7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Helmutas Šabasevičius

Dailė rojaus prieškambaryje

Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai

Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.

Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“
Monika Krikštopaitytė

Ar menas turi būti šaunus?

Nauja MO paroda ir kiti reikalai

Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Rūta Jusionytė, „Pabaisa", fragmentas. 2015 m. „Lewben Art Foundation" nuos. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, „Pabaisa", fragmentas. 2015 m. „Lewben Art Foundation" nuos. G. Matulaičio nuotr.
Parodos fragmentas.  G. Matulaičio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Matulaičio nuotr.
Donatas Jankauskas-Duonis, „Karaliai". 2013 m. Autoriaus nuos. G. Matulaičio nuotr.
Donatas Jankauskas-Duonis, „Karaliai". 2013 m. Autoriaus nuos. G. Matulaičio nuotr.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius, „Paint Job". 2018 m. Autorių nuos.  G. Matulaičio nuotr.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius, „Paint Job". 2018 m. Autorių nuos. G. Matulaičio nuotr.
Hito Steyerl, filmo „Takumo korporacija“ (2014) peržiūra. G. Matulaičio nuotr.
Hito Steyerl, filmo „Takumo korporacija“ (2014) peržiūra. G. Matulaičio nuotr.
 Katja Novitskova, „Aktyvinimo modelis (ambriogenezė)“. 2017 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, „Aktyvinimo modelis (ambriogenezė)“. 2017 m. G. Matulaičio nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Žvaigždžių barsukas“. 2008 m. G. Matulaičio nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Žvaigždžių barsukas“. 2008 m. G. Matulaičio nuotr.
Agnė Narušytė

Paštas nori būti „nulaužtas“

Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
Karolina Rimkutė

Kūno atminties asambliažai

Adomo Danusevičiaus paroda „Purvas ir gėlės“ galerijoje „Vartai“

Jau trečią savaitę vienam draugui negrąžinu pasiskolinto Witoldo Gombrowicziaus „Kosmoso“, mat niekaip neįstengiu perskaityti. Taip yra tikrai ne dėl to, kad man kaip nors neįtinka šis lenkų rašytojas ar stinga laiko. Priešingai, laiko skaityti atrandu ir, viena važiuodama troleibusu, vis iš naujo perskaitau keletą pirmųjų puslapių, kur aprašomos romano veikėjos Lenos lūpos: slidžios kaip šliužas, įkaitinančios slidų ir glitų kūnišką geidulį. Kaskart perskaitau ir paskęstu mintyse apie šį patrauklumo ir bjaurumo žaismą, kuris puikiai perteikia aistringą potraukį kūnui – trokštame jo gaivališkai, su visais jo syvais, kurie be geismo greičiausiai veiktų atstumiančiai, kaip slidus šliužas. Šie rašytojo žodžiai kuriam laikui apsigyveno mano sąmonėje ir nukeliavo į „Vartų“ galeriją, kur susitiko su taip pat geidulingai gličia Adomo Danusevičiaus kūryba tryliktoje personalinėje jo parodoje „Purvas ir gėlės“.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Linas Bliškevičius

Ateitis yra dabar

Apie kažką, bet ne apie Jakubo Chomos parodą „Resilience“ projektų erdvėje „Editorial“

Prieš išlįsdamas į saulės šviesą žaidžiau „World of Warcraft“ ir tikrinau savo veikėjo DPS (padaroma žala per sekundę) ant Training Dummie’so (treniravimosi manekenas), tokio mechaninio NPC’o (nežaidėjo veikėjas, arba botas). Ar nebus taip, kad koks nors per daug savimi pasitikintis kritikas nelaiko menininkų savo Training Dummie’ais? Panašu, kad tokių rašytojų yra.

Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ vaizdas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Jakub Choma, parodos „Resilience“ fragmentas projektų erdvėje „Editorial“. 2019 m. U. Gelgudos nuotr.
Virginijus Kinčinaitis

Rutinos burleska

Evaldo Janso paroda Vilniaus rotušėje

Vilniaus rotušėje balandžio 3 d. atidaryta Evaldo Janso kūrybos paroda „JANSAS“ (tapyba, objektai, fotografija, videodarbai). Klasikinių kolonų, marmuro imitacijų ir puošnių sietynų erdvėje naujausi Janso tapybos kūriniai ir vitrinose išdėliotas archyvas sužiba pakylėta prabanga, nors pats autorius visada rinkosi drastiškas alternatyvas, bauginančias provokacijas ir skurdo poetiką. Pripažinkime, niekas performansuose taip giliai neįsibrovė į savo kūno vidurius ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų laisvę atgavusios 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno radikalumą su dabartine perdirbinių apatija.

Evaldas Jansas, „Jansas Klounas smaugia Jansą dailininką“. 2018 m. V. Martikonio nuos. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Jansas Klounas smaugia Jansą dailininką“. 2018 m. V. Martikonio nuos. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Puokštė mylimajai“. 2015 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Puokštė mylimajai“. 2015 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Polka su A.M. Brazausku“. 1997 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Polka su A.M. Brazausku“. 1997 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Per ilgai ant pakylos“. 2014 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Per ilgai ant pakylos“. 2014 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Parodos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kristina Stančienė

Goyos sakramentai

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje

Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Susiję, bet atskiri

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose

Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.

Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Margarita Kozlova

Už racionalumo

Edith Karlson paroda „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje AV17

Šiuolaikinis žmogus, užsidėjęs racionalumo akinius, gali didžiuotis atsikratęs viduramžiškų prietarų. Atrodo, kad visi stebuklingi ir nepaaiškinami dalykai dingsta tiesiog užvertus knygą. Prieš akis lieka tik šis racionalus pasaulis. Tačiau ar šis pasaulis nesukuria savo siurrealaus mito, kuriame žmogus tampa savo valia įkalintas? Dar šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas pastebėjo, kad norint palaikyti stabilią protinę būklę šiame chaotiškame pasaulyje reikia susikurti savo mitą. Būtent tokį žmogų, įsikibusį savo sukurto mito ir įstrigusį absurdiškame pasaulyje, vaizduoja estų menininkė Edith Karlson parodoje „Keturių raidžių pasaulis“.

Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Galerijos AV17 nuotr.
Alberta Vengrytė

Atsispiriant vietai

Paroda „Atspirties taškas“ MO muziejuje

Prieš aptardama naujausią MO muziejaus parodą „Atspirties taškas“ (kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas), norėčiau pasidalinti keliomis bendro pobūdžio mintimis.

Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Parodos „Atspirties taškas“ atidarymo akimirkos. T. Stuko nuotr.
Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“ MO. R. Juozapaitytės nuotr.
Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“ MO. R. Juozapaitytės nuotr.
Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“ MO. R. Juozapaitytės nuotr.
Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“ MO. R. Juozapaitytės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 87  >>> Archyvas