tačiau ši frazė yra sulaukusi daug ją polemizuojančių, inversiškų modifikacijų. Viena – „mąstau, vadinasi, negyvenu“ oponuoja tuo, kad egzistenciniai klausimai dėl baimės (išlikti) neretai sukausto žmogų, priverstą užsidaryti galvoje ir nebefunkcionuoti įgyjant patirtį per sąveiką su fiziniu pasauliu. Apie kūną paralyžiuojančią būseną, kai norisi susisukti į embriono pozą destruktyvioje realybėje, pasakoja jaunosios kartos skulptorius Vytautas Viržbickas parodoje „Mirtinose mintyse“.

Eglė Mikalajūnė

Arba kodėl muzikinis dangus turi daugiau žvaigždžių

Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.

Lijana Šatavičiūtė

Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2018“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Dabartinės lietuvių keramikos jau neįsivaizduojame be kasmetinių tarptautinių „pavasarių“, kurie kaskart išaušta po žiemos, skelbdami parodų sezono atidarymą. Šiemetinis „Pavasaris“, kuriame keramikai eksponuoja specialiai šiai parodai sukurtus darbus, surengtas pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta vilioja žydinčiais sodais, ką tik prasiskleidusių medžių žaluma ir nesibaigiančiomis paukščių giesmėmis. Kuratorius Juris Bergins ir jo dešinioji ranka Živilė Bardzilauskaitė-Bergins subūrė beveik 70 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Žaismingą kavinuką „Geo A“ iš JAV atsiuntė garsus Amerikos lietuvis Rimas VisGirda. Šių metų paroda išsiskiria nemažu latvių keramikų būriu ir kaip niekad gausiai dalyvaujančiais jaunais autoriais.

Linas Bliškevičius

Rūtos Matulevičiūtės paroda „Sphere“ galerijoje „The Room“

Užupio viršuje, šalia Bernardinų kapinių tik ką iškilusiame gyvenamųjų namų kvartale, duris neseniai atvėrė parodų erdvė „The Room“. Šis kvartalas, anot vietinių gyventojų ir Užupio Respublikos įkūrėjų, naikina genius loci. Nepaisant to, jame įsikūrusioje galerijoje parodą pristatė Vilniaus dailės akademijos magistrantė Rūta Matulevičiūtė. Gaivališką vynu apšlakstytą atidarymą lydėjo gausi publika, mane iškart sudomino kuratorės, dailėtyrininkės Austėjos Mikuckytės-Mateikienės parodai skirtas tekstas. Jį skaitant išnyko plokštumos ir tapybiniame teatre griuvo ketvirtoji siena, pradėjo skverbtis miško kvapas ir jo tauri šviesa. Pasigirdo ir prakalbos. Visuomet ypač žavinčios ir simpatiškai per ilgos, į tolius jausmingai keliaujančios Arvydo Šaltenio mintys šįkart pasidabino ir tapytojos eilėmis. Poezija, vynas, eilės, menas – Užupis.

Kristina Stančienė

Apie parodą „Panašumas nepanašume Nr. 3“ LDS galerijoje „Arka“

Galerijoje „Arka“ rodomą tapytojų trijulės parodą lydi daug sutapimų. Trys žinomi menininkai pasirodo kartu trečią kartą, o jų vardai ir pavardės taip pat sudaryti iš to paties skaičiaus dėmenų: juk Kuras yra Algimantas Jonas, Martinėnas – Raimondas Regimantas, o Viačeslavas Jevdokimovas žinomas dar ir kūrybiniu Karmalitos pseudonimu, rašomu po brūkšnelio, tačiau vis viena išeina trys asmenvardžiai...

Trejeto simbolika ir magija domina žmoniją, ko gero, nuo pat civilizacijos ištakų. Apie šį skaičių daug mąstė senovės graikai. Platono filosofijoje du negali būti be trečio, tarp jų turi rastis kažkokia jungtis, taip kaip tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės yra vidurys, tarp praeities ir ateities – dabartis, tarp šviesos ir tamsos – prieblanda, tarp dienos ir nakties – vakaras, tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Pitagoras trejetą laikė mažiausiu tobulu skaičiumi – nuo jo turinti prasidėti tikroji skaičių seka, nes tik iš trijų tiesių linijų galima sudaryti geometrinę figūrą – trikampį.