7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Martyna Jurkevičiūtė

Už mūzos etiketės – ryški kūrėja

Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, be pavadinimo (mados fotografija). 1934 m. Collection Therond
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo (mados fotografija). 1934 m. Collection Therond
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1933 m. Harvard Art Museums/Fogg Museum, Richard and Ronay Menschel Fund for the Acquisition of Photographs
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1933 m. Harvard Art Museums/Fogg Museum, Richard and Ronay Menschel Fund for the Acquisition of Photographs © ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, "Pokalbis". 1937 m. Fundación Almine y Bernard Ruiz-Picasso para el Arte, Madrid  © FABA Photo : Marc Domage
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, "Pokalbis". 1937 m. Fundación Almine y Bernard Ruiz-Picasso para el Arte, Madrid  © FABA Photo : Marc Domage
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1934 m.
Dora Maar, be pavadinimo. 1934 m.
Dora Maar, be pavadinimo. 1980 m. The J. Paul Getty Museum, Los Angeles
Dora Maar, be pavadinimo. 1980 m. The J. Paul Getty Museum, Los Angeles
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, "29 namas d’Astorg gatvėje". 1936 m.
Collection Centre Pompidou, Paris. Musée national d’art moderne Centre de création industrielle
Photo © Centre Pompidou, MNAM-CCI / P. Migeat / Dist. RMN-GP
Dora Maar, "29 namas d’Astorg gatvėje". 1936 m. Collection Centre Pompidou, Paris. Musée national d’art moderne Centre de création industrielle Photo © Centre Pompidou, MNAM-CCI / P. Migeat / Dist. RMN-GP
Dalia Aleksandravičiūtė

Monumentas freskai

Angelinos Banytės paroda „Monumentalumas tyloje“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Klaipėdietės monumentalistės Angelinos Banytės 70-mečio proga Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) surengta paroda „Monumentalumas tyloje“ (kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė) amžininkams leido prisiminti jos darbus, kitiems lankytojams – iš arčiau susipažinti su šia autore. Nors pagrindinis kūrybos etapas išsiskleidė sovietmečiu, menininkė kuria iki šiol, tik su mažesniu užmoju, daugiausia privačioms erdvėms. Individualūs ir kolektyviniai autorės sieninės tapybos darbai šiandien galėtų užpildyti daugiau kaip 1000 m² sienos plotą. Menininkė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo derinti klasikines freskos-sgrafito technikas: tapė ant šlapio tinko, skutinėjo trimis sluoksniais tinkuotas sienas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, monumentalus yra ne tik Banytės kūrybinis palikimas, bet ir pats kūrinių atlikimas. 

Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Gamtos dovanos“. 1978 m.
Angelina Banytė, „Gamtos dovanos“. 1978 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Angelina Banytė, „Jūros dugnas“. 1975–1976 m.
Aistė Mikštė

Sunkūs ir trapūs

Neįprasta reginių dėlionė „Arkos“ galerijoje

„Arkos“ galerijoje ekspozicijos surinktos iš skirtingo amžiaus ir akademinio pasirengimo dalyvių darbų. Tarp Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos ir K.M. Čiurlionio mokyklos absolventų (dabartinių Vilniaus dailės akademijos pirmakursių) kūrinių įsiterpia dar viena – J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo stiklo studijos mokinių (nepilnamečių!) eksperimentai.

