7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikiu vitražo perspektyvomis

Pokalbis su Ieva Paltanavičiūte apie tarptautinį vitražo simpoziumą „1+1“

Kristina Stančienė
Nr. 37 (1098), 2014-10-24
Tarp disciplinų Dailė
Vitražo frizas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Vitražo frizas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Pirmasis vitražo simpoziumas „1+1“, inicijuotas Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Algirdo Dovydėno, įvyko dar 1999 metais. Šiemet, po kelerių metų pertraukos, nutarta tradiciją atgaivinti ir tęsti. 2014 m. spalį simpoziumo dalyviai įgyvendino bendrą idėją Panevėžyje. O VDA įvyko teorinė simpoziumo dalis – skaityti pranešimai įvairiausiomis šiuolaikinio vitražo temomis. Ta proga Kristina Stančienė kalbasi su šiųmečio simpoziumo kuratore, VDA Monumentaliosios dailės katedros vitražo studijos dėstytoja, docente Ieva Paltanavičiūte.
 
Pokalbį norėčiau pradėti ne nuo simpoziumo aktualijų, o nuo bendros vitražo situacijos. Kokia ji? Ar nesijaučia šiokios tokios atskirties, ar vitražas netapo kiek anachronistiška, ankstesnes savo raiškos galimybes prarandančia kūrybos sritimi?
Regiu visai kitokią vitražo situaciją. Taip, milžiniškų pastatų fasadai nebėra puošiami vitražais, jie nebėra skirti skleisti sovietmečiu privalomą ideologinį krūvį. Tačiau prisiminkime kad ir prieš gerą dešimtmetį eskaluotą mintį, esą tapyba mirė, ir tai, kaip artėjant sovietinės santvarkos žlugimui daugelis metėsi į videomeną, instaliacijų, objektų kūrimą stengdamiesi ištrinti rūšines menų ribas. O kas šiandien galėtų atsakyti, ar modernesnė ir aktualesnė yra Jono Gasiūno tapyba, ar Deimanto Narkevičiaus filmai? O gal Kęstučio Grigaliūno Lietuvos okupacijos istorijos refleksijos, atstovaujančios tarprūšiniam menui? Manau, kad šiandien mūsų pačių požiūris į dailę tapo kur kas platesnis, rūšies etiketė nebėra tokia svarbi ir tapyba vėl yra daugiau ar mažiau lygiateisė meninės raiškos forma šalia kitų. O juk mes, vitražininkai, taip pat esame tapytojai, tik dažnai savo kūryboje sprendžiame dar sudėtingesnius uždavinius: kaip susieti vaizdą su konkrečia erdve, kaip sukurti vientisą vaizdinį – erdvinį ansamblį, šviesos ir spalvos instaliaciją.
Žinoma, tam tikrų archajiškų, anachronistinių bruožų mūsų profesija visada turėjo ir turės. Pavyzdžiui, kurdami vitražus specifiniams kulto pastatų interjerams neapsieisime be krikščioniškos ikonografijos žinių, privalėsime permąstyti šių simbolių traktuotę, jų įvairovę ir kartu atrasti savą, autentišką jų perteikimo būdą. Mūsų profesijoje spontaniškumo nedaug, būsimo kūrinio idėją tenka kruopščiai planuoti, apskaičiuoti. Medžiagos taip pat turi specifinių savybių. Reikia suderinti daugybę aplinkybių, architektūros diktuojamų sąlygų etc.
Na o tų „gerųjų“ pavyzdžių, kaip Monumentaliosios tapybos katedros absolventai dalyvauja meniniame gyvenime, turime daug. Vitražininkė Laura Karčiauskaitė Potet sėkmingai kuria Prancūzijoje, kita kolegė Neringa Vasiliauskaitė tęsia studijas Vokietijoje, dalyvauja šalies šiuolaikinio meno parodose. O Remigijus ir Algirdas Gataveckai, Linas Jusionis – perspektyvūs, saviti menininkai, mokytojai, dėstytojai. Tai patvirtina, kad jauno kūrėjo rankos yra laisvos, reikia tik gebėti pasinaudoti studijų metu įgyta patirtimi, ir nebūtinai ją perteikti monumentaliosios dailės kūriniuose.
 
