7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Brigita Jurkonytė

Brigita Jurkonytė

Belaikės kosminės vibracijos

Šarūno Nako seanso įspūdžiai

Dauguma tarpukario meno kritikų, klausytojų, deja, kaip ir šiandien, vis dar neatveria savo vidaus Vytauto Bacevičiaus kosmosui. Juk ir visatoje esanti Nebula, kitaip vadinamas „sraigės ūkas“, tik pro teleskopą atrodo statiškas įvairių spalvų darinių raizginys.

„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. G. Šuminaitės nuotr.
„Kosminės vibracijos“. Š. Nako nuotr.
„Kosminės vibracijos“. Š. Nako nuotr.
Brigita Jurkonytė

Kodėl atklydo paslaptinga žirafa?

Laimio Vilkončiaus miuziklo „Benediktas ir Žirafa“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose

„Kurti muziką vaikams, dainuoti ir klausytis mane paskatino Sigito Gedos šiai auditorijai skirta poezija. Sigitas mokėjo su vaikais kalbėtis „suaugusiųjų kalba“. Kažkokiu stebuklingu būdu buvo perpratęs vaikų mąstyseną ir pačių mažiausiųjų žodyną. Taigi Sigito poezijoje neužtikau taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo, kai bendraujama ne su tokiais vaikais, kokie jie yra iš tikrųjų, o su tokiais, kokiais norėtume, kad būtų“, – savo inspiracijomis dalijosi kompozitorius Laimis Vilkončius.

Aistė Lasytė (Žirafa) miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Lasytė (Žirafa) miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Lasytė (Žirafa), Dominykas Vaitiekūnas (Benediktas), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Lasytė (Žirafa), Dominykas Vaitiekūnas (Benediktas), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Lasytė (Žirafa), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Lasytė (Žirafa), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ričardas Šumila, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ričardas Šumila, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. D. Matvejevo nuotr.
Brigita Jurkonytė

Šėtono žaidimas ar Dievo planas?

Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operos „Post futurum” premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Operoje, įprasminančioje 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreipiamas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą.

„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
Brigita Jurkonytė

Išsiskleidusio žiedo beieškant

Žibuoklės Martinaitytės projekto „Grožio beieškant...“ premjera „Piano.lt“ koncertų salėje

„Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas? Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?“ (Kahlilas Gibranas, Pranašas. Pranašo sodas, 1933). Grožio fenomenas natūraliai įsisuka į pačius sudėtingiausius probleminių klausimų tinklus. Mokslininkai, filosofai, poetai ir kompozitoriai nuolat stengiasi paaiškinti, kas yra grožis ar „estetinė grožio pagava“. Visais istoriniais laikotarpiais girdėtos hipotezės tarsi padeda priartėti prie tos „vienintelės tiesos“. Deja, užkopus į vieną kalną, atsiveria dar daugiau viršukalnių. Šis ieškojimų kelias neturi nei pradžios, nei pabaigos. XXI a. menininkai vis dažniau nutyla grožio suvokimo diskusijose, nes tokie pamąstymai moderniems autoriams neva priklijuoja beviltiško romantiko etiketę. Esant tokiai padėčiai, iškyla klausimas – kokiu būdu savo nostalgiją grožio temai turi išreikšti šiuolaikinio meno atstovas? Įdomų ir įtaigų šios problematikos sprendimą pateikė šiuo metu Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė.

Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Koncerto „Piano.lt“ salėje akimirka
Žibuoklė Martinaitytė. L. Aiduke nuotr.
Žibuoklė Martinaitytė. L. Aiduke nuotr.
Brigita Jurkonytė

Griaunanti ir kurianti dekonstrukcija

Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino projekto pristatymas „Jaunos muzikos“ festivalyje

„Šiandien dekonstrukcija aktuali kaip kupinas dinamikos ir vyksmo aplinkos poveikis, sąlygojantis nuolatinę kaitą ir prieštaravimus. Susiklosčiusi socialinė terpė ir nuolatinis visuomenės tobulėjimas yra susijęs su dekonstruktyviu aplinkos, kurioje išsivysto individas, dominavimu. Sąlygojami sunkiai kontroliuojamos ir nuolat kintančios aplinkos, meno objektai tampa tokiais pačiais dekonstruotais, kaip ir pati aplinka, tikrovės „reprezentantais“.“ (architektas Ignas Lukauskas, 2011). Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Ją galima suvokti kaip tam tikrą balansą tarp griovimo ir kūrybos. Atsižvelgiant į šias sampratas, kyla klausimai: kaip dekonstrukcija interpretuojama Vidmanto Bartulio muzikoje? Tai yra kuriantis, o gal griaunantis muzikinio kūrinio dekonstravimas?

