Įvairovė scenoje ir už jos ribų

Šių metų „Sirenų“ festivalio lietuviškos programos pastatymai visų pirma buvo skirtingi: programą apibūdinantis raktinis žodis galėtų būti įvairovė. Manau, kad per įtemptą savaitę pristatyti 11 spektaklių visiems suteikė gausybę skirtingų įspūdžių. Paskatos įvairovei rastis gali būti visokios – spektaklių pobūdis, pasirinktos vietos, statomi tekstai ir netgi skirtingi būdai įgyvendinti teatrinį įvykį. Įvairovė kyla ir iš to, kaip pastatymai užmezga ir plėtoja santykį su žiūrovais. Po šios įspūdingos savaitės norėčiau pateikti keletą pastabų apie spektaklius, taip pat praskleisti už jų slypinčias idėjas.

Eksperimentams skirtoje programos dalyje didelį įspūdį man paliko Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Ričardas II: Post Factum“ pradžia. Šiuolaikinio meno centro fojė žiūrovai buvo glaudžiai susodinti eilėmis priešais ilgus laiptus, vedančius į antrą pastato aukštą. Pasigirdus muzikai žiūrovų regos lauke pasirodė aktoriai, panašūs į veikėjus iš Tarantino filmo „Pasiutę šunys“. Kitaip sakant, matėme išvaizdžius vyrus, ramybės drumstėjus gerai sukirptais kostiumais, įtartinus savo veiksmais ir ketinimais. Ore tvyrojo įtraukianti įtampa, neaiški nusikaltimo nuojauta, kurią sukėlė šnabždesiai, nutylėjimai bei išsigandę ir bauginantys žvilgsniai. Čia žiūrovai susidūrė su gerai organizuota, galbūt su „Sopranais“susijusia mafija, ir visa tai vyko diskretiškoje, tačiau kartu ir baimės persmelktoje atmosferoje. Buvo galima justi aktorių artumą ir ryšį su publika. Taip pat buvo aiškiai jaučiama senosios Shakespeare’o dramaturgijos, bylojančios apie galios ir pasitikėjimo santykius tarp skirtingų šeiminiais ryšiais susaistytų žmonių grupių, dvasia. Deja, aktoriams pradėjus perdėtai šaukti, įtampa išsisklaidė. Taip pat į naudą neišėjo moters personažo sumenkinimas: personažas tikrai nebuvo pakankamai atskleistas ir palyginus su vyrais liko silpnesnis. Garsas ir gitaristo atliekama gyva muzika padėjo sukurti pavojaus atmosferą. Galbūt buvo galima geriau išnaudoti specifinę erdvę, ypač plotą po laiptais ar netgi langus patalpos gale. Permatomas stiklas turi potencialo, kuris nebuvo išnaudotas. Įtraukus ir lauko erdvę, buvo galima sukurti papildomą spektaklio matmenį. Kartais atrodė, jog vien laiptų negana. Kita vertus, efektas būtų buvęs didesnis, jei režisierius būtų griežtai apsiribojęs vien jais.

Kito eksperimentinio pastatymo, dar neužbaigto Vido Bareikio „Kaligulos“, pradžia buvo gana diplomatiška. Aktoriai su žiūrovais užmezgė partnerystės ryšius, spektaklio metu prireikus kvietė mus atlikti vieną kitą užduotį. Spektaklis buvo rodomas mokyklos salėje, o publika sceną glaudžiai apsupo iš trijų šalių. Spektaklio pradžioje personažai vargsta laukdami Kaligulos, o kai šis pagaliau pasirodo, visą likusį laiką dominuoja. Romos imperatorių vaidinantis Ainis Storpirštis suteikia savo personažui Jimą Morrisoną primenančių atspalvių – jis fiziškai intensyvus, karštligiškas, balansuojantis ant ribos, bet kartu ir neįtikėtinai trapus, o kartais paikas. Tiesą sakant, rokenrolu dvelkia visas spektaklis. Tokį jį padaro gitaristas, įeinantis ir išeinantis iš scenos su keliais madingais akordais, taip pat į smurtą linkusių senųjų pankų bei rokenrolo kultūrų priminimas. Dėl savotiško taisyklių ir elgesio kodo supratimo galiausiai spektaklis pasirodo esąs orientuotas į pramogą. Artumas ir sąveika su žiūrovais kuriami lengvai, be menkiausio pavojaus ar grėsmės. Tokios akimirkos kaip ta, kai Kaligula žiūrovui ant galvos užpylė šiek tiek vandens, publikai gynybinės reakcijos nesukėlė. Publika nebuvo visą laiką prikaustyta, bet mes neabejotinai norėjome sužinoti, kada gi tas žvaigždė / imperatorius / žmogus nusiris nuo pjedestalo.

