7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį paskelbti 30-ojo tarptautinio Varšuvos kino festivalio laureatai. Tarptautinio konkurso Didžiuoju festivalio prizu „už daugiamatę naraciją ir subtilų naudojimąsi juoduoju humoru“ apdovanotas kinų režisieriaus Xin Yukun filmas „Karstas kalnuose“ („Binguan“). Tai pasakojimas apie tris personažus, kuriuos sujungė atsitiktinė žmogžudystė. Vienas iš trijų – jaunuolis, nebegalintis pakęsti kiekvieną jo žingsnį kontroliuojančios šeimos. Kai vaikinas užmuša vietinį banditą, netikėtai susipina jo ir tėvo likimai. Kitas filmo personažas – moteris, kuri daugelį metų buvo namų prievartos auka. Žinia apie nekenčiamo vyro mirtį ją užklumpa planuojant žmogžudystę. Savo vaidmenį šioje istorijoje turi ir garbingas kaimelio bendruomenės vadovas. Jis planuoja išeiti į pensiją, bet sūnaus nusikaltimas įtraukia vyrą į įvykių sūkurį.
 
Apdovanojimą už geriausią režisūrą pelnė kroatų režisierius Ognjenas Svilicićius. Jo filmas „Tokios taisyklės“ („Takva su pravila“) pasakoja apie paauglio, kurį bendraamžiai sumušė Zagrebo priemiestyje, šeimą. Vaikinas atsiduria ligoninėje, jo laukia sunki operacija, jo tėvai – palikti likimo valiai, nes policija nenori tuo užsiimti.

Garsai iš muzikos olimpo

Gidoną Kremerį ir orkestrą „Kremerata Baltica“ Lietuvos koncertų publika jau pažįsta, o pianistę Marthą Argerich iki šiol pažinojo tik iš gausių įrašų, youtube ir radijo bei televizijos. Kad pagaliau sulaukėme unikaliosios menininkės Vilniuje, dėkoti reikia Gidonui Kremeriui, su kuriuo ji bendradarbiauja kelis dešimtmečius. Šių muzikų pirmasis bendras koncertas Lietuvoje – reikšmingas įvykis, išliksiantis mūsų muzikos kultūros istorijoje. Kai scenoje pasirodo tokios stiprios muzikos pasaulio asmenybės, per jas, tarsi kokį mediumą, prabyla muzika. Kokia ji gali būti galinga! Vienam sukelia kupiną apmąstymų nemigos naktį, kitam – norą kuo greičiau sėsti prie fortepijono, trečiam – imti į rankas smuiką... Jei egzistuotų toks žanras kaip vieno sakinio recenzija, apie spalio 11 d. Kongresų rūmuose įvykusį koncertą tiktų parašyti: genialiai interpretuota geniali muzika arba garsai iš dieviškojo muzikos olimpo.
 

Vabzdžių gyvenimai

Savo elektroninį paštą galiu pasiekti tik per vieną populiarų tinklalapį. Kol paštas atsidaro, spėju perskaityti kelias antraštes. Iš jų susidariau įspūdį, kad visi (ar bent jau visos) pas mus nori būti (arba jau yra) sekso simboliais. Kvailiau už šitą žodžių derinį skamba tik „medaus kopinėjimas“, turint omenyje medaus mėnesį (juk Lietuvoje daug „žvaigždžių“ ir šiaip turtuolių, kurie privalo pasidalyti džiaugsmu su tauta). Perskaitęs kažkodėl iškart įsivaizduoju jaunavedžius, kurie rytą, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojus, atsibunda vabzdžiais.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip mūsų žiniasklaida aprašytų Jonathano Glazerio filme „Po oda“ (TV1, šįvakar, 17 d. 22.40) rodomus įvykius, jei jie vyktų Lietuvoje. Venecijos kino festivalyje rodytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Scarlett Johansson, be abejo, gera dovana snobams. Filmas nukels į Škotiją, kurios tapybiškų peizažų fone ir rutuliojasi keisti įvykiai. Johansson herojė Laura, kuri yra ateivė, važinėja Škotijos, filme vaidinančios sąvoką „niekur ir niekada“, keliais, sutinka pavėžėti vienišus vyrus, o paskui nudiria jiems odą. Žudymo procesą Glazeris paverčia vaizdo instaliacijomis, kuriose nusirenginėjantis vyras po truputį grimzta į kažką juoda. Regis, režisierius nori, kad žiūrovas panašiai grimztų į meniškus jo filmo vaizdus ir grimzdamas mąstytų apie žmogaus kūną ir žmogiškumą, kuriuos nori perprasti filmo herojė. Tačiau banalybė negali priversti mąstyti, greičiau atvirkščiai, ji sukelia panašią reakciją, kaip Laurai – pigus žmonių maistas.

