Dailė

Rokas Dovydėnas

Senųjų kultūrų ir šiuolaikinio meno sąšaukos

Pernai rudenį Istorijų namuose atidaryta paroda „Deivės ir kariai“ kuria pasakojimą apie, ko gero, žymiausią lietuvę mokslininkę Mariją Gimbutienę ir vizualiai pristato jos hipotezes apie Europos kultūros ištakas: čia vykusį senosios matriarchatinės ir naujosios patriarchalinės kultūrų susidūrimą. Parodos temos įdomiai siejasi su keliais kūriniais iš vėlyvą rudenį atidarytos ir po įvairias erdves pasklidusios 13-osios Kauno bienalės. Perėjus abi parodas atrodo, lyg žiūrėtum per žiūroną iš abiejų pusių. „Deivės ir kariai“ pateikia platų požiūrį, o darbai Kaune sufokusuoja žvilgsnį. Tad žiūrovui, aplankiusiam mokslinę ekspoziciją, būtų verta susipažinti su tų pačių temų interpretacija šiuolaikinio meno kalba.

Ugnė Brazytė

Apie kėdę iš parodos „Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Daugybėje vietų nesuskaičiuojamą kiekį kartų regėta. Močiutės bute, mokykloje, valgykloje ar net biure matyta. Tokia įprasta, lengvai atpažįstama, net širdžiai miela. Tai – jos didenybė Kėdė! Ir ne bet kokia, o pretenzingai vadinamoji milijonine. Ne, tiek ji tikrai nekainavusi. Milijonas žymi pagal šį modelį pagamintų kėdžių skaičių praėjus vos dešimtmečiui po architektės Brigitos Adomonienės originalaus projekto Nr. 477-01 sukūrimo 1962 metais. Ir štai ta viena laimingoji iš milijono keturkojų užsikorė ant pjedestalo ką tik duris Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje atvėrusioje parodoje „Kasdienybės architektės“. Kaip kėdė iš virtuvės ar tiesiog šiukšlyno pelnė tokią garbingą vietą muziejuje? Kodėl visai netolimoje praeityje ar net nūdienoje vis dar aptinkamas įprastas baldas parodoje apie XX a. 6–9-ąjį dešimtmečiais Lietuvoje kūrusias architektes tampa eksponatu?

Lina Ringelienė

Atsiminimo verta tekstilės meno paroda

Sunku pamiršti lapkričio mėnesį Kėdainiuose Janinos Monkutės-Marks muziejuje vykusią parodą „Lodzė Lietuvoje“. Nėra pasaulyje tekstilininko, kuris nežinotų, kas yra Lodzė ir joje nuo 1972 m. vykstančios trienalės. „Lodzė“ į Kėdainius atkeliavo šiek tiek kita, ne tarptautinės trienalės forma. Muziejuje surengtoje parodoje buvo pristatyta trijų menininkių, dirbančių ir kuriančių Lodzėje, kūryba. Visos trys menininkės – Magda Soboń, Ludwika Żytkiewicz-Ostrowska, Izabela Wyrwa – studijavo Lodzės Strzeminskio meno akademijoje ir šiuo metu yra šios prestižinės akademijos dėstytojos.

Viktorija Mištautaitė

Dominyko Sidorovo paveikslas „Kėdė! Pabaisa!“

Susipažinkite, o dar geriau – šiek tiek atsitraukite, nes iš didžiaformačio paveikslo su jumis garsiai sveikinasi, o galbūt net rėkia Dominyko Sidorovo tapybos pasaulio būtybė. Gimusi, matyt, iš kasdieninės (o gal ir nuobodžios) aplinkos stebėjimo, auklėta tvarumo ir empatijos principais, šiandien ji tvirtai susiformavusi – „Kėdė. Pabaisa“.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Rita Mikučionytė

Paroda „O kur žmonės?“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Viskas prasidėjo beveik prieš metus, kai NDG pakvietė 14–18 metų jaunuolius dalyvauti unikaliame edukaciniame projekte „Kažkoks keistas menas“ ir įgyti parodų kūrimo patirties. Atsižvelgiant į kūrybinių užduočių rezultatus (visi norintieji turėjo sukomponuoti ir nufotografuoti tris – „nuobodų“, „keistą“ ir „įdomų“ – objektus bei aprašyti kompoziciją) buvo atrinkti 25 projekto dalyviai (vėliau du iš jų pasitraukė) iš 13-os įvairių Vilniaus mokyklų.

Virginija Vitkienė, parodos kuratorė

Williamas Kentridge’as atvyksta

Ateinančių metų sausį kaip vienas pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atidaryta pasaulinio garso menininko Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko neatmename“ („That Which We Do Not Remember“). Gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, šis litvakiškas šaknis turintis kūrėjas pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Kas tai – jo viešnagė ar sugrįžimas? Ką reiškia parodos pavadinimas – susirūpinimą, priekaištą, nuogąstavimą ar tiesiog faktą? Provokuodamas ne tik stiprias emocijas, bet ir mąstymą apie fundamentalius istorijos bei visatos dalykus, autorius per savo kūrybą kviečia žiūrovą keliauti drauge ir ieškoti reikšmingų atminties atradimų.

Danutė Zovienė

Antanui Mončiui skirta paroda „Veidai ir dvasios“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Eina į pabaigą metai, skirti skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) šimtosioms gimimo metinėms, kurios buvo įtrauktos į 2021-ųjų valstybei reikšmingų datų programą. Sukaktis pažymėta įvairiais renginiais, parodomis, atradimais, leidiniais, publikacijomis etc. O baigiamuoju akordu tapo lapkričio 25 d. Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, atidaryta paroda „Veidai ir dvasios“ (kuratorius Viktoras Liutkus, organizatoriai – Antano Mončio paramos fondas ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba).

Parengė Lina Ringelienė

Prisimenant Vladą Daujotą

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytojai inicijavo parodą, skirtą profesoriaus Vladislovo Daujoto gimimo šimtmečiui, „kurioje pirmą kartą pristatoma jo daugiaplanė kūryba, aprėpianti studijų metų užduotis, dekoratyvinių audinių projektus ir unikaliąją tekstilę – pano, kilimus ir gobelenus. Parodoje daug vietos skiriama kūrybos proceso užkulisiams, kuriuos iliustruoja dokumentinė medžiaga, parengiamieji eskizai ir projektai. Nemaža dalis meninės veiklos faktų ir kūrinių, surinktų iš muziejų, archyvų, VDA Tekstilės katedros ir šeimos fondų, viešinami pirmą kartą.“ Parodos „Vladislovas Daujotas (1921–2009), tekstilininko dosjė“, veikiančios (iki gruodžio 11 d.) VDA parodų salėse „Titanikas“, kuratoriai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Julijus Balčikonis, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. Šia proga savo atsiminimais dalinasi VDA tekstilės specialybę baigę menininkai Gintaras Šeputis, Jurga Šarapova, Laurencija Volungevičienė ir Lina Ringelienė.

Agnė Narušytė

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.