7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Madingai „nepatogus“ Izraelio šokis

Kai kurių Lietuvos šokėjų ir choreografų nuomone, tarptautinį šiuolaikinio šokio kontekstą mūsų šalyje pristato tik „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje ir „Aura“ Kaune. Galima ginčytis, nes dar yra „Plartforma“ Klaipėdoje, o Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečiasi gastroliuojančias trupes, tačiau tik minėti sambūriai tikslingai orientuojasi į aktualių šiuolaikinio šokio reiškinių sklaidą. O štai be Izraelio šokio atstovų jau ne pirmą sezoną abu renginiai neišsiverčia. Tokią madą, matyt, diktuoja ir nuolatiniai festivalių lankytojai – ištikimoji publika. Paskelbus programų dalyvius visuomet žinai, jog bilietais į šios šalies choreografų pristatymus reikėtų pasirūpinti iš anksto. Stipri fizinė atlikėjų parengtis, išlavinta technika, specifiška energija, gana paprastai, bet ne paviršutiniškai perteikiama mintis ir bendražmogiškos, emocingos bei intymios temos išpopuliarino Izraelio šokį visame pasaulyje.
24-asis tarptautinis šokio festivalis „Aura“ šiemet į rudenėjantį Kauną prisiviliojo du puikius Izraelio kūrėjų darbus. Festivalio anonsai skelbė, kad visus šiemetinei programai atrinktus spektaklius galima apibendrinti juos vienijančia vyriškumo tema. Pastaruoju metu socialiniame ar kultūriniame diskurse dažniau tenka susidurti su moteriškumo, lygių lyčių teisių ir galimybių ar apskritai lyties niveliavimo, neigimo ar queer temomis. Tad pasiūlyta nauja perspektyva sudomino. Ypač lietuviškame kontekste, kur labai gajūs ir paplitę maskulinizuoti, patriarchaliniai ir autokratiški vyriškumo modeliai. Nors sociologas Artūras Tereškinas savo tekstuose dažnai atkreipia dėmesį: vyrus galima traktuoti kaip išnaudojimą patiriančią lytį. Yra daug moterims skirtų žurnalų, moteriškumo problemas vienijančių bendruomenių ar grupių, kuriose vyrai demonizuojami arba aptariamos įvairios strategijos, kaip manipuliuoti vyriškomis „silpnybėmis“. Buvo įdomu, kaip vyriškumo temą plėtoja Izraelio šokėjai, ar tai nėra tik festivalio rengėjų „pritemptas“ akcentas.

Kulinariniai malonumai – ne viskas

Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.

Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.
„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.

Skiepai nuo saviniekos

Eilinį kartą skrendu į Londoną. Viską jau žinau atmintinai – veiksmus kartoju mechaniškai. Bet ir vėl patenku į vietą, kurioje stumdama laiką tegaliu stebėtis tautiečių „dvasingumu“.
 
Keliaujantiems ši patirtis pažįstama: šeštą valandą ryto žmonių minia stovi stikliniame narve. Rėkia kūdikiai. Jau baigiasi oras. Tamsios figūros beveik nejuda. Mažai kas šnekasi. Dauguma atsikėlė apie ketvirtą. Atvažiavo į oro uostą, kad spėtų praeiti patikrinimą. Klusniai išpakavo kompiuterius. Nusivilko paltus ir švarkus, iš kelnių kilpų išsitraukė diržus, nusisegė laikrodžius, nusiėmė akinius, nusiavė batus. Tada sulaikę kvapą praėjo pro likimo vartus, kurie nuožmiais pyptelėjimais skirsto kūnus į doruolius ir piktavalius. Tuos, kurių drabužiuose ar širdyje buvo bent užuomina į metalą, nuodugniai apčiupinėjo pirštinėtos apsaugos darbuotojo (-os) rankos. Ši procedūra vis labiau primena filmus, kuriuose naciai nurenginėja piliečius, kad būtų aiškiau, ką siųsti į darbus, ką – į dujų kamerą. Žinau, kad palyginimas nederamas, kad čia, oro uoste, visa tai daroma „jūsų pačių saugumui užtikrinti“. Bet kai visus suvaro į tą stiklinę patalpą, virš kurios trūksta tik užrašo „čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“, nebegaliu sustabdyti asociacijų srauto. Juk šešta ryto – pusiaumiga. Patikrinusi, ar šis žodis tikrai egzistuoja, lietuvių kalbos žodyne radau tokį pavyzdį: „Rytą išginęs stamalinėjau pusiaumiga paskui karves, mažai ką matydamas ir sumodamas.“ Kaip tik taip ir jaučiuosi.