Pereikime prie simpoziumo reikalų. Kokia pagrindinė jo idėja, kodėl akcentuojama, kad čia glaudžiai bendradarbiauja šios specialybės dėstytojai ir studentai?
Simpoziumo idėja, išsikristalizavusi rengiant pirmuosius vitražininkų susibūrimus, išliko iki mūsų dienų. Čia tradiciškai dalyvauja po vieną įvairiausių vitražo, stiklo meno centrų dėstytoją ir vienas jo studentas. Tai užšifruota ir pačiame simpoziumo pavadinime. Tokia studento ir dėstytojo akistata labai svarbi abiem dueto partneriams. Studentui tai gera praktika, neretai jie čia sukuria savo pirmuosius monumentalius kūrinius viešosioms erdvėms. O dėstytojas ne tik dalija patarimus, bet ir stebi šalia kuriantį savo ugdytinį jau kaip savarankišką kūrybos kelią pradedantį menininką.
Be to, šie simpoziumai yra tarptautiniai. Iš tiesų įdomu sužinoti, kuo ir kaip gyvena kolegos iš kitų Europos vitražo, stiklo meno centrų. Užsimezga tarpusavio ryšiai, naujų kolektyvinių projektų idėjos. Su kai kuriomis Europos aukštosiomis mokyklomis – pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Sanderlando universitetu, Miuncheno dailės akademija – VDA draugauja jau ne vienus metus, tačiau kaskart sužinai, pamatai ką nors įdomaus, naujo.
Kitas svarbus dalykas – vitražininkai čia susirenka ne tik pabendrauti, bet ir sukuria darbų konkrečiai erdvei. Šiemet simpoziumo dalyviai iš Lietuvos, Vokietijos, Latvijos, Didžiosios Britanijos sukūrė skaidraus stiklo vitražų frizą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. Tai horizontali nedidelių vienodo formato vitražų juosta, tarsi visų dalyvių darbai viename. Nors kiekvienas dėstytojas ir studentas kūrė individualiai, juos vienijo bendra tema, mastelis, technika – vadinamasis stiklo klampinimo būdas, kai stiklas sužėri savitomis tekstūromis, tačiau lieka perregimas, neužtemdantis erdvės.
 
Kaip ir kodėl kilo idėja palikti „vitražinį“ pėdsaką būtent šioje erdvėje?
Viešoji Petkevičaitės-Bitės biblioteka – vienas gražiausių Panevėžio statinių, kuriuo miesto bendruomenė pagrįstai didžiuojasi. Tai darni, savita istorinių klasicistinės architektūros pastatų ir naujų korpusų jungtis. Jos autorius – žinomas architektas Saulius Juškys, už bibliotekos rekonstrukcijos projektą apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Kiekvienam patarčiau ją apžiūrėti – architektas čia rado savitą būdą sujungti senąją statinio dalį ir naujus šviesius, erdvius pastatus. Ši vieta leidžia susikaupti ir dirbti, taigi puikiai atitinka svarbiausią institucijos funkciją.
Kadaise užsukus į biblioteką ir įdėmiai apžiūrėjus jos eksterjerą bei vidaus erdves, pamačius skaityklas skiriančias didžiules stiklines pertvaras, kilo noras vieną jų papuošti vitražais. Profesorius A. Dovydėnas kartu su architektu S. Juškiu aptarė šią idėją, ją palaikė ir bibliotekos kolektyvas. Neatsitiktinai pasirinkta ir šio simpoziumo tema – šrifto kompozicijos. Ji tiesiogiai ir kartu konceptualiai susijusi su bibliotekos veikla. Lakoniškos, minimalistinės raiškos kūriniai ne dominuoja erdvėje, o tik ją papildo. Žinoma, kūriniai viešojoje erdvėje visuomet atlieka ir tam tikrą „šviečiamąjį“ darbą – tikimės, kad į juos atkreipę dėmesį bibliotekos lankytojai daugiau sužinos apie šiuolaikinį vitražą, įsitikins, kad tai ne tik įprastai švino juostelėmis išmargintos spalvoto stiklo kompozicijos, bet ir kur kas įvairesni darbai.
Įdomu, kad visi kūrėjai skirtingai reagavo į pasiūlytą temą, o bendras galutinis rezultatas – margas ir „internacionalinis“. Štai Didžiosios Britanijos atstovei Vanessai Cutler parūpo lietuviškos abėcėlės raidės, o prancūzų kilmės Vokietijos menininkas Thierry Boissel stikle įkomponavo prancūziškus įrašus. Kiti kūrėjai improvizavo su žemaičių tarme, eksperimentavo su įvairiausiais kalbos, rašytinio žodžio aspektais. Vitražuose atsirado ir įrašų Brailio raštu, kviečiančių žiūrovą paliesti šią vitražų juostą, kitų poetų, filosofų minčių citatų.
 
