7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ragai ir kanopos

Knygos „Siaubo filosofija, arba Širdies paradoksai“ autorius Noelis Carrollas atkreipė dėmesį, kad siaubo filmai JAV tapo svarbiu masių estetinės stimuliacijos šaltiniu. Lietuvių kinui tokios stimuliacijos taip pat reikia, todėl į Ričardo Matačiaus filmą „Rūsys“ (Lietuva, 2014) išsirengiau su viltimi. Ją maitino ir mintis, kad žanrinis kinas – gera amato mokykla, būtina bet kuriai nacionalinei kinematografijai. Galėčiau išvardyti daug žanrinio kino privalumų, nes būtent tokie filmai tenkina konservatyvios auditorijos lūkesčius ir kartu nuolat atnaujina ryšį tarp tradicijos ir dabarties. Dualistinis žanrinio kino pobūdis leidžia kurti įvairias opozicijas. Vienas ryškiausių žanrinio kino bruožų yra pasikartojamumas: rinkdamiesi filmą, renkamės žinomus personažus, konfliktus, atomazgas. Kartu žanrinis kinas visada yra simboliškas, juk neatsitiktinai įžvalgus jo tyrinėtojas Jackas Shadoianas teigia, kad žanrai visada yra kultūros metaforos ir psichikos veidrodžiai, leidžiantys pamatyti vienos ar kitos bendruomenės dvasinio gyvenimo ypatumus. Galima sakyti, kad žanrai iš dalies ir formuoja bendruomenės, tautos tapatybę.
Turint omenyje, kad ypač paskutiniais politinių ir socialinių transformacijų dešimtmečiais mūsų geografinėse platumose dvasinis gyvenimas sparčiai kito (beje, bendruomenės taip pat), buvo smalsu, kaip visai tai atsispindės lietuviškame siaubo filme. Juk šio žanro privalumas dar ir tas, kad jis metaforizuoja, išryškina slaptas baimes, nesvarbu, ar jos susijusios su ekonominėmis krizėmis, ar su mokslo pažanga, ar su „svetimu“, „kitokiu“, ar su sparčiomis permainomis, kurių prisibijo bet kuri visuomenė. Siaubo filmų temos nuolat keičiasi, bet taisyklės išlieka, kitaip neliktų universalaus mėgstamo žanro.

Vaikas be galvos

Nusprendžiau pasivaikščioti Kaune. Praėjau senamiesčiu, Laisvės alėja. Pro teatrus praėjau neatsigręždamas. Gana meno. Kitokios reikia kultūros. Iš karto prisipažinsiu, kad skaudžiai apsirikau: užeiti į universitetą buvo vienas kvailiausių mano sprendimų. Net ir universitete nuo teatro, pasirodo, nepabėgsi.
Kalbu ne apie teatrą, kuris vyksta kiekvienos paskaitos metu, kai dėstytojas mėgina užkariauti auditorijos dėmesį (ar bent išlaikyti ją neužmigusią) pasakodamas istorijas, rodydamas filmus ar kitą vaizdinę medžiagą. Ne, prie VDU Didžiosios salės susidūriau su tikru spektakliu, kuriame vaidino aktoriai, grojo muzika, buvo butaforijos ir net kostiumų. Užsukau ir sustojau, nes nemandagu būtų taip tiesiog imti ir iš karto pro kultūrą praeiti, jokio pagarbos ženklo neatidavus: aš, nors ir ne džentelmenas, auklėtas ne taip jau ir prastai.
Pirmiausia į rankas pateko lapelis su visa informacija apie spektaklį. Tai – Artūro Areimos „Ričardas II: post factum“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“. O už jo atsiradimą atsakingi net trys teatrai: „Mens publica“, į kurį kelio dar nesu radęs, VDU teatras, į kuri kartais užeinu, ir Artūro Areimos teatras, pro kurį po premjeros „Kartu“ Kauno nacionaliniame dramos teatre norisi tik praeiti. Sakoma, devynios auklės – vaikas be galvos. Bet išsilavinimas neleidžia aklai pasikliauti liaudies išmintim: esu išmokytas iš profesionalų tikėtis aukštojo meno.

