Dailė

Lijana Šatavičiūtė

Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

Dovilė Barcytė

Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje

 

Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.

Rita Mikučionytė

Vidmanto Jusionio paroda „Prieš saulę“ Pamėnkalnio galerijoje

Gyvendami nuolatinės kaitos ir neapibrėžtumo laikais, manau, dažnai išjaučiame tai, kas yra „tarp“ gyvenimo ir mirties, fikcijų ir realybės. Tad šiek tiek pasivaikščiosiu po Vidmanto Jusionio paveikslų ekspoziciją ieškodama tarpinių būvių tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.

Linas Bliškevičius

Linas Bliškevičius kalbasi su tapytoja Monika Radžiūnaite

Kiekvienas menininkas turi pirmą kartą patirti tai, kas jį lydi visą karjerą. Nuo pirmo paveikslo, studijų semestro, pirmosios parodos, kritikos straipsnio, pirmųjų pardavimų iki oficialios iniciacijos apeigos – gynimų. Tada trūksta tik pirmojo interviu ir pripažinimo. Pirmą interviu man duoti sutiko tapytoja, ką tik pristačiusi savo VDA baigiamuosius darbus galerijoje „Vartai“.

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

Kristina Stančienė

Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Jurgita Ludavičienė

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Paulina Pukytė

Trečias kelias

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?