Minėjai, kad idėja sukurti vitražus šiai bibliotekai kilo tik dabar, kai po statinio rekonstrukcijos praėjo jau beveik dešimtmetis. Tačiau ar nebūtų prasmingiau kryptingai bendradarbiauti su architektais ir iš anksto apmąstyti meno kūrinių ir architektūros santykį?
Žinoma, tai idealus variantas, taip būdavo daroma sovietmečiu, laikantis vienos nuostatos, kad visuomeninės paskirties pastatas būtinai turi būti papuoštas meno kūriniais. Šiandien situacija gerokai pakitusi. Dažniausiai mus susiranda privatūs užsakovai arba patys ateiname su pasiūlymais. Beje, Lietuvoje dar yra daugybė senosios architektūros, kulto pastatų, kuriuose sovietmečiu šeimininkavę barbarai sunaikino vitražus arba jiems pakenkė laikas. Kartais bažnyčios estetika besirūpinantys dvasininkai ieško vitražo dailininkų. Taip buvo surengtas vienas iš ankstesnių simpoziumų „1+1“ – Anykščių rajone, Andrioniškyje, vitražais papuošėme bažnyčią.
 
Vienu metu atrodė, kad simpoziumų tradicija nutrūko, išsisėmė. Kas paskatino šiemet po netrumpos pertraukos ją tęsti?
Daugiausia, žinoma, entuziazmas, kurio mes visi, meno bendruomenės nariai, paprastai nestokojame... Simpoziumo projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, tačiau be kolektyvinių pastangų, pasiaukojimo jo nebūtų pavykę įgyvendinti. Vis dėlto svarbiausia – ne finansiniai reikalai, o kažkoks vidinis variklis, stumiantis tai daryti, gal – pareigos jausmas, tarsi skolos grąžinimas, siekiant, kad tavoji dailės sritis gautų naujų impulsų, būtų matoma ir „girdima“.
Kaip jau kalbėjome pradžioje, vitražas tebėra aktualus, tik reikia padėti jam naujai atsiskleisti naujomis socialinėmis sąlygomis. Keisti, transformuoti erdvę, pabrėžti jos funkciją, pakylėti virš kasdienybės, o kartais ir pridengti kokį nemalonų vaizdą – tai įprasta, tradicinė, šimtmečiais besitęsianti vitražo priedermė. Tikiu vitražo galimybėmis ir perspektyvomis, ir tas tikėjimas stumia į priekį.

 

Vitražo frizas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Vitražo frizas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitykloje. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Algirdo Dovydėno sukurtas segmentas vitražo frizui. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Algirdo Dovydėno sukurtas segmentas vitražo frizui. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Vitražo kūrybos procesas. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Vitražo kūrybos procesas. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Thierry Boissel sukurto segmento vitražo frizui detalė. N. Vasiliauskaitės nuotr.
Thierry Boissel sukurto segmento vitražo frizui detalė. N. Vasiliauskaitės nuotr.