 

Balandžio 18 d. Šiuolaikinio meno centre, Kino salėje, įvyko pirmasis elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncertas. Jo metu pristatytas bendras kompozitoriaus Bartulio ir videomenininko Džiugo Katino projektas „Dekonstrukcija I“. Festivalio programėlėje pateiktoje anotacijoje autoriai rašė: „Projekte, mįslingai pavadintame „Dekonstrukcija I“, bus stengiamasi atskleisti labiau pirminę šio pavadinimo reikšmę, be konotacijų ir neologizmų, su kuriais šis žodis siejamas postmodernistinio meno kontekstuose – kad ir su Jacques’o Derrida ar Jeano François Lyotard’o postmodernizmo filosofija. Kompozitorius dažnai žaidžia tokiomis prasmėmis ir dekonstruoja – suardo kompozitoriaus tapatybę ar patį meną per se, bet šįkart tai siejama ir su tam tikru naratyvo archetipu. Tai kažko atsiradimas, vystymasis, pasiekiantis galutinę stadiją, liudijančią bet kurio dalyko trapumą, jo dekonstrukciją, tarsi vedančią į subyrėjimą.“ Nors abu menininkai mėgino nusigręžti nuo visų teorinių rėmų, šiame audiovizualiniame kūrinyje įžvelgčiau visas pagrindines dekonstravimo proceso sudedamąsias dalis: decentravimą, disjunkciją, dekompoziciją, pertraukimą, istorijos neigimą ir vidinį teksto formavimą. Žinoma, tai buvo perteikta laisva, nevaržoma forma, nesistengiant paviršutiniškai eksponuoti šių dekonstrukcijos teorijos dalių ar juolab pasitelkti akivaizdžių nuorodų į Derrida ir Lyotard’o keliamas idėjas.

Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Brigita Jurkonytė

Kultūrų dialogai

LNSO svečiai – trimitininkas Pacho Floresas ir dirigentas Christianas Lindbergas

„XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. (...) Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus“ (menotyrininkė Odeta Žukauskienė, 2013). Kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusio Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro ir kviestinių svečių – švedų dirigento Christiano Lindbergo ir iš Venesuelos kilusio trimitininko Pacho Floreso – koncertinėje programoje išskleista spalvinga ir įvairi vakarietiškų bei neeuropinių kultūrų muzikos paletė tapo išties įdomiu kūrybiniu sprendimu. Su Suomijos herojišką praeitį ir gamtos grožį įprasminančia Jeano Sibelijaus Antrąja simfonija buvo gretinami Carlo Nielseno „Aladino siuitoje“ girdimi rytietiški ritmai ar Lindbergo koncertą „Akbank Bunka“ trimitui ir orkestrui persmelkusios muzikinės Turkijos ir Japonijos kultūrų vizijos. Kaip šie neeuropietiški vaizdiniai buvo pristatyti vakarietiškos akademinės muzikos kontekste? Kokių interpretacijų reikalaujama tokiuose „kultūrinių dialogų“ koncertuose?

Pacho Flores ir Christian Lindberg. D. Matvejevo nuotr.
Pacho Flores ir Christian Lindberg. D. Matvejevo nuotr.
Christian Lindberg. D. Matvejevo nuotr.
Christian Lindberg. D. Matvejevo nuotr.
Brigita Jurkonytė

Ypatinga muzikos erdvės paslaptis

Erdvinio garso festivalis „Sferos / Premjeros 2015“ LMTA Inovacijų centre

„Dauguma mano kūrinių neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jie permanentiniai. Mano kūriniai išties ilgi, ir, kai jie atliekami tradicinėje erdvėje, pavyzdžiui, filharmonijoje, visada baiminuosi, kaip reaguos klausytojai. Kai „pagauna“, jie susikoncentruoja ir tada būna tokie sustingę kaip ropliai terariume. Laikas ir suvokimas pasikeitęs, jie klauso, niekas neišeina, nemėto drabužinės žetonų. Bet kai kūrinys parašytas neteisingai, kai jame yra kas nors klaidinga, tada blogai, žmonės išeis ir trenks durimis“ (Rytis Mažulis, 2011, iš muzikologo Jurgio Paliaukos parengto interviu). Šios kompozitoriaus Ryčio Mažulio mintys nuolat skatina suvokti, kad autoriaus kūrybos klausymuisi skatinama pasirinkti netradicinę erdvę, kurioje mikrotoniniai sąskambiai galėtų tarsi „išsiskleisti“ kaip gėlės žiedai ir tęstųsi neapčiuopiamame, begaliniame laike.

