Neįpareigojantis pasivaikščiojimas po „ArtVilnius ʼ26“
„Pasimatysim Vilniuje, – užbaigia nuotolinį susitikimą kuratorė Šelda Puķīte. – Ir Iveta bus.“ Menotyrininkė Šelda gyvena Tartu, kur dirba „Kogo“ galerijos kuratore. Fotografė Iveta Gabaliņa Rygoje įkūrė šiuolaikinės fotografijos galeriją ISSP – nedidelę, bet garsėjančią parodomis, leidiniais ir fotografijos kursais. Su dviem latvėmis jau tradiciškai susitinkame meno mugėje „ArtVilnius“.








Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“
Darganotą dieną „Titaniko“ parodų salių pirmame aukšte apgaubė šiltas trapus popieriaus baltumas. Tikra užuovėja nuo šurmulio: galerijos langai uždengti, todėl nematyti greta pastato gatvės tvarkymo darbus atitveriančios tvoros ir virš jos vis iškylančio ekskavatoriaus kaušo. Prityla ir čaižus atbulo važiuojančio sunkvežimio pypsėjimas, krintančių medžiagų bildesys, girdėtas bandant pasiekti „Titaniką“.








Dalios ir Gintaro Gruodžių kolekcijos paroda „Uoga Pliaterių sode“ Antazavės dvare
Perfrazuojant Albert’ą Camus galima teigti, kad kiekvienas kolekcininkas moka gyventi praeitimi. Tačiau taip yra tik tuomet, kai jis su užsidegimu ieško laike nutolusių daiktų, saugančių prabėgusių epochų ir lemtingų istorinių įvykių dvelksmą. Šiuolaikinio meno kolekcininkas, kaip niekas kitas, geba įžvelgti ateitį. Jo kolekcija tampa savotišku šiandienos „atspaudu“, sustingusio laiko simboliu, pačios epochos, pasmerktos meniniam nemirtingumui, atspindžiu.








Susitikimai su menininkais Vilniaus galerijose
Pasibaigęs Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS) provokuoja pasidalinti dar neišblėsusiais įspūdžiais, ypač tuo, ką pamačiau ir išgirdau per susitikimus su parodų autoriais, kuratoriais. Pasirinkau kelis įvykius. Deja, šiuokart nuošaly liko intriguojantys Žilvino Landzbergo, Mortos Jonynaitės, Erikos Povilonytės ir kitų autorių parodų pristatymai.








Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Kodas: aš esu“ galerijoje „Meno niša“
Naujoje Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodoje tikėjausi dar sykį pamatyti jų autoportretus, tik ne tuos hiperrealistinius, nupieštus ant popieriaus sudėtingais savo pačių išrastais metodais, o reljefiškai nutapytus ant drobės, kaip paveikslas „Genealoginė deformacija“ (2026), dabar eksponuojamas Londone, Nacionalinėje portretų galerijoje, „Herbert Smith Freehills Kramer“ portretų konkurso parodoje. Tačiau talentingieji dvyniai ir vėl nustebino.








Apie Valkininkų šiuolaikinio meno festivalį „Sūkuriai“
Valkininkai – nedidelis ramus miestelis Varėnos rajone, nuo Vilniaus nutolęs vos 50 kilometrų. Išsaugoję autentišką spindulinį gatvių, atsišakojančių nuo centrinės akmenimis grįstos aikštės, planą, jaukią medinių namukų architektūrą, Valkininkai istorijos tėkmėje patyrė daug praradimų. Įspūdingi vietos religiniai centrai, valdovų rezidencijos liko tik kažkur valstybės, archyvinių šaltinių ir pasakojamosios istorijos „pasąmonėje“.
Parodos „(Ne)saugumo ribos“ kuratorės Skaidros Trilupaitytės pokalbis su dirbtinio intelekto politikos ir saugumo tyrėju Justinu Lingevičiumi
Skaidra Trilupaitytė: Justinai, savo kuruojamos parodos proga pakviečiau jus pokalbiui apie (ne)saugumą mūsų kasdienybėje. Dėstote VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, tačiau politikos mokslų specialybė nėra vienintelė kvietimo priežastis. Pirmiausia prisiminiau mūsų kadaise smagų bendradarbiavimą leidinyje apie dirbtinį intelektą (kartu su Dovile Jakniūnaite publikavote tekstą apie geopolitinę DI konkurenciją ir skirtingų šalių vizijas).







Apie parodas „Two Sides“, „Bodas de sangre“ ir „Pasakyk man savo vardą Sese“
Ruduo tik prasideda, bet vasaros kelionės po Lietuvą dar alsuoja gyvais įspūdžiais. Keliaujant po šalį buvo galima susidėlioti savotišką kultūrinį žemėlapį, kuriame tarp dvarų, buvusių fabrikų ir provincijos miestelių radosi ir meno taškų. Buvo smalsu pažiūrėti, kas vyksta už įprasto Vilniaus kultūrinio burbulo ribų. Ar provincija vis dar yra vieta, į kurią menas atvežamas? O gal ji pati gali pasiūlyti netikėtų kultūrinių įvykių?








Romiečių vilkas /-ė ant vilniečių kalno
Vilniuje ant Gedimino kalno atsirado vilkas (skulptūra), ir atsirado labai daug skundų, kad jis nestaugia. Ne iš tikrųjų nestaugia, o simboliškai. (Nors nenustebčiau, jei kada nors ten atsirastų ir vilko skulptūra su įtaisytu tikru staugimo garsu, nes žmonėms, regis, vis sunkiau ką nors įsivaizduoti, o metaforos apskritai nepopuliarios.) Taip, jis, pagal bendrą visų supratimą, tikrai neatrodo kaip tas mūsų mitinis, simbolinis, geležinis, labai garsiai staugiantis vilkas, anot legendos, susapnuotas Vilniaus įkūrėjo Gedimino.








Apie „Drugelių stoties“ vasaros renginius Nidoje
Nidos meno fondo (N.A.F.) iniciatyva ne vieną išmušė iš vėžių, kai praėjusį birželį paskelbta apie naują meno projektą Neringoje. Po Neringos meno ir kultūros įstaigų langais pasigirdo truputį nejaukus žiogų svirpimas. Pranešime spaudai dalintasi siekiu į kraštą grąžinti intelektualinę aurą, išryškinti intelektualų, kurie atostogavo Nidoje XX a. pirmoje pusėje, vardai. Tikslas pasirodė rimtas.