Dailė

Aistė Kisarauskaitė

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Rosana Lukauskaitė

Paroda KKKC Parodų rūmuose

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

Danguolė Butkienė

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.

LDS, LDID, AICA

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.

Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.

Margarita Kozlova

Indrės Šerpytytės paroda „From. Between. To“ galerijoje „Vartai“

Atrodo, kad išgirdę apie liaudies meną mintimis nukeliaujame į vaikystės kaimą, kur raštuota močiutės staltiesė ar medinių baldų kvapas reiškia praeitį. Tautodailė mintyse dažnai atskirta nuo šiuolaikiškumo. Parodoje „From. Between. To“ menininkė Indrė Šerpytytė ištrina ribą tarp archajinio ir šiuolaikinio patyrimo, išryškindama šių dalykų tarpusavio giluminius ryšius. Autorė gilinasi į Baltijos šalių austinių juostų kultūrinį turinį ir sąveiką su šiuolaikiniu kontekstu.

Rita Mikučionytė

Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Penki eilėraščiai“ namų galerijoje „Trivium“

Šiandien menininkės, rašytojos ir kuratorės Paulinos Pukytės meno archyvą, daugiausia susidedantį iš tekstų, instaliacijų ir judančių vaizdų, nuosekliai papildo skaitmeniniai piešiniai, sukurti „iPhon“ arba „iPad“ programėlėmis. Dalį šių naujausių kūrinių jau įsigijo MO muziejus. Man Pukytės piešiniai įdomūs tiek vaizdo, tiek teksto požiūriu, juolab kad „Trivium“ ekspozicijoje abi šios autorės kūrybos sritys yra neatskiriamos.

Lijana Šatavičiūtė

Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

Dovilė Barcytė

Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ LDM Vilniaus paveikslų galerijoje

 

Atrodo, jog pagaliau jaučiamės patogiai vertindami Vilniaus praeitį ir savo santykį su ja. Bent jau tiek, kad galime atsikratyti amžinojo lietuvio naujakurio, į idealizuotą atgautąją, bet vis dėlto nelabai savą sostinę atsikrausčiusio Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, sindromo. Miesto ir jo gyventojo tapatybės paieškose objektyvus nekompleksuotas požiūris vis labiau tampa nekvestionuojamu kriterijumi. Nenuostabu, kad Vilniaus genius loci paieškos pasitelkiant miesto ikonografiją yra aktuali tema pastarojo meto parodose. XIX–XX a. miesto vaizdų kaitai buvo skirta Laimos Laučkaitės kuruota „Vilnius. Topophilia“ (Nacionalinėje dailės galerijoje, 2017), o vis dar mažai pažįstamas tarpukario periodas apžvelgtas Algės Andriulytės, Rasos Butvilaitės ir Ilonos Mažeikienės parodoje „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai“ (V. Kasiulio muziejuje, 2018). Naujausias bandymas Vilniaus ikonografijoje sugauti genius loci – Rimos Rutkauskienės kuruota paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“.

Rita Mikučionytė

Vidmanto Jusionio paroda „Prieš saulę“ Pamėnkalnio galerijoje

Gyvendami nuolatinės kaitos ir neapibrėžtumo laikais, manau, dažnai išjaučiame tai, kas yra „tarp“ gyvenimo ir mirties, fikcijų ir realybės. Tad šiek tiek pasivaikščiosiu po Vidmanto Jusionio paveikslų ekspoziciją ieškodama tarpinių būvių tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.