Susitikimai su menininkais Vilniaus galerijose
Pasibaigęs Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS) provokuoja pasidalinti dar neišblėsusiais įspūdžiais, ypač tuo, ką pamačiau ir išgirdau per susitikimus su parodų autoriais, kuratoriais. Pasirinkau kelis įvykius. Deja, šiuokart nuošaly liko intriguojantys Žilvino Landzbergo, Mortos Jonynaitės, Erikos Povilonytės ir kitų autorių parodų pristatymai.








Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Kodas: aš esu“ galerijoje „Meno niša“
Naujoje Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodoje tikėjausi dar sykį pamatyti jų autoportretus, tik ne tuos hiperrealistinius, nupieštus ant popieriaus sudėtingais savo pačių išrastais metodais, o reljefiškai nutapytus ant drobės, kaip paveikslas „Genealoginė deformacija“ (2026), dabar eksponuojamas Londone, Nacionalinėje portretų galerijoje, „Herbert Smith Freehills Kramer“ portretų konkurso parodoje. Tačiau talentingieji dvyniai ir vėl nustebino.








Apie Valkininkų šiuolaikinio meno festivalį „Sūkuriai“
Valkininkai – nedidelis ramus miestelis Varėnos rajone, nuo Vilniaus nutolęs vos 50 kilometrų. Išsaugoję autentišką spindulinį gatvių, atsišakojančių nuo centrinės akmenimis grįstos aikštės, planą, jaukią medinių namukų architektūrą, Valkininkai istorijos tėkmėje patyrė daug praradimų. Įspūdingi vietos religiniai centrai, valdovų rezidencijos liko tik kažkur valstybės, archyvinių šaltinių ir pasakojamosios istorijos „pasąmonėje“.
Parodos „(Ne)saugumo ribos“ kuratorės Skaidros Trilupaitytės pokalbis su dirbtinio intelekto politikos ir saugumo tyrėju Justinu Lingevičiumi
Skaidra Trilupaitytė: Justinai, savo kuruojamos parodos proga pakviečiau jus pokalbiui apie (ne)saugumą mūsų kasdienybėje. Dėstote VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, tačiau politikos mokslų specialybė nėra vienintelė kvietimo priežastis. Pirmiausia prisiminiau mūsų kadaise smagų bendradarbiavimą leidinyje apie dirbtinį intelektą (kartu su Dovile Jakniūnaite publikavote tekstą apie geopolitinę DI konkurenciją ir skirtingų šalių vizijas).







Apie parodas „Two Sides“, „Bodas de sangre“ ir „Pasakyk man savo vardą Sese“
Ruduo tik prasideda, bet vasaros kelionės po Lietuvą dar alsuoja gyvais įspūdžiais. Keliaujant po šalį buvo galima susidėlioti savotišką kultūrinį žemėlapį, kuriame tarp dvarų, buvusių fabrikų ir provincijos miestelių radosi ir meno taškų. Buvo smalsu pažiūrėti, kas vyksta už įprasto Vilniaus kultūrinio burbulo ribų. Ar provincija vis dar yra vieta, į kurią menas atvežamas? O gal ji pati gali pasiūlyti netikėtų kultūrinių įvykių?








Romiečių vilkas /-ė ant vilniečių kalno
Vilniuje ant Gedimino kalno atsirado vilkas (skulptūra), ir atsirado labai daug skundų, kad jis nestaugia. Ne iš tikrųjų nestaugia, o simboliškai. (Nors nenustebčiau, jei kada nors ten atsirastų ir vilko skulptūra su įtaisytu tikru staugimo garsu, nes žmonėms, regis, vis sunkiau ką nors įsivaizduoti, o metaforos apskritai nepopuliarios.) Taip, jis, pagal bendrą visų supratimą, tikrai neatrodo kaip tas mūsų mitinis, simbolinis, geležinis, labai garsiai staugiantis vilkas, anot legendos, susapnuotas Vilniaus įkūrėjo Gedimino.








Apie „Drugelių stoties“ vasaros renginius Nidoje
Nidos meno fondo (N.A.F.) iniciatyva ne vieną išmušė iš vėžių, kai praėjusį birželį paskelbta apie naują meno projektą Neringoje. Po Neringos meno ir kultūros įstaigų langais pasigirdo truputį nejaukus žiogų svirpimas. Pranešime spaudai dalintasi siekiu į kraštą grąžinti intelektualinę aurą, išryškinti intelektualų, kurie atostogavo Nidoje XX a. pirmoje pusėje, vardai. Tikslas pasirodė rimtas.
Apie Saulės Šmidtaitės ir Augustės Verikaitės parodą „Prisiminimai“ galerijoje „Vartai“
Vien dėl parodos pavadinimo – „Prisiminimai“ – nukeliauju savo prisiminimų takeliais. Parodoje lankiausi tris kartus, bet geriausiai prisimenu pirmąjį – per atidarymą. Buvo labai tvanki vasaros diena, atėjom dviese su G, bet viduje sutikau ir kitų draugų. Patalpoje taip pat buvo karšta. Gelsva šviesa atrodė lyg sklindanti iš stalinės lempos ar senovinio toršero. Žmonės lėtai judėjo aplink gėrimų stalą. V pasijuto prastai, tad greitai išėjo, aptarėm naują M šukuoseną, E valgė mažus itališkus riestainiukus ir gėrė vyną.








Tracey Emin paroda „A Second Life“ Londone
Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo.








Kamilės Pikelytės paroda „Draskaina“
Vieną karštą ankstyvo birželio pavakarę nutiko keistas dalykas – netikėta galimybė. Pasukusi nuo Rotušės į Antokolskio gatvės kiemą nusikėliau į tokią būseną, kurią galima įsivaizduoti tik gūdžiame kaime būnant vaiku, turinčiu lakią vaizduotę ir potraukį tamsioms istorijoms, neperregimoms erdvėmis bei jų keliamiems jausmams. Tai patyriau senamiesčio širdyje esančiame garaže, pasak menininkės Kamilės Pikelytės, šiuo metu priklausančiame jos dėdei, o kadaise – seneliui, kurio sodyboje ir užgimsta slaptasis reiškinys.