Knygos „Siaubo filosofija, arba Širdies paradoksai“ autorius Noelis Carrollas atkreipė dėmesį, kad siaubo filmai JAV tapo svarbiu masių estetinės stimuliacijos šaltiniu. Lietuvių kinui tokios stimuliacijos taip pat reikia, todėl į Ričardo Matačiaus filmą „Rūsys“ (Lietuva, 2014) išsirengiau su viltimi. Ją maitino ir mintis, kad žanrinis kinas – gera amato mokykla, būtina bet kuriai nacionalinei kinematografijai. Galėčiau išvardyti daug žanrinio kino privalumų, nes būtent tokie filmai tenkina konservatyvios auditorijos lūkesčius ir kartu nuolat atnaujina ryšį tarp tradicijos ir dabarties. Dualistinis žanrinio kino pobūdis leidžia kurti įvairias opozicijas. Vienas ryškiausių žanrinio kino bruožų yra pasikartojamumas: rinkdamiesi filmą, renkamės žinomus personažus, konfliktus, atomazgas. Kartu žanrinis kinas visada yra simboliškas, juk neatsitiktinai įžvalgus jo tyrinėtojas Jackas Shadoianas teigia, kad žanrai visada yra kultūros metaforos ir psichikos veidrodžiai, leidžiantys pamatyti vienos ar kitos bendruomenės dvasinio gyvenimo ypatumus. Galima sakyti, kad žanrai iš dalies ir formuoja bendruomenės, tautos tapatybę.
Turint omenyje, kad ypač paskutiniais politinių ir socialinių transformacijų dešimtmečiais mūsų geografinėse platumose dvasinis gyvenimas sparčiai kito (beje, bendruomenės taip pat), buvo smalsu, kaip visai tai atsispindės lietuviškame siaubo filme. Juk šio žanro privalumas dar ir tas, kad jis metaforizuoja, išryškina slaptas baimes, nesvarbu, ar jos susijusios su ekonominėmis krizėmis, ar su mokslo pažanga, ar su „svetimu“, „kitokiu“, ar su sparčiomis permainomis, kurių prisibijo bet kuri visuomenė. Siaubo filmų temos nuolat keičiasi, bet taisyklės išlieka, kitaip neliktų universalaus mėgstamo žanro.