Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.
Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.
„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.
Robertas Zemeckis, regis, taip pat pavargo nuo spalvingų pasakaičių mažiems ir dideliems, todėl 2012 m. jo sukurtą „Skrydį“ (TV3, 26 d. 21.30) galima pavadinti net realistišku. Denzelas Washingtonas vaidina pilotą, kuris išgelbsti keleivius nuo žūties (skrydžių kompanija gaili pinigų naujoms detalėms), tačiau „Skrydyje“ režisieriui, regis, svarbiau parodyti, kaip herojus nugali savo silpnybes ir pakyla virš ankstesnio gyvenimo, kuriame yra daug alkoholio, kokaino, problemų su darbdaviais. Washingtono personažo dviprasmiškumas atskiedžia „Skrydžio“ sentimentalumą, papildomo žavesio filmui suteikia Johno Goodmano suvaidintas universiteto profesorius, atnešantis į ligoninę savo draugui cigarečių, alkoholio ir pornografinių žurnalų, kad šis nenumirtų iš nuobodulio.
Profesionalumo nepragersi, bet Tiboro Takacso filmo „Melas ir iliuzijos“ (BTV, 26 d. 23 val.) herojus, jaunas, garsus ir turtingas rašytojas (Christian Slater) laimės ieško kitaip – jis įsimyli gražią blondinę. Kai rašytojo sužadėtinė paslaptingai dingsta, o juo pačiu pradeda domėtis įtartini veikėjai, intelektualo gyvenimas pavirsta tikru trileriu.
Vis dėlto rašytojai retai tampa filmų herojais, nors jiems tikrai galima pavydėti: šie žmonės gyvena iškart keliose tikrovėse. Kine jos, deja, dažnai suprantamos ir rodomos pažodžiui, nors geri rašytojai vis dar neatsisako bendradarbiauti su kino kūrėjais.
Willo Specko ir Josho Gordono 2011 m. filmas „Nepageidaujami genai“ (TV1, 27 d. 21 val.) sukurtas pagal vieno ryškiausių viduriniosios kartos amerikiečių prozininko Jeffrey Eugenideso (g. 1960) novelę, dar anksčiau jo romaną „Jaunosios savižudės“ ekranizavo Sofia Coppola. „Nepageidaujamų genų“ herojai – nevykėlis nekilnojamojo turto agentas Volis (Jason Bateman) ir jo geriausia draugė Kesė (Jennifer Aniston). Mergina užsigeidžia vaiko ir sėklos donoru pasirenka Rolandą (Patrick Wilson). Tačiau Volis slapta myli Kesę. Todėl visai nekeista, kad aplinkybių priverstas jis pakeis donoro sėklą sava. Po septynerių metų Kesė grįžta į Niujorką su sūnumi ir Volis nebegali atsispirti tėvystės šauksmui....
Panašiai kaip tapatybės tema, paskutiniais metais kine populiarios ir visokios genetinės paieškos, susijusios su dirbtiniu apvaisinimu. Jos dažniausiai baigiasi optimistiškai, bet man tokiais atvejais neduoda ramybės kitas klausimas: kodėl panašių filmų herojai nenori daugintis natūraliu būdu? Ar tik nebus kalta ta pati kulinarija, kuriai žmonės atiduoda tiek fantazijos, laiko ir jėgų, kad jų visai nebelieka tikram gyvenimui?