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.
2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.
Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.
Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Tikiu vitražo perspektyvomis

Pirmasis vitražo simpoziumas „1+1“, inicijuotas Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Algirdo Dovydėno, įvyko dar 1999 metais. Šiemet, po kelerių metų pertraukos, nutarta tradiciją atgaivinti ir tęsti. 2014 m. spalį simpoziumo dalyviai įgyvendino bendrą idėją Panevėžyje. O VDA įvyko teorinė simpoziumo dalis – skaityti pranešimai įvairiausiomis šiuolaikinio vitražo temomis. Ta proga Kristina Stančienė kalbasi su šiųmečio simpoziumo kuratore, VDA Monumentaliosios dailės katedros vitražo studijos dėstytoja, docente Ieva Paltanavičiūte.

 

Įvairovė scenoje ir už jos ribų

Šių metų „Sirenų“ festivalio lietuviškos programos pastatymai visų pirma buvo skirtingi: programą apibūdinantis raktinis žodis galėtų būti įvairovė. Manau, kad per įtemptą savaitę pristatyti 11 spektaklių visiems suteikė gausybę skirtingų įspūdžių. Paskatos įvairovei rastis gali būti visokios – spektaklių pobūdis, pasirinktos vietos, statomi tekstai ir netgi skirtingi būdai įgyvendinti teatrinį įvykį. Įvairovė kyla ir iš to, kaip pastatymai užmezga ir plėtoja santykį su žiūrovais. Po šios įspūdingos savaitės norėčiau pateikti keletą pastabų apie spektaklius, taip pat praskleisti už jų slypinčias idėjas.
Eksperimentams skirtoje programos dalyje didelį įspūdį man paliko Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Ričardas II: Post Factum“ pradžia. Šiuolaikinio meno centro fojė žiūrovai buvo glaudžiai susodinti eilėmis priešais ilgus laiptus, vedančius į antrą pastato aukštą. Pasigirdus muzikai žiūrovų regos lauke pasirodė aktoriai, panašūs į veikėjus iš Tarantino filmo „Pasiutę šunys“. Kitaip sakant, matėme išvaizdžius vyrus, ramybės drumstėjus gerai sukirptais kostiumais, įtartinus savo veiksmais ir ketinimais. Ore tvyrojo įtraukianti įtampa, neaiški nusikaltimo nuojauta, kurią sukėlė šnabždesiai, nutylėjimai bei išsigandę ir bauginantys žvilgsniai. Čia žiūrovai susidūrė su gerai organizuota, galbūt su „Sopranais“susijusia mafija, ir visa tai vyko diskretiškoje, tačiau kartu ir baimės persmelktoje atmosferoje. Buvo galima justi aktorių artumą ir ryšį su publika. Taip pat buvo aiškiai jaučiama senosios Shakespeare’o dramaturgijos, bylojančios apie galios ir pasitikėjimo santykius tarp skirtingų šeiminiais ryšiais susaistytų žmonių grupių, dvasia. Deja, aktoriams pradėjus perdėtai šaukti, įtampa išsisklaidė. Taip pat į naudą neišėjo moters personažo sumenkinimas: personažas tikrai nebuvo pakankamai atskleistas ir palyginus su vyrais liko silpnesnis. Garsas ir gitaristo atliekama gyva muzika padėjo sukurti pavojaus atmosferą. Galbūt buvo galima geriau išnaudoti specifinę erdvę, ypač plotą po laiptais ar netgi langus patalpos gale. Permatomas stiklas turi potencialo, kuris nebuvo išnaudotas. Įtraukus ir lauko erdvę, buvo galima sukurti papildomą spektaklio matmenį. Kartais atrodė, jog vien laiptų negana. Kita vertus, efektas būtų buvęs didesnis, jei režisierius būtų griežtai apsiribojęs vien jais.