Festivalio „Sferos / Premjeros 2015“ simbolis
Festivalio „Sferos / Premjeros 2015“ simbolis
Brigita Jurkonytė

Atgimusi kino muzikos praeitis

Projektas „Muzika kaip kinas“ Lietuvos technikos bibliotekos kiemelyje

Daugelis iš mūsų pajunta lietuviško kino nostalgiją kad ir apsilankę šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kur galima išvysti senas neišmatuojamo ilgio kino juostas ar gigantiškas ranka sukamas kameras. Tačiau ar šį žavėjimąsi senoviniais, antikvariniais daiktais galima tapatinti su nostalgija lietuviškam kinui? Kaip galima kažko ilgėtis, neišsaugojus savyje meno kūrinio pilnatvės grožio – neatskleidus kine esančios vaizdo ir muzikos jungties paslapties?
 
Ieškoti atsakymų į šiuos filosofiškus klausimus paskatino rugsėjo 12 d. renesansinių arkų apsuptame Technikos bibliotekos kiemelyje įvykęs projekto „Muzika kaip kinas“ pristatymas. Renginio idėjos iniciatoriai – Nacionalinės premijos laureatas, dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys ir 2015 m. jaunojo menininko kategorijoje „Auksinį kryžių“ laimėjęs dirigentas Ričardas Šumila – siekė savaip atkartoti XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kine egzistavusį gyvą muzikos ir vaizdo santykį.

Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.
Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.
Brigita Jurkonytė

Hipnotizuojantys ratai

„SuRrounded“ koncertas-performansas „Menų spaustuvėje“

Senojo kino gerbėjai tikrai pamena 1956 m. Michaelio Andersono režisuoto filmo „Aplink Žemę per 80 dienų“ („Around the World in 80 days“) pirmąsias minutes – čia personažas Žanas Paspartu hipnotizavo žiūrovus tiesiog važinėdamasis Londono gatvėmis didžiuliu vienaračiu dviračiu. Ratai, sukami laidiniai telefonai, vinilinėse plokštelėse įrašytą muziką grojantys gramofonai dažnai pasitelkiami ir dramos teatrų spektakliuose. Tačiau ar teko susimąstyti, su kokiais šiuolaikinės muzikos opusais galėtų būti gretinami šie besisukančių objektų vaizdai?
 
Liepos 1 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusiame akordeono muzikos koncerte-performanse „SuRrounded“ akordeonistas Raimondas Sviackevičius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas atliko šešias savaip sukimosi idėją įprasminančias šiuolaikines lietuvių (šiai sudėčiai skirtos aranžuotės) ir užsienio autorių kompozicijas, kurias lydėjo specialiai šiam koncertui pritaikytos, į muzikinį vyksmą dar labiau įsukusios videomenininkės Jurgos Barilaitės (bendradarbiauta su Andriumi Kviliūnu) videoinstaliacijos.
 

Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Brigita Jurkonytė

Mistinį langą pravėrus

Šarūno Nako seanso „Mistinis langas. La fenêtre mystique“ pristatymas VDA Gotikinėje salėje

Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.
 
Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?

Sent Klodo (Saint Cloud) parkas Paryžiuje, kuriame 1949 m. buvo užpultas ir apiplėštas kompozitorius Nikolajus Obuchovas, tąkart praradęs daugelį metų rašytos „Gyvenimo knygos“ partitūrą. Šarūno Nako nuotr.
Sent Klodo (Saint Cloud) parkas Paryžiuje, kuriame 1949 m. buvo užpultas ir apiplėštas kompozitorius Nikolajus Obuchovas, tąkart praradęs daugelį metų rašytos „Gyvenimo knygos“ partitūrą. Šarūno Nako nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas