7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Liudo Mockūno benefisas ir kai kas daugiau

„Vilnius Jazz 2014“ įspūdžiai

Algirdas Klova
Nr. 37 (1098), 2014-10-24
Muzika
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Šiemet įvyko jau XXVII šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“. Jo programoje net tris kartus pamačius saksofonininko Liudo Mockūno pavardę darėsi įdomu, kuo šis menininkas nustebins ar nudžiugins šį kartą. Spalio 7-ąją „Vilnius Jazz“ pakvietė į įžanginį koncertą sostinės salėje „Piano.lt“. Simboliška, kad improvizacinės muzikos fiestą paskelbė vienas ryškiausių avangardo atstovų Lietuvoje Liudas Mockūnas. Tiesą sakant, tik šis projektas ir buvo jo autorinis koncertas, visuose kituose jis dalyvavo kaip kviestinis muzikas.
 
Liudas Mockūnas – labai įvairiabriaunis, daugiastilis ir įvairiaspalvis, aktyvus muzikas, todėl visai nenustembi ant stalo išvydęs nemažą krūvelę CD, vinilo plokštelių su vis kitų atlikėjų pavardėmis šalia jo. Pučiamųjų virtuozas pasirodė su savo studentu iš Vytauto Didžiojo universiteto, pianistu ir akordeonininku Arnu Mikalkėnu bei labai originaliu būgnininku iš Norvegijos Håkonu Berre. Radau parašyta, kad šis trio tęsia ankstesnio Liudo kolektyvo „Mockūno Nuclear“, jungiančio džiazą, laisvąsias improvizacijas, sunkiojo roko ir punk estetiką, idėjas. Na, aš to tikrai nepastebėjau, nes šiuo atveju pamačiau ir išgirdau naują, man sunkiai atpažįstamą L. Mockūną. Šiek tiek nublėso spontaniškumo aistra, daug dėmesio buvo kreipiama į kompozicijos architektūrinius statinius, muzikos skambėjimą ir bendrą trio skambesio rezultatą. Gali būti, kad šiek tiek naujų kūrybinių idėjų įnešė Arnas Mikalkėnas, nes prie kompozicijų autorių atsirado ir jo pavardė. Įdomus jis pasirodė ir kaip muzikantas – ramus, galvotas, grojantis tik tiek, kiek reikia. Be šios naujausios kompozicijos, sujungtos iš daugybės mažesnių, girdėjome dar du ankstesnius L. Mockūno opusus. Čia ir vėl išgirdau jau gerai pažįstamą braižą – laisvą ir spontanišką muzikantą. Neteigiu, kad taip geriau, Liudas įdomus visoks, bet palyginti visada norisi. Kiti du Liudo pasirodymai buvo, žinoma, kitokie. Jo koncertas su suomių saksofonininko Mikko Innaneno kolektyvu „Innkvisitio“ pademonstravo puikų L. Mockūno sugebėjimą paisyti kolektyvo šeimininko taisyklių, o kartu išlikti labai savitam ir unikaliam. Girdėdamas greta du saksofonus, galėjai puikiai atskirti abiejų muzikantų išskirtinius bruožus, nors jie iš tikrųjų labai stengėsi groti stilistiškai ir „koja kojon“. Mikko Innaneno kompozicijos buvo labai įdomios, profesionalios ir charakteringos. Trečią kartą Liudas Mockūnas įžengė į sceną vėlų šeštadienio vakarą drauge su gerai jam pažįstama, energinga Danijos grupe „New Jungle Orchestra“, su kuria bendradarbiauja jau dešimtį metų.
 