Po to atsiduriame neutralios išvaizdos kambaryje, kuris laisvai galėtų būti ir susirinkimų kambarys biure. Publika sėdi gale ir viename kambario šone, atsisukusi į keletą kėdžių su ant popieriaus išspausdintais žinomais vardais. Aktoriai sėdi prie kitos šoninės sienos ir laukia. Tuojau pamatysim Oskaro Koršunovo režisuotą „Žuvėdrą“. Ši sąlygiškai tuščia erdvė užpildoma vaizdais, žodžiais ir nuorodomis. Tylą savąja scena pralaužia Maša, vaidinama puikios Rasos Samuolytės; ji primena mums, kodėl mes ir vėl laisva valia čia susirinkom: kaip tik tam, kad dar kartą pažvelgtume į gerai pažįstamus personažus.

Ir vėl bandome išgauti naujų prasmių iš scenoje tariamų žodžių, norime priartėti prie mums rodomo pasaulio, reprezentuojamo beprotiško laukimo, – jis taip smarkiai skiriasi nuo mūsiškio. Erdvė išnaudojama veiksmingai, artumas publikai yra prasmingas. Aktoriai įvaldę dviprasmišką vaidybos prigimtį, buvimą viduje ir išorėje kreipiantis į publiką. Būtina išskirti puikų Treplevo vaidmenį sukūrusio Martyno Nedzinsko darbą. O Ninos vaidmeniui parinkta aktorė savosios užduoties iki galo neįvykdė: Gelminė Glemžaitė ne iki galo įsijautė vaidindama linksmą, naivią, ambicingą, bet kartu ir bjaurią žvaigždę aktorę. Veiksmų ritmas, akcentai ir motyvacija sukuria žiūrovus įtraukiantį nuoseklų universumą. Teksto karpymai gilūs, bet efektyvūs, nors ir buvo nutildyti beveik visi personažai, išskyrus Treplevo, Ninos, Irinos ir Trigorino keturkampį.

Suomių režisierės Saros Turunen „Broken Heart Story“ pasakoja apie užsislaptinusią moterį rašytoją, kuri mano, jog dėvint vyriškus drabužius ir ūsus gyventi lengviau. Mes pamažu supažindinami su kita jos asmenybės puse – stipria, nuostabiai gražia blondine. Rasai Samuolytei puikiai pavyko ir rašytojos vaidmuo. Režisierė sumaniai išnaudoja pailgą juodą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės sceną. Originali scenografija viso spektaklio metu palaiko empatišką atmosferą. Už pastatytų sienų gyvai daromas vaizdo įrašas. Spektaklio pabaigoje sienos atveriamos ir mes pamatome studijinę aplinką, kurioje buvo įrašinėjama. Rekvizitų ir dekoracijų kuriama senamadiška, keistuoliška atmosfera patraukia žiūrovus, nes mes visi esame buvę tokiose vietose – namuose su bjauria sofa, apdulkėjusiomis užuolaidomis ir akį rėžiančiomis plastikinėmis gėlėmis.

LNDT dekoracijų ceche parodytas Beno Šarkos spektaklis „Sirenos negali nekaukėti“ man pasirodė labai senamadiškas. Jam nepavyko tapti avangardiniam ar bent šiek tiek nustebinti. O spektaklio metu gyvai atliekama muzika pati savaime buvo puiki.

Danų režisierės Kirsten Dehlholm „Kosmosas+“ užima didžiąją LNDT sceną ir paverčia ją platforma, nuo kurios galima pasiekti visatą. Mes sėdime priešais didelį ekraną, kuriame rodomos gyva muzika papildytos stulbinančios vaizdo projekcijos – tai lyg didinamasis stiklas, pritraukiantis saulę, kometas ir netgi trimatės erdvės algoritmus. Berniukas scenos priekyje ir operatoriai jos šonuose sklandžiai medijuoja publikai vidinės scenos erdvės regėjimą ir suvokimą.

Šiek tiek paėjėjus gatve, „Menų spaustuvėje“, buvo pristatyti trys labai skirtingi pastatymai. Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko „Contemporary“ žiūrovams pateikė šmaikštų pasirodymą, skirtą pasijuokti iš šiuolaikinio šokio Lietuvoje. Pabaigoje atliekami tikrieji šokio numeriai yra išties kokybiški, pirmiausia dėl trijų atlikėjų gebėjimų.

Pasaulinio garso režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pristatytai „Jobo knygai“ pritrūko ankstesniems jo spektakliams būdingos savitos mistinės atmosferos. Pastatymas netapo paveikiu biblinės istorijos pateikimu šiandienos žiūrovams nei savo turiniu, nei forma. Deja, teatro scenos transformacija į savas taisykles, simbolius ir prasmes turinčią visatą neįvyko. Viskas atrodė gana buka ir sustingę. Vis dėlto trupė savo darbą atliko puikiai.

Sekmadienio popietę pilnai salei pasakų ištroškusių vaikų buvo rodoma „Tėčio pasaka“. Dekoracijos mažiems ir dideliems žiūrovams priminė medines žaidimų kaladėles ir buvo sugyvintos spalvingomis, judriomis vaizdo projekcijomis. Būtent vaizdo projekcijos sužadino vaizduotę ir išjudino vaikus. Čia nugalėjo žaidimai ir šeimyninė meilė.

Spektaklis „Feast Fashion“sukvietė publiką į miesto horizonte stūksantį paslaptingą pastatą, Profesinių sąjungų rūmus. Tai buvo kitoks spektaklis ir dėl paties kūrybinio proceso, ir dėl to, kad jis pagrįstas renginio koncepcija. Pati idėja apie įtakingą vyrą vujaristą, kuris renkasi sau nuotaką, pasirodė gana iškrypėliška. Man ji priminė Stanley Kubricko filmą „Plačiai užmerktos akys“. Salė su podiumu puikiai tiko tokiam įvykiui. Publikos sutikimas ir padėjėjai-atlikėjai visam vakarui suteikė grietinėlės susibūrimų atspalvį. Gal būtų pravartu kai kuriuos žiūrovus palikti stovėti, vaikštinėti ar ką nors gurkšnoti – taip spektaklis taptų dar panašesnis į renginį.

Studentės Kamilės Gudmonaitės režisuotas „Sapnas“ – tai sodrus Augusto Strindbergo pjesės perskaitymas, kupinas turkiškų, japoniškų, tibetietiškų įtakų. Gera, techniška trupės vaidyba, subalansuotai derinanti fizinį veiksmą ir dainavimą, atsiskleidžia skirtinguose paveiksluose ir etiuduose.

Festivaliui baigiantis susimąsčiau apie energiją ir susitelkimą, su kuriuo Lietuvoje šiuo metu kuriamas teatras. Negana to, man regis, ateinant naujiems režisieriams, veikiant tendencijoms iš užsienio ir vietinėms trupėms prisistatant tarptautinėje scenoje, tas susitelkimas tik didėja. Didesnėje dalyje spektaklių aiškiai jutau šiuolaikinės kalbos paieškas ir bendrą dabartinio laiko pojūtį. Taip pat reikėtų pabrėžti ir ištvermę: buvau apstulbusi matydama tuos pačius aktorius diena po dienos vaidinant skirtinguose pastatymuose. Įsidėmėtinas ir iššūkis vaidinti angliškai, į kurį buvo tinkamai atsakyta.

Apskritai lietuviška programa pasirodė kaip platus langas į tai, kas vyksta, taip pat kaip vieta naujų kelių ir priemonių paieškoms. Sumanymas kviesti užsienio režisierius dirbti su vietiniais aktoriais, vaizduojamųjų menų atstovais ir dizaineriais yra pagirtinas ir neabejotinai pasiteisino.

Galvodama apie ateitį, norėčiau prisiminti profesorių Patrice’ą Pavis, pasak kurio, svarbiausia yra ieškoti šiuolaikinės, vadinamosios tarptautinės estetikos, o ne jaudintis dėl teatro, kuris būtų lengvai atpažįstamas kaip lietuviškas ar visur neštų lietuviškumo etiketę (labai stengiuosi čia nevartoti žodžio nacionali(sti)nis).

Lietuvių teatras jau turi vardą Europos scenose. Niekas čia neturėtų atsiprašinėti ar jaustis menkesnis. Mano galva, čia aiškiai juntamas pasiryžimas kurti angažuotą teatrą, siekiantį dialogo su šiuolaikiniu pasauliu, – tokį teatrą, kuris paliktų žymę žiūrovo gyvenime. Visada galima prisiminti lietuvių teatrą puošiančias pilnas sales. Šiame teatre yra kažko, kas traukia dėmesį.

Dalyvavimas 2014 m. „Sirenose“ man buvo netikėta patirtis, kuri bėgant dienoms darėsi vis ryškesnė. Kai prisimenu „Remote Vilnius“, kai stovėjau ant LNDT stogo ir žvelgiau į miestą, suprantu, kaip man pasisekė gavus progą dalyvauti tokiame festivalyje, kuris dar yra mažas, kuriame žmonės gali susitikti ir pasikalbėti, paversdami visą renginį daugybe asmeninių kontaktų.

 

Iš anglų k. vertė Paulius Jevsejevas