7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Skiepai nuo saviniekos

Pašalinės mintys pasižiūrėjus Gilberto ir Georgeʼo parodą Londone

Agnė Narušytė
Nr. 37 (1098), 2014-10-24
Dailė
Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Eilinį kartą skrendu į Londoną. Viską jau žinau atmintinai – veiksmus kartoju mechaniškai. Bet ir vėl patenku į vietą, kurioje stumdama laiką tegaliu stebėtis tautiečių „dvasingumu“.
 
Keliaujantiems ši patirtis pažįstama: šeštą valandą ryto žmonių minia stovi stikliniame narve. Rėkia kūdikiai. Jau baigiasi oras. Tamsios figūros beveik nejuda. Mažai kas šnekasi. Dauguma atsikėlė apie ketvirtą. Atvažiavo į oro uostą, kad spėtų praeiti patikrinimą. Klusniai išpakavo kompiuterius. Nusivilko paltus ir švarkus, iš kelnių kilpų išsitraukė diržus, nusisegė laikrodžius, nusiėmė akinius, nusiavė batus. Tada sulaikę kvapą praėjo pro likimo vartus, kurie nuožmiais pyptelėjimais skirsto kūnus į doruolius ir piktavalius. Tuos, kurių drabužiuose ar širdyje buvo bent užuomina į metalą, nuodugniai apčiupinėjo pirštinėtos apsaugos darbuotojo (-os) rankos. Ši procedūra vis labiau primena filmus, kuriuose naciai nurenginėja piliečius, kad būtų aiškiau, ką siųsti į darbus, ką – į dujų kamerą. Žinau, kad palyginimas nederamas, kad čia, oro uoste, visa tai daroma „jūsų pačių saugumui užtikrinti“. Bet kai visus suvaro į tą stiklinę patalpą, virš kurios trūksta tik užrašo „čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“, nebegaliu sustabdyti asociacijų srauto. Juk šešta ryto – pusiaumiga. Patikrinusi, ar šis žodis tikrai egzistuoja, lietuvių kalbos žodyne radau tokį pavyzdį: „Rytą išginęs stamalinėjau pusiaumiga paskui karves, mažai ką matydamas ir sumodamas.“ Kaip tik taip ir jaučiuosi.
 
Taigi vangiai svyruodami stovime stikliniame narve, laukiame, kol atsidarys paskutinės durys ir bus galima pagaliau nusmigti lėktuve. Bet vietoje to už nugarų pasigirsta griežtas balsas: „Paeikite į priekį, nes netelpa kiti keleiviai.“ Minia paeina. Dabar jau panašu į rytinį troleibusą, tik ten nerėktų kūdikiai, o troleibusas važiuotų. Čia net lėktuvas dar neatskridęs. Pusiaumiga įklimpsta laike. Ima trūkti oro, daužosi širdis, linksta kojos. Matyt, ne man vienai, nes valdžia atidaro stiklines duris. Oras kiek atgaivina. Minia stovi toliau. Dabar jau mano vaizduotė piešia gyvulinius vagonus, apie kuriuos tik skaičiau tremties dienoraščiuose. Šitas vagonas modernesnis – stiklas ir saulę paverčia slaptu kankinimo įrankiu. Neversiu jūsų laukti kartu, nes viskas galiausiai baigėsi kaip visada – nusileido lėktuvas, išlipo kita minia, iškrovė lagaminus, paskui jau ir mums leido eiti. Čia galima mane pertraukti ir priminti, kad nėra ko norėti iš pigių oro linijų, bet tokią valandą man trūksta kantrybės, todėl pertrauksiu pertraukėją. Kiek teko skraidyti, tokio suvarymo į beorę patalpą nežinia kuriam laikui niekur nemačiau, tik Vilniuje ir Karmėlavoje – ten, iš kur emigruojama. Todėl man šis tylus minios stūksojimas, besistengiant negirdėti kūdikių riksmo, simbolizuoja tai, nuo ko visi ir bėga.
 
Simbolis pakankamai galingas, kad užgožtų kalbas apie krizę, nedarbą, mažus atlyginimus ir patriotizmo stoką. Visa tai galima rasti ir ten, į kur skrendame. Ne – gilioji, tikroji ir tylioji emigracijos priežastis tikriausiai glūdi kitur. Rašydama įžangą Gintaro Zinkevičiaus knygai „Kareivio dienoraštis“ radau frazę, kuria vienas rusų karininkas amerikiečių karininkui paaiškino nestatutinių santykių (arba dedovščinos) priežastis kariuomenėje: „Mes nevertiname žmogaus gyvybės“, – sakė jis. Kiekvieną kartą pusiaumiga stovėdama lietuviškų oro uostų kamšatyje matau patvirtinimą, kad ši nuostata tebegalioja. Ji prasismelkusi visur, išnyra kasdienybėje piktų replikų, stumtelėjimų, surauktų veidų, priverstinių darbų, neįvertinimų pavidalu, o čia, oro uoste, susidaro jos koncentratas, paskutinis išlydis prieš išvažiuojant. Aš, tiesa, važiuoju tik savaitgaliui, įkvėpti Londono oro – nešvaraus, tiršto, gundančio. To miesto puikybe reguliariai skiepijuosi nuo saviniekos ir savinaikos viruso, užkrėtusio Lietuvos orą. Tai gerokai veiksmingiau nei psichiatrų konsultacijos, kurioms valstybė, pasirodo, skiria tik 11 litų arba 6 minutes (kaip neseniai rašyta „Delfi“). Mano paskutinės kelionės skiepas buvo puikus.
Pirmiausia, viešbutyje įsijungusi BBC laidą „Breakfast“, pamačiau fotografę Elaine Constantine, ką tik baigusią kurti filmą „Šiaurės siela“ („Northern Soul“). Ji ten sėdėjo su mama, suvaidinusia aršią „šiaurietišką motiną“.
 
Prieš septyniolika metų fotografė taip stipriai panoro sukurti filmą apie savo jaunystę, kad patirties kine nebuvimo faktas tapo nebesvarbus. Ji ne tik privertė artimuosius vaidinti, bet ir įtraukė drauges, kurios dešimt metų iš labdaros krautuvėlių rinko to laiko drabužius. O kad galėtų baigti filmą, ji galiausiai užstatė namus. Mažo biudžeto kūrinys, turėjęs sudominti tik nedidelę mėgėjų auditoriją, tapo dideliu įvykiu. Atrodo, mados fotografei pavyko atkurti 7-ojo dešimtmečio Šiaurės Anglijoje kilusio jaunimo judėjimo atmosferą. Pavadinime įrašyta „siela“ tiesiogiai susijusi su Amerikos juodaodžių „soul“ muzika, bet žiūrėdama ištraukas mačiau ją besiraitančią tradicijų ir taisyklių kiaute, prasikalančią virtuvės pokalbyje ir vinguriuojančią padūmavusiu oru virš šokėjų galvų. Ji buvo aiškiai kitokia nei, tarkim, lietuviška siela. Bet labiausiai žavėjo režisiere tapusios fotografės užsispyrimas, kuris tarsi nesiderino su jos eiline, nematoma ir neįsimenančia išvaizda. Ji man priminė neseniai mirusį serą Richardą Attenborough, kuris irgi keliolika metų uždirbtus ir iš banko pasiskolintus pinigus leido kurdamas filmą apie Gandį. Juos abu, tokius skirtingus, sieja Lietuvoje nebemadingas darbas „iš idėjos“, negalvojant apie pelną, užsispyrimu įveikiant visiems kūrėjams tokį pažįstamą buities, visuomenės, nuosavos tinginystės pasipriešinimą. Per tą pačią BBC žiūrėjau kadaise pažadinusio išsilaisvinimo viltį filmo „Gandis“ ištraukas ir galvojau, kad dabar toks herojinis epas neįsivaizduojamas. Dabar reiktų kažko kito, kažko ryškaus, beprotiško ir skandalingo, kas išverstų savim patenkintą miesčionį iš koto. Tada pamačiau Gilbertą ir Georgeʼą.
 