Festivalis „Vilnius Jazz“ jau sunkiai įsivaizduojamas be muzikų iš Japonijos. Gal klystu, bet, regis, tik kartą jų šiame renginyje nebuvo. Nuo pat šio festivalio gimimo japonai džiugina mūsų publiką savo išmone ir fantazija. Šiemet girdėjome net du japoniškus projektus. Spalio 15-ąją „Piano.lt“ pagrindinę festivalio programą pradėjo viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių improvizuotojų pianistė Aki Takase, šiuo metu gyvenanti Berlyne. Tai labai spalvinga muzikė, jos stiliaus apibūdinti neįmanoma, ji groja viską nuo tradiciškiausių iki avangardiškiausių dalykų. Labai įdomios jos bendros programos su šokėja Yui Kawaguchi, dainininke Maria Joao ir daugeliu kitų pasaulio grandų. Koncertas Vilniuje pasižymėjo ypatingu stilistiniu eklektiškumu. Pradėjusi kompoziciją sentimentaloko romanso arba klasikinio stiliaus melodija, pianistė „perbėgdavo“ į visiškai avangardiniais, free džiazo elementais grįstą muziką ir baigdavo romantiškomis nuotaikomis arba sentimentalaus tango motyvu. Kiti kūriniai buvo konstruojami atvirkštiniu principu – nuo preparuoto pianino eksploatavimo iki klasikinio džiazo temos pabaigoje. Žinoma, yra tokia estetika ir kadaise ji buvo labai madinga, tačiau svarbiausia, kad A. Takase grojimo technika yra nepriekaištinga, kompozicijų meninė raiška nuostabi, o stilistinius dalykus kiekvienas įvertins savarankiškai.
 
Visai kita estetika remiasi kolektyvas iš Japonijos „Prie-Cambria Clarinet Quartet“. Čia galėjai išgirsti daugybę aliuzijų į akademinę naująją kūrybą, Arnoldo Schönbergo ar Antono Weberno muzikos skambesį. Kolektyvo pagrindas, be abejo, yra klarnetas, bet muzikantai puikiai groja ir kitais instrumentais – saksofonais, klavišiniais, fortepijonu. Beje, jų atlikta fortepijoninė muzika taip pat rėmėsi moderniojo akademizmo estetika, tačiau skambėjo šiek tiek džiaziškiau.
 
Pirmoji diena Rusų dramos teatre prasidėjo labai tvarkingos jaunų žmonių grupės „Maxime Bender Quartet“, atstovaujančios Liuksemburgui, Vokietijai ir Šveicarijai, pasirodymu. Tai vos ne mainstreem tėkmę propaguojantis labai nuosaikus, profesionalus kolektyvas, jungiantis panašaus lygio, meninės krypties ir amžiaus muzikantus. Jie kur kas labiau būtų tikę Birštono džiazo festivaliui, nei šiam, kurio pakraipa labai aiškiai nubrėžta. Puikiai jautėsi grupės lyderio polinkis į nuosaikesnę, tradiciškesnę muziką, susižavėjimas bigbendu, jo instrumentų spalvų gausumu, bet apskritai klausytis šio kvarteto buvo visai malonu.
 
Kitas kolektyvas blykstelėjo natūraliu teatrališkumu, išskirtine raiška, muzikiniais fejerverkais ir puikiu humoro jausmu. Šios asmenybės atrodo visiškai nesuderinamos – žaižaruojantis avangardistas Cooperis Moore’as, sugebantis groti viskuo, ką randa po ranka, nepaprastai techniškas Assifas Tsaharas, grojantis užsispyrusiai greitai ir ryžtingai, ir įvairaus stiliaus Danijos būgnininkas Krestenas Osgoodas, Vilniuje pakeitęs pagrindinį trio „mušiką“ Chadą Tailorą. Kaip ir sako šios grupės pavadinimas, – „Digital Primitives“, – primityvių dalykų šioje muzikoje yra tikrai nemažai, bet, meistriškai sujungti su sudėtingais, techniškais elementais ir atsidūrę tinkamoje vietoje, jie duoda gerų rezultatų. Šios grupės programoje galėjai išgirsti „širdį veriančių“ tekstų apie meilę ir gyvenimą bei džiazo Mamą, pamatyti labai archajiškai atrodančių instrumentų – vienastygį bosą ir tristygę bandžą, pasigamintų, matyt, paties C. Moore’o. Jis yra pareiškęs: „Jei man reikėtų groti, o neturėčiau kuo, bet kur atsidūręs per kelias valandas pasidaryčiau instrumentą.“ Tokį vienastygį boselį prieš daugiau nei šimtmetį buvo galima rasti ir Lietuvos kaime. Styga būdavo tempiama ant lentos arba tiesiai ant stalo, grojama buvo pagaliuku arba stryku, o garso aukštis keičiamas degtukų dėžute, tiesa, jis nebūdavo įgarsintas, kitaip nei C. Moore’o instrumentai.
 
