Dailė

Caterina Riva

Kas įsiminė italų kuratorei iš Vilniaus architektūros ir susitikimų su menininkais

Paskutinė diena Vilniuje. Einu grįstomis senamiesčio gatvėmis iki tilto, kurį perėjęs atsiduri šiuolaikiškoje miesto dalyje – didieji prekybos centrai, dangoraižiai su milžinišku vieno Švedijos banko logotipu. Einu link Nacionalinės dailės galerijos, įspūdingo pastato, pastatyto kryžminant baltus lygiagretainius. Šioje erdvėje tądien buvo rengiama konferencija apie urbanistines erdves. Dalyvauja pranešėjai lietuviai, o tarp svečių – žymi sociologė Saskia Sassen. Vieną atvejo analizę pristato keturi pranešėjai – du vyrai ir dvi moterys, jie pasakoja apie kino teatro „Lietuva“ (vienas iš keliasdešimties kino teatrų, buvusių mieste sovietiniu laikotarpiu, po Sąjungos žlugimo tapusių privačių interesų konflikto objektu) užėmimą. Pranešėjai nuotraukose apkirpti tipišku dešimtojo dešimtmečio stiliumi, tuomet, kai organizavo protestus.

Pokalbis su rašytoja, menininke ir Kauno bienalės kuratore Paulina Pukyte

Rugsėjo 15 d. bus atidaryta 11-oji Kauno bienalė, pavadinta „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, kurios pagrindinę parodą kuruoja menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė. Kaip teigiama pranešime spaudai, bienalė kels klausimus apie tai, kas yra paminklas, koks, kada, kodėl jis galėtų būti ar nebūti. Oponuodama populistinei griovimo–statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. Bienalėje dalyvaujantys menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos kurs darbus specialiai Kauno miestui. Mieste esančią ekspoziciją lydės trys parodos Kauno Paveikslų galerijoje ir viešos paskaitos paminklo tema.

Adomas Šimukonis

Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“

Šiais metais minimos Kazio Varnelio (1917–2010) šimtosios gimimo metinės, tad nekeista, kad jo paroda pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau kyla keli retorinio pobūdžio klausimai – viena vertus, ar būtina ir reikalinga perkraustyti žymaus menininko darbus iš vieno Neries kranto į kitą (regis, tai nesudarytų nė trijų kilometrų). Šiai abejonei tartum atsakė parodos koncepcijos kūrėjas – kuratorius, bendravardis K. Varnelio sūnus, teigdamas, jog jo tėvas „kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams“. Vis dėlto besidomintys menu ar pavartę dar 2009 m. pasirodžiusį albumą, skirtą Varnelio kūrybai, turbūt nebūtų įtikinti šiuo postulatu – optiniai K. Varnelio darbai žymiojoje „Corcoran Gallery“ Vašingtone (su jos dorėninėmis kolonomis) arba namuose – neorenesansinėje Virginijos viloje Stokbridže (tarp medinių panelių ir šachmatinių grindų) jautėsi ne ką blogiau nei Čikagos meno institute ar Milvokio meno centre. Galop užtenka užeiti į K. Varnelio namus-muziejų ir įsitikinti, jog pats menininkas, kūręs ekspoziciją, dėliojęs artefaktus vieną prie kito, tiesiog svaigo nuo beveik siurrealistinio skirtingų estetikų bei stilistikų kontrasto.

Virginijus Kinčinaitis

Remigijaus Pačėsos (1955–2015) retrospektyvinė paroda Šiaulių Fotografijos muziejuje

Liepos 27 d. atidarytos parodos „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius padarė viską, kad tylus paribių tyrinėtojas Remigijus Pačėsa būtų sugrąžintas į Lietuvos fotografijos meno lauką kaip ryškus menininkas ir originalus kasdienybės filosofas. Vito Luckaus fotografijos centrui bendradarbiaujant, puikiai parengta, tekstais ir dokumentais papildyta paroda išskleidžia išsamų šio dramatiško menininko kūrybinių ieškojimų paveikslą. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų jau cirkuliavo Pačėsos feisbuko paskyroje. Tik vienadieniai skaitmeninio ekrano paveikslėliai muziejaus erdvėse transformavosi į monumentalių kompozicijų paveikslus. Paskutiniais metais šis mizantropiškas, sarkastiškai kandus menininkas buvo vienu metu ir autsaideriškai užsimaskavęs, ir kasdien stebimas. Maža to, nuolat tūnodamas feisbuko apkasuose, jis sugebėjo paskatinti ne vieną imlų protą naujiems tekstams, fotografijoms ar kitokioms kasdienybės įžvalgoms. 

