Tėvų ir vaikų, ypač jei tėvai yra menininkai, tema – neišsemiama. Pastaraisiais metais iš vaidybinio kino ji persikėlė į dokumentinį. Dažnai tokie filmai atsiranda iš noro išsakyti priekaištus, bet kartu ir susitaikyti. Nežinau, iš ko atsirado Stephenie Argerich filmas „Kraujo duktė“ (LRT, 16 d. 19.40), bet jame garsioji pianistė Martha Argerich parodyta dukters akimis. Vis dėlto filmo ištarmė gana dviprasmiška: sunku mylėti genialią mamą.
„Kraujo duktė“ kurta įvairiose šalyse: Lenkijoje, kur Martha Argerich dalyvavo Chopino pianistų konkurso žiuri ir grojo rečitalį, Japonijoje, kur vyksta Argerich festivalis, D. Britanijoje, kur gyvena Stephanie tėvas – taip pat pianistas Stephenas Kovacevichas, Belgijoje, kur motina ir duktė gyveno kelerius metus, Argentinoje, kur pianistė gimė, Šveicarijoje, kur ji gyvena dabar, ir Prancūzijoje, kur Stephanie senelės namai saugo daug šeimos turtų. Filmas – neįtikėtinai atviras, kartais net pernelyg. Režisierė jį pradeda gimdymo scena. Stephanie veidą iškreipė skausmas, bet kamera rodo jos motiną. Ji laiminga ir tarsi sutrikusi, nes nežino, kaip turi elgtis mama. Filmas paaiškina kodėl, ypač kai rodoma vyriausioji iš trijų pianistės dukterų Lyda Chang, kurią motina paliko visai mažą. Beje, ji vienintelė iš trijų tapo muzikante. Tačiau „Kraujo duktė“ – ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie tai, ką reiškia būti menininku, – juk akivaizdu, kokia kančia Argerich yra išeiti į sceną.