Dieninis festivalio koncertas buvo skirtas roko muzikos elementams ar bent jau aliuzijoms į šį žanrą. Pirmoji pasirodė grupė iš Prancūzijos „Journal Intime“, jau ne pirmus metus mėginanti perkelti į džiazo sceną didžiojo roko gitaros meistro Jimie Hendrixo kadaise atliktus kūrinius, grodama juos trimitu, bosiniu saksofonu ir trombonu. Idėja graži ir įdomi, tačiau, nebūdamas dideliu šios muzikos žinovu, aš ne visuomet sugebėjau atpažinti kūrinius ir tinkamai įvertinti jų darbą.
 
Antroji šio koncerto grupė „Rubatong“ man pasirodė kur kas suprantamesnė. Įtaigus ir aiškus Hano Buhrso balsas, nepaprastai profesionali, virtuoziška ir kūrybinga vibrofonininkė ir perkusininkė Tatiana Koleva drauge su savo kolegomis – gitaristu René van Barneveldu ir boso gitaros meistru Lucu Exu – pasiekė puikių rezultatų, savo aiškiai pasirinktą punk estetiką nuostabiai gražiai sujungę su bliuzu ir džiazu.
 
Šis festivalis išskirtinis dar ir tuo, kad jame pasirodė net trys savo šalių džiazo muzikos patriarchai: Emilis Viklicky – pianistas iš Čekijos, Peteris Lipa – dainininkas ir festivalio vadovas iš Slovakijos bei žmogus, be kurio nežinia koks šiandien būtų Lietuvos džiazas – Viačeslavas Ganelinas, šiuo metu gyvenantis Izraelyje, šiemet apdovanotas festivalio prizu už nuopelnus Lietuvos džiazui. Mes visi puikiai atsimename Ganelino trio (GTČ), kadaise įnešusį didžiulį indėlį į Lietuvos kultūrą, tačiau bandymai reanimuoti senus gerus dalykus ne visada būna sėkmingi, todėl šiemet V. Ganelinas grojo su savo dabartiniais partneriais iš Izraelio bei Arkadijumi Gotesmanu. Šis projektas paliko be galo rimtai atlikto darbo įspūdį. Puiki kompozicija, kurioje ryškiai buvo juntama brandaus kompozitoriaus V. Ganelino ranka, pasižymėjo ypač gerai sukonstruota forma, kurioje kiekvienam muzikui buvo paskirta vieta. Kūrinys buvo prisodrintas sefardų etninės kultūros elementų, kuriuos išryškino Esti Kenan-Ofri daina ir šokis.
 
Peteris Lipa, unikalus muzikas, festivalio „Bratislava Jazz Days“ (jo 40-mečiui skirtas festivalis jau vyksta spalio 23–26 d.) vadovas ir strategas, skaičiuojantis aštuntąją gyvenimo dešimtį, atrodo toks jaunas ir profesionalus, kad to galima tik siekti ir lengvai pavydėti. Tai žmogus, be kurio dabar sunku būtų įsivaizduoti džiazo padėtį Slovakijoje. Eidami į koncertą puikiai žinojome, kad jame skambės patikrinta džiazo klasika, o ne šiuolaikinė muzika, nors kodėl ji ne šiuolaikinė, jei skamba šiandien ir skamba puikiai? Ją grodami žmonės įneša trupinėlį šios dienos. Juolab kad Peteris Lipa šiuo metu dirba su jaunais žmonėmis, tarp kurių jo sūnus, klavišininkas Peteris Lipa jaun., puikus saksofonininkas Michalas Žáčekas ir kiti geri muzikantai. Programoje girdėjome ne tik džiazo standartų, populiarių naujesnių kompozicijų, paties Peterio Lipos dainų slovakų kalba ir net iki neatpažinimo „džiaziškai apdorotų“ „The Beatles“ kūrinių. Viską vainikavo nepriekaištingas balso valdymas, džiazinė mąstysena, patirtis ir puikus atliekamos muzikos žinojimas. Įspūdis nepakartojamas!
 
Daugiau šiame festivalyje man nepavyko nieko išgirsti, nes turėjau iškeliauti į kitą renginį, apie kurį būtinai papasakosiu. O festivaliui „Vilnius Jazz“ ir jo vadovui Antanui Gusčiui linkiu didžiausios sėkmės!

 

Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Cooper Moore. D. Klovienės nuotr.
Cooper Moore. D. Klovienės nuotr.
Esti Kenan-Ofri. D. Klovienės nuotr.
Esti Kenan-Ofri. D. Klovienės nuotr.
Viačeslavas Ganelinas. D. Klovienės nuotr.
Viačeslavas Ganelinas. D. Klovienės nuotr.