Pokalbis su menininku Kristijonu Sipariu apie parodą „[Ne]Ataušę pėdsakai po Vilniumi“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Spėju, kad esate iš tų žmonių, kurie dažnai lankosi sendaikčių turgeliuose. Ko ten ieškote? Kas ten jus traukia? O gal tai tik įprasta scenografo praktika? Ar koks nors specifiškas įkvėpimo šaltinis?

Atspėjote teisingai, esu etatinis sendaikčių turgelių ir antikvariatų lankytojas. Ir jau šioks toks viso to reikalo išmanytojas. Žinoma, Vilniuje jų ne kaži kiek tėra. Lietuvoje nėra gilių blusų turgų tradicijų. Antikvariatų nestinga, tik kainos kandžiojasi... Pavyzdžiui, varinis puodas, kuris čia kainuoja penkiasdešimt eurų, Belgijos blusų turguje kainuotų tik penkis. Na, toks orientacinis kainų sugretinimas. Tačiau gyvename lietuviškos rinkos realijomis, nėra ko piktintis. Kiekvieną šeštadienį stengiuosi aplankyti sendaikčių turgų greta „Compensa“ koncertų salės. Dažniausiai neieškau nieko konkretaus, mėgstu tiesiog ramiai pasivaikščioti, pasidairyti. Tai jau tapo savotišku ritualu. Beveik visi prekiautojai senienomis mane pažįsta, parodo ką turį naujo, pakalbina. Jie malonūs žmonės ir šiaip laiko „rimtu“ pirkėju, kaip vienas jų kažkada pareiškė, nors puikiai žino, jog nesu kolekcininkas-profesionalas, o tik mėgėjas. Mano atveju, lankymasis sendaikčių turgeliuose yra veikiau įkvėpimo šaltinis, nei įprasta scenografo praktika. Tai reguliari meditacinė ekspedicija, ieškant nostalgiškojo grožio ir estetikos apraiškų.

Jurga Šarapova

Kas yra rašymas? Neprisimenu, kaip pirmą kartą susidūriau su piešimu, bet gerai įstrigo ankstyvosios rašymo patirtys: tobulas sąsiuvinys už dvi kapeikas, ir aš su savo liejančiu parkeriu bei kreivomis raidėmis. Puslapis pats gražiausias, kol aš neprisiliečiau – nuostabios linijų grotelės ir paraštė. Gražios yra spaudos raidės – jos vienodos. Mano gi – kiekviena kitokia. Kada žmonės pradėjo gaminti tuos vienodus, visiškai vienodus daiktus ir kas tie pirmieji visiškai vienodi daiktai? Raidės spaustuvėje, smeigtukai, pinigai... Ir kas sugalvojo, kad visos sagos marškiniuose turi būti vienodos... O gamtoje nėra dviejų tokių pačių viščiukų, dviejų tokių pačių spyglių, lapų, žmonių.

Ir aš noriu taip „rašyti“ – nenoriu pasakoti jokių istorijų, serialų ar komiksų, noriu rašyti visada tą patį ir niekada nekartoti ženklų, nes nėra dviejų vienodų žmogelių, meškų, zuikių. Nėra išankstinio plano. Visada žinau, kad jis yra – taip veikia žmogaus protas, bet aš stengiuosi pradėti anksčiau, nei kontroliuojanti asmenybės dalis garsiai artikuluoja savo „planą“. Antraip, reikalas yra žlugęs. Jeigu nepavyksta plano „pamiršti“, akivaizdu, kad pasirodys „mitologinių tėvų“ ženklai. Čia atėjau iki tos pasakojimo vietos, kur ketinu smalsesniam žiūrovui pasiūlyti porą „raktų“ – ką galima rasti ir kaip maždaug galima rūšiuoti motyvus, pasirodančius mano darbuose – tekstilėje ir piešiniuose.

Kultūros bendruomenė

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

Kęstutis Šapoka

„Post Ars partitūra“, sudarė Agnė Narušytė. Vilnius, „M puslapiai“, Šiuolaikinio meno centras, 2017, 520 p., 300 egz.

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Aistė Paulina Virbickaitė

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

Monika Krikštopaitytė

Su tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbasi Monika Krikštopaitytė

Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).