Simfoninė kelionė su galvosūkiais

Spalio 19 d. Vilniaus filharmonijos Didžiojoje salėje vyko ciklo „Koncertai visai šeimai“ edukacinio pobūdžio renginys, kurio pagrindiniais akcentais tapo jaunosios smuikininkės Ugnės Liepos Žuklytės pasirodymas bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliktas ir muzikologo Viktoro Gerulaičio pristatytas Benjamino Britteno „Orkestro vadovas jaunimui“.
Jaunoji virtuozė Ugnė Liepa Žuklytė mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Rusnės Mataitytės klasėje. Nors Ugnei Liepai dar tik dvylika metų, ji jau yra pelniusi pirmąsias premijas Balio Dvariono, „Gradus ad Parnassum“, „Reneissance“, Jono Urbos ir Viktoro Radovičiaus jaunųjų muzikų konkursuose. Mažoji solistė yra griežusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo orkestrais. Nuo 2012 m. Ugnė Liepa globojama Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“, o 2013 m. tapo Karalienės Mortos premijos laureate.
Visai šeimai skirtame sekmadienio koncerte Ugnė Liepa kartu su dirigento Dainiaus Pavilionio vedamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pagriežė Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64, bei Pablo Sarasate’s Introdukciją ir tarantelą.

Rusijos gyvenimo metafora

 

Trečiadienį atidarytas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje daug pasaulyje pripažintų ir apdovanotų dokumentinių filmų. Šiemet festivalio naujovė – konkursinė programa. Joje bus parodytas ir rusų režisierės Alinos Rudnickajos filmas „Kraujas“ („Krov’“, 2013). Filmo premjera įvyko pernai, garsaus dokumentininko Vitalijaus Manskio įkurtame Maskvos „Artdokfest“, kur „Kraujas“ laimėjo Didįjį prizą. Tada ir prasidėjo filmo kelionė po svarbiausius dokumentinio kino festivalius. Pateikiame kelis rusų kritikių atsiliepimus apie filmą.
 
Moters žvilgsnis geriau tinka dokumentiniam kinui apie mūsų tėvynę: moterys drąsesnės, bet ir gailestingesnės, jos nebijo blaiviai žiūrėti į visą tikrovės bjaurastį, o kartu yra pasirengusios užjausti žmones. (...)
Automobilis su keliomis medicinos seserimis važinėja blogais Rusijos keliais, rinkdamas donorų kraują, kuris toks būtinas didelio miesto ligoninėms. Mažuose miesteliuose jų jau laukia, žmonės stovi eilėse, jaudinasi, ar galės atiduoti savo 450 miligramų kraujo, už kuriuos gaus 850 rublių. Tai dideli pinigai tiems, kas gyvena iš trijų tūkstančių pensijos, iš nereguliariai gaunamo atlyginimo.

 

Baltieji, ėjimai, paralelės ir paradigmos

Aistė Kisarauskaitė ir kiti maloniai sutikę bendradarbiauti autoriai sukūrė intrigą – parodą, susidedančią iš dviejų projektinių sandų. Dar nemačius eksponatų, objektų ciklai – „Baltieji“ ir mobili galerija „Ėjimai“, – autorės įvardinti kaip projektai, kelia asociacijas su šachmatais. Aliuzijos į šachmatus šioje parodoje nepamatysime, bet galima sutikti su autore ir suprasti, kad idėjos materializavimo ir gludinimo procese vyksta itin panašios rokiruotės kaip ir žaidžiant šachmatais, kai reikia numatyti bent keletą ėjimų į priekį ir, tai numačius, toliau improvizuoti – panašiu ritmu kaip „Vienas ėjimas į priekį, du atgal etc.“ Taip ir išeina, kad idėja ir jos įgyvendinimas tampa projektu, nes pamatinės sumanymo idėjos vienaip ar kitaip materializuojasi sąlygiškumais pasižyminčioje galerijos „Baltoje dėžėje“, tai yra projektai materializuojasi į parodą.

Liudo Mockūno benefisas ir kai kas daugiau

Šiemet įvyko jau XXVII šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“. Jo programoje net tris kartus pamačius saksofonininko Liudo Mockūno pavardę darėsi įdomu, kuo šis menininkas nustebins ar nudžiugins šį kartą. Spalio 7-ąją „Vilnius Jazz“ pakvietė į įžanginį koncertą sostinės salėje „Piano.lt“. Simboliška, kad improvizacinės muzikos fiestą paskelbė vienas ryškiausių avangardo atstovų Lietuvoje Liudas Mockūnas. Tiesą sakant, tik šis projektas ir buvo jo autorinis koncertas, visuose kituose jis dalyvavo kaip kviestinis muzikas.
 
Liudas Mockūnas – labai įvairiabriaunis, daugiastilis ir įvairiaspalvis, aktyvus muzikas, todėl visai nenustembi ant stalo išvydęs nemažą krūvelę CD, vinilo plokštelių su vis kitų atlikėjų pavardėmis šalia jo. Pučiamųjų virtuozas pasirodė su savo studentu iš Vytauto Didžiojo universiteto, pianistu ir akordeonininku Arnu Mikalkėnu bei labai originaliu būgnininku iš Norvegijos Håkonu Berre. Radau parašyta, kad šis trio tęsia ankstesnio Liudo kolektyvo „Mockūno Nuclear“, jungiančio džiazą, laisvąsias improvizacijas, sunkiojo roko ir punk estetiką, idėjas. Na, aš to tikrai nepastebėjau, nes šiuo atveju pamačiau ir išgirdau naują, man sunkiai atpažįstamą L. Mockūną. Šiek tiek nublėso spontaniškumo aistra, daug dėmesio buvo kreipiama į kompozicijos architektūrinius statinius, muzikos skambėjimą ir bendrą trio skambesio rezultatą. Gali būti, kad šiek tiek naujų kūrybinių idėjų įnešė Arnas Mikalkėnas, nes prie kompozicijų autorių atsirado ir jo pavardė. Įdomus jis pasirodė ir kaip muzikantas – ramus, galvotas, grojantis tik tiek, kiek reikia. Be šios naujausios kompozicijos, sujungtos iš daugybės mažesnių, girdėjome dar du ankstesnius L. Mockūno opusus. Čia ir vėl išgirdau jau gerai pažįstamą braižą – laisvą ir spontanišką muzikantą. Neteigiu, kad taip geriau, Liudas įdomus visoks, bet palyginti visada norisi. Kiti du Liudo pasirodymai buvo, žinoma, kitokie. Jo koncertas su suomių saksofonininko Mikko Innaneno kolektyvu „Innkvisitio“ pademonstravo puikų L. Mockūno sugebėjimą paisyti kolektyvo šeimininko taisyklių, o kartu išlikti labai savitam ir unikaliam. Girdėdamas greta du saksofonus, galėjai puikiai atskirti abiejų muzikantų išskirtinius bruožus, nors jie iš tikrųjų labai stengėsi groti stilistiškai ir „koja kojon“. Mikko Innaneno kompozicijos buvo labai įdomios, profesionalios ir charakteringos. Trečią kartą Liudas Mockūnas įžengė į sceną vėlų šeštadienio vakarą drauge su gerai jam pažįstama, energinga Danijos grupe „New Jungle Orchestra“, su kuria bendradarbiauja jau dešimtį metų.
PUSLAPIS
IŠ
1003