Supratau, ko labiausiai trūksta, kai tingulys tampa savaime suprantamas, – menininko, kuris jį paimtų ir išvelėtų ironijos kultuve taip, kad jis pats savęs nebeatpažintų. Arba tiesiog paimtų ir apie tai kalbėtų iš esmės. Gilbertas ir Georgeʼas – puikiai žinomas duetas meno pasaulyje. Jie save vadina gyvomis skulptūromis, mat jaunystėje neturėjo studijos, kur galėtų minkyti molį ar kalti akmenį, tad nusidažė kūnus ir drabužius spalvotais metalo milteliais, o tada galerijoje dainavo benamio dainą „Po arkomis“, šokdami mechaniniais judesiais. Tą dainą jie kartojo daugybę kartų – visada taip pat, tarsi iš tiesų būtų dainuojanti skulptūra, kurios negali pakeisti laikas. Ir toliau menininkai rodosi tuo pačiu kostiumu, visada dviese, visada vienodais veidais, sustingusiais kaip kaukės. Taip jie kreipiasi į mus tiesiai iš savo kūrinių ir kalba apie dabartį. Todėl jų menas keičiasi kartu su gyvenimu. Bet visada išlieka didingas kaip gotikinės katedros vitražas, kurio spindesio aiškinti nereikia.
Dabar jiems jau daugiau kaip septyniasdešimt metų. Tačiau senukai kuria taip, tarsi būtų jauni – žaisdami, sprogdami iš juoko, bet rimtais veidais. Paroda Londono „White Cube“ galerijoje buvo pavadinta „Atpirkimo ožių ieškojimas. Paveikslai Londonui“. Rasti atpirkimo ožiai atpažįstami iš laikraščių – kaukėti teroristai ir turistai, karalienė su savo vyru, po gaubtais pasislėpę jaunuoliai, treninguoti marginalai, sunkvežimių vairuotojai ir sargybiniai, dviratininkai ir daug daug daug musulmonių, kurių juodos figūros it bloga lemtis stypso gatvės vidury, žybčiodamos niekio akimis. Bet didieji atpirkimo ožiai yra patys menininkai. Jų figūros, kartais aprengtos aerozoliu išpurkštais giltinės kostiumais, stovi nukryžiuotos ir šoka mirties šokį virš Londono. O nuo jų, į juos ir aplinkui krenta bombos. Tačiau tai – ne bombos, o gatvėse surinkti besimėtantys balionėliai nuo azoto suboksido, sukeliančio haliucinacijas, euforiją ar juoką. Taigi – mirtis ar juokas? Apsimestinai atviri, bet neutralūs menininkų veidai atsakymo nepasufleruoja. Jie patys slapstosi užsidėdami iš bombų padarytą Britanijos vėliavą kaip kamufliažą, o kartais – budelių gobtuvus, panašius į musulmonių hidžabus. Nesuprasi, ar jie dievai, ar biurokratai – ir tie, ir tie žino, kad viskas buvo ir bus taip pat, kad ir ką darysi, ir gražiai, ir linksmai, ir blogai, ir bjauriai, o paskui išnyks lyg nebuvę, tai kam jaudintis? Bet jie atiduoda savo kūnus miestui, kad ant jų užrašytų atpirkimo prakeiksmus ir pažadintų. Tai yra menas, kalbantis dabar. Nesvarbu, ko reikėjo vakar, ko reikės rytoj – jis dabar stovi veidu į žiūrovą, įžeidinėja ir šventvagystėmis bando kantrybę, verčia apsispręsti, neleidžia apsimesti nematančiam.
 
Taigi kažkur Londone Gilbertas ir Georgeʼas numetė dar vieną meno bombą ir juokiasi. Norinčiam aiškių atsakymų žiūrovui sprogtų galva, bet iš tiesų nuo įtampos sprogsta dabartis. Įdomu, pagalvojau, ar toks menas paveiktų politikus? Ne tik tuos, kurie skirsto pinigus kultūrai, bet ir tuos, kurie, tarkim, sprendžia strateginius klausimus. Greičiausiai ne. Jie apsimestų nesupratę. Juk pagaliau nežinai, ar čia rimtai kažką sako, ar šaiposi. O apsijuokti baisu. Bet norėčiau pamatyti juos apdairiai sprunkančius iš parodų salės – ir taip prarandančius teisę dėstyti savo nuomonę apie tai, koks menas yra geras, koks – blogas, kuris reikalingas, kuris – ne. Vis šiokia tokia pergalė. Ant galerijos sienų buvo surašyti Gilberto ir Georgeʼo tekstai – jų credo, kad menas turi kalbėti visiems, kad paveikslai turi pakeisti žmones, o ne pasidžiaugti jų laimėjimais, kad trys meno gyvybiniai šaltiniai yra galva, siela ir seksas. Ir dar ten buvo keturi menininko veiklos principai. Galvoje vis dar skamba vienas iš Gilberto ir Georgeʼo įsakymų: „Nepasitrauk nuo darbastalio per ilgam, nes Dievas vis dar šlifuoja.“ Tikrai ne skundas Aukščiausiajam sunkia kūrėjo dalia.
 
Taigi, pasiskiepijusi pačiu rimčiausiu juoku ir herojiniais pasakojimais, vėl sėdau į lėktuvą. Ten mane vėl pasitiko išsiilgta lietuvių kalba. Lietuvių? To neaiškaus marmaliavimo į mikrofoną taip nepavadinsi. Anksčiau „Lietuvos avialinijos“ netgi samdydavo anglakalbį, kad jis (ar ji) sklandžiai ir tikra anglų kalba perskaitytų privalomus saugos pranešimus. Dabar pramaišiui lietuviški ir angliški sakiniai ridenasi lėktuvu kaip šiukšlių nutekamuoju vamzdžiu. Girdisi tik kažkoks „šlum šlum šlum“, kurio pabaigoje padėkojama „už bendradarbiavimą“. Tai jau tikrai, pagalvoju – darbas lietuviškai. Pusiaumiga užsisegi saugos diržą ir jau nusipelnei premijos.
 
Kodėl grįžti, jei viskas čia taip nepatinka? – jau girdžiu teisėtai pasipiktinusio skaitytojo balsą. Taigi – kodėl? Atsakymas paprastas: neturiu anos šalies sielos, turiu tik šitą.

 

Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Astro Star“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Astro Star“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „David“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „David“. 2013 m.