Kūrybinėse „Naujosios dramos dienų 2014“ dirbtuvėse – karo, tremties, savižudybių temos

Lapkričio 5–13 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) publikai duris atvers „Naujosios dramos dienų 2014“ (NDD) kūrybinės dirbtuvės, skirtos skatinti naujas kūrybines idėjas ir originalios dramaturgijos statymą. Šįmet dirbtuvių programa supažindins su įvairiomis šiuolaikinės dramaturgijos formomis. Per jas bus siekiama parodyti įvairialypį dramaturgo vaidmenį šiuolaikiniame teatre. Skirtingi menininkai atskleis žiūrovams kūrybinį procesą, pasidalins būsimų darbų sumanymais. NDD programoje – režisierių Yanos Ross, Birutės Mar, Marit Sirgmets (Estija) ir Simonos Biekšaitės režisuoti skaitymai bei du susitikimai su užsienio kūrėjais – ukrainiečių „Maidano dienoraščiai“ ir Vokietijos „Deutsches Theater“ spektaklio „Oidipo miestas“ videoperžiūra. Visi renginiai nemokami.
 

6 pt: pastangos knygos labui

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Užbrėžta juoda linija

Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutinio“ likusiojo padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Epochos pabaiga.

Kai imame matuoti(s) šlovę

Neįmanoma nereaguoti į meno kritikės Monikos Krikštopaitytės išsakytas mintis drąsiame ir provokaciniame straipsnyje „Kaip pamatuoti šlovės kokybę?“ apie Deimantą Narkevičių.
 
Norisi pasvarstyti kelis klausimus, kurie kyla perskaičius menotyrininkės tekstą. Pirmiausia, dėl meno kritikos tylos Deimantui Narkevičiui po dešimties metų surengus personalinę parodą. Reiktų pabrėžti, kad „po dešimties metų“ šiuo atveju reiškia, kad tiek laiko nebuvo surengta personalinė menininko paroda Vilniuje arba Lietuvoje, bet ne tarptautiniame kontekste. Kaip žinia, 2008 m. Narkevičiui buvo įteiktas Vincento apdovanojimas, skiriamas Europos menininkams už jų kūrybos aktualumą. Tai vienas svarbesnių apdovanojimų Europoje, neabejotinai paskatinęs menininkui skirti ir Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Iki šiol didžiausia personalinė Narkevičiaus paroda „The Unanimous Life“ („Vienbalsis gyvenimas“) 2008–2010 m. buvo pristatyta tokiuose tarptautiniame meno lauke gerai žinomuose Europos muziejuose ir šiuolaikinio meno parodų salėse kaip Nacionalinis karalienės Sofijos meno centro muziejus Madride (Museo Nacional Centro De Arte Reina Sofia, Ispanija), Berno „Kunsthalle“ (Šveicarija), „Van Abbemuseum“ Eindhovene (Olandija) ir „Kunsthallen Brandts“ Odensėje (Danija). Šios institucijos turi nemenką istoriją, o meną vertina kaip politiškai atsakingos visuomenės vaizduotę žadinančią kūrybą. Šių muziejų programą sudaro tie kuratoriai ir teoretikai, kurie prisideda prie šiuolaikinio meno diskurso Vakarų pasaulyje formavimo – ne tik rengia parodas, bet ir teoriškai artikuliuoja šiuolaikinio meno suvokimo būdus ir kryptis tarptautinėje kultūros spaudoje; taip pat – išranda naujus šiuolaikinio muziejaus veiklos modelius. Turbūt veikliausias šiose srityse yra Charlesas Esche, „Van Abbemuseum“ direktorius. Reta kuri rimtesnė sociopolitinė diskusija meno pasaulyje atsisakytų galimybės išgirsti jo nuomonę.