Filmai apie pasaulį, kuriame gyvename

Spalio 22–30 d. su šūkiu „Filmai suaugusiems“ į kino ekranus sugrįžta „Nepatogus kinas“. Aštuntąjį kartą vyksiančio tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio programoje – pusšimtis filmų, susitikimai su vienuolika užsienio svečių ir staigmena patiems dokumentinio kino kūrėjams. Kaip ir kasmet – festivalio durys lieka plačiai atvertos visiems, nes pačiam žiūrovui palikta spręsti, kiek verta mokėti už bilietą.
„Šūkis „Filmai suaugusiems“ puikiai atspindi mūsų festivalio koncepciją. Būti suaugusiam visų pirma reiškia nebijoti pažvelgti realybei į akis, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink tave. Ir visiškai nesvarbu, ar tau trylika, ar šešiasdešimt penkeri. Tai asmeninės brandos, o ne metų klausimas“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Pokalbiai suartina

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmėje“ pristatytų pjesių įgyvendinimas scenoje. Juo, galima sakyti, teatrui pavyko nušauti net du zuikius – ne tik atiduoti duoklę nacionalinei dramaturgijai, bet ir jauniesiems (nors dėl to galima ginčytis) kūrėjams.
Su dramaturge Tekle Kavtaradze žiūrovai galėjo susipažinti jau anksčiau – prieš porą metų šiame teatre pastatyta kita, pirmoji šios autorės pjesė „Namisėda“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Spektaklis apie keturiolikmetės mergaitės fantazijų pasaulį turi šį tą bendra su naujuoju, jaunų suaugusiųjų problemas gvildenančiu kūriniu „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ir vienur, ir kitur veikėjai atrodo kokiu trečdaliu jaunesni nei yra – o tikrą jų amžių galima suprasti iš tam tikrų situacijų. „Namisėdoje“ tai tik kėlė šiokių tokių sunkumų bandant suprasti vaizduojamąjį pasaulį, tačiau šįkart, iš paauglystės perkopus į vyresnio amžiaus sritį, ėmė įkyriai stebinti infantilumu.

Apgaulinga rūsio magija

Cooltūristės ‒ Laimos Kreivytės projektas, taip pat ir jos nenuilstamas dalyvavimas visada ir visur: dailės kritikoje, poezijoje, mene, aktyvizmo baruose ir t.t. Kreivytė, ko gero, viena tų mūsų meninio konteksto figūrų, kuriai procesas svarbesnis už rezultatą, nes procesas, matomumas, dalyvavimas dažnai ir sukuria rezultatą. Kartais visai neprastą.
 
Dar kelios papildomos intrigos ‒ Cooltūrisčių angažavimasis feministinei ideologijai, anonimiškumas, taip pat kolektyvinis kūrybos principas ‒ Cooltūrisčių nare, o gal ir nariu, gali tapti bet kas tam tikro projekto kontekste arba tiesiog pasiūliusi (-ęs) idėją. Toks sąlygiškas atvirumas bendrai kūrybinei veiklai, pasiūlymams iš šalies irgi pozityviai išsiskiria mūsų „autorinio“ šiuolaikinio meno kontekste.
 
Kalbant apie Cooltūrisčių projektą „Pogrindžio antropologija“ apima kiek dvilypis jausmas. Viena vertus, antropologinio tyrimo taktikos šiuolaikiniame mene jau gerokai nualintos, o sovietmetis irgi tapęs kliše, kurios „refleksijų“ neišvengia niekas. Kita vertus, išsiaiškinus priešistorę, situacija keičiasi. Pasirodo, viskas prasidėjo dar 1996 metais nuo Neringos Abrutytės poezijos. Abrutytė tuo metu gyveno Nidoje. Taigi, jos poezija Kreivytei patiko, sujaudino, tarsi sukūrė paslaptingą Neringos (kaip poetės ir kaip vietovės) vaizdinį ir, žinoma, troškimą tenai nuvykti susitikti su Neringa, kartu ir pamatyti savo akimis Neringos gamtą.
 

Skylė – tai erdvė

Jau šešerius metus du kartus – rudenį ir pavasarį – „skylėnai“ sukviečia savo klausytojus į dienos ir nakties paliaubų šventę. Naujoji tradicija kol kas itin patvari. Viena vertus, ji konceptualiai atitinka grupės deklaruojamas idėjas, kita vertus, Roko Radzevičiaus vadovaujamos „Skylės“ ištikimieji klausytojai priprato prie jų kaip prie metų laikų ciklo, žino, kada vėl galės ateiti ir patirti klausymosi malonumą. Susirinkusius į „Skylės“ koncertą sąmoningai vadinu ne publika, o klausytojais. Nors muzikantai save linkę vadinti roko muzikos atlikėjais, jų koncertai sociokultūriniu požiūriu labiau primena klasikinės muzikos koncertus nei roko ar juolab popmuzikos įvykius, kuriuose publika įtraukiama į interaktyvų veiksmą, skatinama dainuoti, šokti, linguoti, kitaip tariant, ateina daugiau dalyvauti ir žiūrėti nei klausyti. Dar gauti euforišką adrenalino ir bendrystės dozę, kokią dovanoja, pavyzdžiui, futbolo rungtynės. Niekam ne naujiena, kad popkultūros scenoje muzika su visomis imanentinėmis jos savybėmis dažnai yra tik reginio fonas, akcentuojant iš esmės vienintelį jos elementą – ritmą, na, dar gerai įsidėmėtiną melodinį motyvą, po salę švysčiojant lazeriams, kurtinant super galingu įgarsinimu ir, jei tik techninės galimybės leidžia, sceną paverčiant antrine realybe a la Las Vegasas. Popmuzika nuo pat savo atsiskyrimo pradžios siekia malonumo ir atsipalaidavimo (žinau, kad roko baladžių ir ne tik jų gerbėjai man iškart paprieštaraus, ir bus teisūs, tačiau ne veltui roko muzika gimė kaip reakcija ne tik į socialinius-politinius iššūkius, bet ir į popmuziką).

Vilniuje – Čechovą iškeikusio dramaturgo pjesė

 


Naujausias teatrines madas diktuojančio dramaturgo kūryba pasieks ir vilniečius. Spalio 22-ąją į Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) sceną lips teatro maištininko iš Baltarusijos Pavelo Priažko sukurti personažai. Jo pjesę „Puikus gyvenimas“ stato jaunas režisierius iš Klaipėdos Tomas Jašinskas.
 
„Čechovas – blogas dramaturgas, jis tik š… mala, tai gryna literatūra. O Šekspyras – dar baisiau”, – kartą viename interviu rėžė P.Priažko. Išaukštintas Rusijoje, tačiau beveik nepastebėtas savo tėvynėje Baltarusijoje menininkas abejingų nepalieka. Kanonams nepaklūstantys jo kūriniai stebina ne tik specifiniu stiliumi bei forma, bet ir dokumentalumu, o jautresnius – ir grubia leksika. Premjeros „Puikus gyvenimas“ žiūrovai taip pat įspėjami iš anksto – scenoje skambės gausybė nenorminės leksikos, o į salę bus įleidžiami tik sulaukusieji aštuoniolikos.

Kaip pamatuoti šlovės kokybę?