Margarita Kisieliūtė, „Bangos“. 2017 m.. D. Truskaitės nuotr.
Margarita Kisieliūtė, „Bangos“. 2017 m.. D. Truskaitės nuotr.
Darija Šachova, Jonė Bartininkaitytė, Darija Terentjeva, Haiku Vilnius – Kaunas, 2017 
Bendradarbiaujant su Dailės akademijos Kauno fakulteto stiklo katedra, ir Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, stiklo studijos mokinės rašė stiklo haiku (tarptautinio projekto „Vitrum Balticum“ dalis. D. Truskaitės nuotr.
Darija Šachova, Jonė Bartininkaitytė, Darija Terentjeva, Haiku Vilnius – Kaunas, 2017 Bendradarbiaujant su Dailės akademijos Kauno fakulteto stiklo katedra, ir Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, stiklo studijos mokinės rašė stiklo haiku (tarptautinio projekto „Vitrum Balticum“ dalis. D. Truskaitės nuotr.
Žaneta Liubertaitė, „Sabinka“ (klasės draugės portretas). 2019 m. D. Truskaitės nuotr.
Žaneta Liubertaitė, „Sabinka“ (klasės draugės portretas). 2019 m. D. Truskaitės nuotr.
Karina Dasevičiūtė, „Saldainiai“, 2019 m. D. Truskaitės nuotr.
Karina Dasevičiūtė, „Saldainiai“, 2019 m. D. Truskaitės nuotr.
Beatričė Šabanovič, „Laiko įamžinti“. 2013 m. D. Truskaitės nuotr.
Beatričė Šabanovič, „Laiko įamžinti“. 2013 m. D. Truskaitės nuotr.
Diana Ščerbuk, „Vakare“. 2018 m. D. Truskaitės nuotr.
Diana Ščerbuk, „Vakare“. 2018 m. D. Truskaitės nuotr.
Darija Šachova, 2018 m. D. Truskaitės nuotr.
Darija Šachova, 2018 m. D. Truskaitės nuotr.
J. Vienožinskio dailės mokyklos N. Vilnios filialo stiklo studijos mokinių darbai 2003-2018 m. D. Truskaitės nuotr.
J. Vienožinskio dailės mokyklos N. Vilnios filialo stiklo studijos mokinių darbai 2003-2018 m. D. Truskaitės nuotr.
Kristina Pipiraitė

Žvelgiant iš svetimo kailio

Joanos Kairienės paroda galerijoje „Artifex“

Joana Kairienė parodoje „Kitas kailis“ išlaiko sau būdingą stilių, kuriam būdinga peržengti grafikos ribas įtraukiant tapybos elementus. Apgalvota ekspozicija ji įvilioja žiūrovą į performatyvumo aspektą turintį iliuzinį autorės apsinuoginimo ritualą, kai lankytojas kūrinius patiria liesdamas paviršius. Ekspozicija pradedama abstrakčiais darbais, menininkė leidžia žvelgti tik į paviršių – toksišką ir nepagaunamą, tačiau bylojantį apie žmogaus ir gyvūno sąlyčio taškus.

Joana Kairienė, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Giliai paviršutiniškas“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Giliai paviršutiniškas“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Užuolaida“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Užuolaida“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Apsėstasis“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Apsėstasis“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Apeigų rinkinys“. A. Vasilenko nuotr.
Joana Kairienė, „Apeigų rinkinys“. A. Vasilenko nuotr.
Linas Bliškevičius

Kai pasidaro nuobodu

Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje

Adelės Pukelytės parodoje „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ tvyro švara ir asketiškumas. Eksponuojami aštuoni tapybos darbai iš dviejų ciklų: du peizažai ir šeši tapybos darbai – „sistemos“. Parodos anotacijoje autorė teigia, kad jos „tapyba paprasta“, tačiau žvelgiant į peizažus norisi nesutikti, nes juose menininkė atsiskleidžia kaip gebanti įveikti vieną svarbiausių paveikslo sudedamųjų dalių – spalvų – keliamą iššūkį. Tačiau šešios kūrinių kompozicijos kelia abejonių dėl bendros ekspozicijos, tarsi prašosi aiškaus ciklų atskyrimo, nes šie kūriniai įveda nuobodulio dėmenį.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Trys žalios ir mėlyna“. 2019 m.. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Adelė Pukelytė, „Dvi žalios ir dvi mėlynos“. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Tarp tradicijos ir šiuolaikybės

Tekstilininkių Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon, Jūratės Petruškevičienės ir Giedrės Kriaučionytės personalinės parodos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose

 

Trys menininkės rodo naujausius, per pastaruosius penkerius metus sukurtus darbus. Gretimose salėse eksponuojama tokia nepanaši tekstilininkių kūryba pritapo kontrasto principu ir atsiskleidė privalumais. „Žiūrint į tekstilės kūrinį, – prieš gerą dešimtmetį rašė norvegų menininkė ir rašytoja Anne Karin Jortveit, – laiko aspekto nepastebėti neįmanoma. Laikas įrašytas į jos formas, struktūras ir prasmes, todėl šiuo požiūriu fizinės tekstilės medžiagos primena žmogaus būties laikinumą – laikas pakeičia visa ką.“

Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon ekspozicijos fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon ekspozicijos fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, „Rutina“. Fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, „Rutina“. Fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Mėlynės. Bruknės“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Mėlynės. Bruknės“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Po žydėjimo“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Po žydėjimo“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Žemuogės“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Žemuogės“. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, parodos „Rinkotas“ fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, parodos „Rinkotas“ fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon ekspozicijos fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon ekspozicijos fragmentas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, autoportretas. L. Šatavičiūtės nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, autoportretas. L. Šatavičiūtės nuotr.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Lietuviško plakato ikonos

Juozo Galkaus paroda „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Psichodelika, popartas, opartas ir sovietmečio Lietuva – rodos, turėtų būti nesuderinami dalykai. Ir visgi į plakatų kūrėjo Juozo Galkaus parodą „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorės Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė) kviečia psichodelinės nuotaikos Galkaus eskizas iš 1980-ųjų. Plakato menas buvo viena iš nedaugelio laisvesnių nišų, leidusių dailininkams išbandyti vakarietiškas meno tendencijas. Lietuviškuose plakatuose mirgėjo optinio meno geometrija, subtilūs minimalizmo įkvėpti sprendimai, energingai, net kiek agresyviai rėkė popartiškos spalvos.

Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.
Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.
Juozas Galkus, plakatas „Gamta – šventovė, neterškime jos“. 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas „Gamta – šventovė, neterškime jos“. 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas „Ansamblis „Lietuva“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas „Ansamblis „Lietuva“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas „Prenumeruokite respublikinę spaudą“. 1959 m.
Juozas Galkus, plakatas „Prenumeruokite respublikinę spaudą“. 1959 m.
Juozas Galkus, plakato eskizas (autoportretas). 1980 m.
Juozas Galkus, plakato eskizas (autoportretas). 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas dokumentiniam filmui „Vandens ir vėjo fuga“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas dokumentiniam filmui „Vandens ir vėjo fuga“. 1968 m.
Juozas Galkus, knygos „Lietuvos plakatas“ vidinis viršelis. 1971 m.
Juozas Galkus, knygos „Lietuvos plakatas“ vidinis viršelis. 1971 m.
Agnė Narušytė

Wilna-Dessau-Paris-Cfat

Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Atradimų paroda

„Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Prieš Kalėdas atidarytoje parodoje, skirtoje šiuolaikinės sakralinės dailės atvejams pristatyti ir ištyrinėti, Bažnytinio paveldo muziejuje lankytoją pasitinka skulptorės Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis ir parodos kuratorių pozicija savo nevienareikšmio objekto atžvilgiu: „1990–2019 m. laikotarpio šiuolaikinį meną esame linkę vertinti kaip klausimą, ką dabartinio sakralaus meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę. Tai klausimas, atviras diskusijoms ir laukiantis tyrėjų dėmesio.“ Parodos proga br. Mindaugas Slapšinskas OP kalbina vieną iš parodos kuratorių Birutę Valečkaitę.

Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Rimanto Sakalausko darbai. Organizatorių nuotr.
Rimanto Sakalausko darbai. Organizatorių nuotr.
Ksenijos Jaroševaitės darbas. Organizatorių nuotr.
Ksenijos Jaroševaitės darbas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Atkaklus noras išgyventi

Orūnės Morkūnaitės „Siena“

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnė Morkūnaitė „Siena“
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
Orūnės Morkūnaitės lauke saugomas kūrinys
  < PUSLAPIS IŠ 97  >>> Archyvas