In memoriam

Prieš mėnesį amžinybės kelionėn palydėjome chorinio meno Lietuvoje pokarinio laikotarpio puoselėtoją – dirigentą ir pedagogą Antaną Jozėną.
Eilinė paskaita profesoriaus ir tuometinio Choro dirigavimo katedros vedėjo Antano Jozėno auditorijoje. Įėjusius pasitinka ypatingas profesoriaus rūkomos pypkės kvapas, auštančios kavos puodelis, kiek pašaipi šypsenėlė ir žodžiai: „Na, na, rodyk, ką padarei.“ Nėra nerimo, įtampos, formalaus santykio. Kūrybiška atmosfera, ir, žinoma, reiklumas. Viskam: intonacijai, mosto funkcionalumui, kūrinio formos suvokimui, detalėms, vokalinei išraiškai, pagarba ir... meilė muzikai, santykis su pasauliniais šedevrais, asmenybėmis. Niekad negirdėjau „įsakymo“ mylėti muziką, bet visad jaučiau, ką jis apie tai mąsto ir verčia nejučiom tai daryti mus. Jokių nuolaidų ir priežasčių nedaryti. Niekada. Dažnas tai palaikydavo cinizmu ir nejautra – juk mes dažnai norime būti aplinkybių aukomis, ypač studentai.

Atgimęs Smėlio žmogus

„Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus“, – pagrindinius savo kūrybos siekius įvardijo režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jos spektaklio jaunimui ir suaugusiems premjera pagal lėlininkams chrestomatinę Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“. Vieno ryškiausių romantizmo epochos vokiečių rašytojo kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas sietini su autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Eksperimentuoti mėgstanti režisierė, šį kartą iš aktorių atėmusi žodžius ir išgryninusi susidvejinusio, su savais demonais besigrumiančio žmogaus liniją, leidžia žiūrovui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į niūrų, bet slėpiningą ir kartais iš siaubo kvapą gniaužiantį žmogaus gyvenimą.
Režisierė ir dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas atsisako tiesioginių nuorodų į apsakymą. Spektaklis gerokai nutolęs nuo literatūros šaltinio: nėra Klaros ar Natanaelio, pastarąjį visą gyvenimą persekiojančios demoniškos būtybės Smėlio žmogaus. Scenoje –mėlyną suknią vilkinti moteriškoji žmogaus pusė (aktorė Sigita Mikalauskaitė), juodai aprengta vyriškoji (aktorius Šarūnas Datenis) ir Smėlio žmogaus kaukė, kurią pakaitomis atgaivina aktoriai. Viename epizode šmėsteli Olimpija, apsakyme buvusi lėle, o spektaklyje tapusi moters manekenu.

Bendrystės jausmas

Kamerinis jaunimo choras „Aidija“, įkurtas Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje Romualdo Gražinio iniciatyva, švenčia 25-metį. Jau daug metų choras daug koncertuoja, skleisdamas žinią apie lietuvišką muziką, bendradarbiauja su Lietuvos kompozitoriais. Apie „Aidiją“ sukurti du dokumentiniai filmai, kolektyvas įrašė daugiau kaip dešimtį CD, 2001 m. „Ondine“ įrašų kompanija Suomijoje išleido choro įdainuotą Broniaus Kutavičiaus kompaktinę plokštelę „The Last Pagan Rites“ („Paskutinės pagonių apeigos“), kurią tarptautiniai ekspertai įvertino penkiomis žvaigždutėmis. Lapkričio 6 d. „Aidija“ kviečia kartu švęsti Nacionalinėje filharmonijoje, kur suskambės visa choro istorija. Ta proga „Aidijos“ meno vadovą ir dirigentą Romualdą Gražinį kalbina Ingrida Rudaitytė.

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį pasibaigusio Tarptautinio Romos kino festivalio nugalėtoju šiemet tapo Stepheno Daldry filmas „Šiukšlės“ („Trash“). Jį išrinko žiūrovai, kurie galėjo balsuoti išeidami iš salės, oficialiame festivalio tinklalapyje, taip pat specialiai balsavimui skirtose vietose Romos koncertų komplekso „Auditorium“ teritorijoje. „Šiukšlės“ pasakoja apie tris trečiojo pasaulio berniukus, kurie verčiasi šiukšlių rinkimu. Filmui įteiktas prizas „Auksinis Markas Aurelijus“. Kitų oficialių festivalio sekcijų prizininkus taip pat rinko žiūrovai. Jais tapo „12 piliečių“ („Shier gongmin“, rež. Xu Ang), „Haider“ (rež. Vishal Bhardwaj), „Fino a qui tutto bene“ (rež. Roan Johnson), „Looking for Kadija“ (rež. Francesco G. Ranagato).

PUSLAPIS
IŠ
1003