Autorius: Maria Carneiro

Šių metų „Sirenų“ festivalio lietuviškos programos pastatymai visų pirma buvo skirtingi: programą apibūdinantis raktinis žodis galėtų būti įvairovė. Manau, kad per įtemptą savaitę pristatyti 11 spektaklių visiems suteikė gausybę skirtingų įspūdžių. Paskatos įvairovei rastis gali būti visokios – spektaklių pobūdis, pasirinktos vietos, statomi tekstai ir netgi skirtingi būdai įgyvendinti teatrinį įvykį. Įvairovė kyla ir iš to, kaip pastatymai užmezga ir plėtoja santykį su žiūrovais. Po šios įspūdingos savaitės norėčiau pateikti keletą pastabų apie spektaklius, taip pat praskleisti už jų slypinčias idėjas.

Eksperimentams skirtoje programos dalyje didelį įspūdį man paliko Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Ričardas II: Post Factum“ pradžia. Šiuolaikinio meno centro fojė žiūrovai buvo glaudžiai susodinti eilėmis priešais ilgus laiptus, vedančius į antrą pastato aukštą. Pasigirdus muzikai žiūrovų regos lauke pasirodė aktoriai, panašūs į veikėjus iš Tarantino filmo „Pasiutę šunys“. Kitaip sakant, matėme išvaizdžius vyrus, ramybės drumstėjus gerai sukirptais kostiumais, įtartinus savo veiksmais ir ketinimais. Ore tvyrojo įtraukianti įtampa, neaiški nusikaltimo nuojauta, kurią sukėlė šnabždesiai, nutylėjimai bei išsigandę ir bauginantys žvilgsniai. Čia žiūrovai susidūrė su gerai organizuota, galbūt su „Sopranais“susijusia mafija, ir visa tai vyko diskretiškoje, tačiau kartu ir baimės persmelktoje atmosferoje. Buvo galima justi aktorių artumą ir ryšį su publika. Taip pat buvo aiškiai jaučiama senosios Shakespeare’o dramaturgijos, bylojančios apie galios ir pasitikėjimo santykius tarp skirtingų šeiminiais ryšiais susaistytų žmonių grupių, dvasia. Deja, aktoriams pradėjus perdėtai šaukti, įtampa išsisklaidė. Taip pat į naudą neišėjo moters personažo sumenkinimas: personažas tikrai nebuvo pakankamai atskleistas ir palyginus su vyrais liko silpnesnis. Garsas ir gitaristo atliekama gyva muzika padėjo sukurti pavojaus atmosferą. Galbūt buvo galima geriau išnaudoti specifinę erdvę, ypač plotą po laiptais ar netgi langus patalpos gale. Permatomas stiklas turi potencialo, kuris nebuvo išnaudotas. Įtraukus ir lauko erdvę, buvo galima sukurti papildomą spektaklio matmenį. Kartais atrodė, jog vien laiptų negana. Kita vertus, efektas būtų buvęs didesnis, jei režisierius būtų griežtai apsiribojęs vien jais.