Deimanto Narkevičiaus paroda veikia nuo rugsėjo pradžios, netrukus užsidarys, o man vis nepavyksta aptikti nė vieno profesionalaus meno kritiko ar kultūrologo, net žurnalisto straipsnio apie ją... Keista, nes autorius – žmogus, kuris pristatomas „vienu žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų“ (iš galerijos „Vartai“ spaudos pranešimo); tas, kurio aprašymuose puikuojasi Nacionalinė ir Vincento premijos; tas, kuris siūlomas pirmu sėkmės sulaukusio menininko pavyzdžiu pagrindinėse institucijose. Juk turėtų būti bent kokia nors reakcija, kai tokio rango kūrėjas, po kurio pavarde jau inertiškai pakišamas trimitų fonas, prabėgus dešimčiai metų (!) pagaliau surengia personalinę parodą. Būtų dėsninga tikėtis ažiotažo, na, bent diskusijų tais svarbiais klausimais, kuriuos iškelia jo kūryba, tačiau didžioji dalis kolegų, su kuriais tikėjausi apsikeisti nuomonėmis, parodoje dar nebuvo apsilankę. Iš kur tas abejingumas? Ar jau reikia prisiminti posakį apie pranašą savoje žemėje?

Pergalė trunka akimirką

14-osios lenkų kino savaitės viešnia – kino ir teatro aktorė Krystyna Janda. Jos filmų retrospektyvą rodys Vilniaus kino teatrai „Skalvija“ ir „Pasaka“. Spalio 20 d. 18 val. aktorė susitiks su žiūrovais kino teatre „Pasaka“, kur bus rodomas filmas „Dekalogas II“. Spalio 21 d. 18.30 Nacionaliniame dramos teatre ji vaidins monospektaklį „Danuta W.“. Po spektaklio įvyks susitikimas su aktore ir su Danuta Wałęsa, pagal kurios knygą jis ir sukurtas.
 
Krystyna Janda kine debiutavo 1976-aisiais, Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ suvaidinusi tiesos ieškančią, nervingą kino režisierę Agniešką. Matyt, šis įsimintinas debiutas lėmė, kad, nepaisant dešimčių sėkmingų vaidmenų teatre ir kine, tarp jų ir Kanų geriausios aktorės apdovanojimą atnešusio Ryszardo Bugajskio filmo „Tardymas“, bendradarbiavimo su iškiliais lenkų ir užsienio režisieriais, Janda pirmiausia laikoma Wajdos aktore.
Retrospektyvos programoje – du Wajdos filmai. Tai 1981 m. sukurtas „Žmogus iš geležies“, kuriame Agnieška – jau „Solidarumo“ aktyvisto Maciejaus Tomčako žmona. Veiksmas perkelia į 1980-ųjų Gdanską, kur laivų statykloje vyksta darbininkų streikas. Iš streiko komiteto vadovų išsiskiria Maciejus (Jerzy Radziwiłowicz). Radijo žurnalistas Vinkelis (Marian Opania) gauna užduotį sukurti Tomčaką kompromituojantį reportažą. Žurnalistas sužino, kad vyro tėvas buvo pokario darbo spartuolis Birkutas (filmo „Žmogus iš marmuro“ herojus). Vinkelis susitinka ir su Agnieška, uždaryta areštinėje už paramą streikui. Ji pasakoja apie savo santuoką ir bando įtikinti žurnalistą, kad darbininkai yra teisūs.
Filmas buvo kuriamas tada, kai Gdanske vyko realūs įvykiai. Nusitrynusios tikrovės ir fikcijos ribos padarė didžiulį įspūdį Kanų žiūrovams. Slapta į festivalį atvežtas filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
Tikri įvykiai susilieja su pramanytais ir 2009 m. Wajdos sukurtuose „Ajeruose“. Janda tapo tikra šio filmo bendraautore. Aktorės vyras operatorius Edwardas Klosińskis mirė 2008-ųjų sausio 5 dieną, šeštadienį. Apie šią dieną aktorė pasakoja filme. Ji prisimena, kaip sužinojo apie vyro ligą, apie viltį, naktines keliones į ligoninę, apie tai, kaip maitino vyrą šaukšteliu ir kaip jis mirė tarp dviejų sriubos gurkšnių. Per filmo premjerą ji kalbėjo: „Artimiausio žmogaus mirtis keičia visiškai viską“.
PUSLAPIS
IŠ
1003