7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kas padaro kiną vertybe

Dignos Sinke „Po signalo“ – vienas neįprasčiausių „Scanoramos“ filmų. Jame susipina „grynas“ dokumentinis vaizdas ir visiškai „aktoriniai“ balsai. Girdime paliktas atsakiklio žinutes, įrašytas mobiliajame telefone kažkokiam nežinomam asmeniui Onno. Kamera fiksuoja dokumentiškai nufilmuotas vietas – pradedant automobilių aikštele greta kažkokio biuro ir baigiant palmių apsuptu Ramiojo vandenyno paplūdimiu. Jos tiesiogiai nežymi veiksmo vietos, bet yra fonas. Sužinome, kad nuo tada, kai paslaptingasis Onno laimėjo prestižinę premiją, jo pėdsakai dingo. Jis neatsako į balso pašto žinutes, nepasirodo svarbiame susitikime verslo sandoriui su japonais sudaryti, nesusitinka su mergina, nepasveikina tėvo gimtadienio proga, nenuperka motinai obuolių pyrago. Laikas bėga, bet Onno neatsiranda ir niekas nesupranta, kur ir kodėl jis dingo. Mes nieko nežinome nei apie herojų, nei apie jo gyvenimą. Stebime ir klausomės metus trunkančios istorijos: pyktis, apmaudas, neviltis ir galų gale – skambinančiųjų susitaikymas su faktu. Pabaigoje mergina taip pat išvyksta, prieš tai (tarsi žiūrovams) pranešdama, kad Onno kredito kortelė aktyvi ir yra vilties, kad jis kažkur yra. Galbūt tai dar ne pabaiga? Filmas palieka keistą įspūdį, išeini iš salės apimtas kažkokio liūdesio – juk dažnai ir mes ištisus metus gyvename tik žinutėmis ir monologais.

Abejonės privalo kilti

Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.

Kino naujienos trumpai

 

2015-ųjų vasario 6 d. prasidėsiantis Tarptautinis Berlyno kino festivalis paskelbė retrospektyvos temą. Ji vadinsis „Glorious Technicolor. From George Eastman House and Beyond“ ir bus skirta spalvoto kino atsiradimo JAV šimtmečiui. Retrospektyvą sudarys apie 30 „Technicolor“ technologija sukurtų filmų, dauguma iš jų – restauruoti. Retrospektyva apims „Technicolor“ pradžią 1915 metais, 4-ojo dešimtmečio bandymus ir pristatys iki 1953-ųjų, kai spalvotas kinas galutinai įsigalėjo JAV, sukurtus filmus. Bus parodyti ir šeši šia technologija sukurti britų filmai.
„Technicolor“ technologija niekad nebuvo siejama su vienu stiliumi ar žanru, tačiau labiausiai ją pamėgo melodramų, miuziklų ir nuotykių filmų kūrėjai. Retrospektyvos programoje bus pristatyti įvairūs filmai: Richardo Boleslawskio melodrama „Alacho sodai“ (1936), George’o Sidney’aus „Trijų muškietininkų“ (1948) ekranizacija, Victoro Flemingo miuziklas „Ozo šalies burtininkas“ (1936), Howardo Hawkso komedija „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953), Johno Fordo vesternas „Ji ryšėjo geltoną juostą“ (1953) ir daug kitų. Retrospektyva rengiama kartu su Vokiečių kinemateka, Modernaus meno muziejumi (MoMA) bei Austrijos kino muziejumi, todėl ji bus pakartota Vienoje (2015 balandį) ir Niujorke (2015 m. vasarą). Specialiai retrospektyvai bus išleista knyga „Glorious Technicolor“.

Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Aritmijos“ – keturiuose miestuose

 Ateinantį penktadienį, lapkričio 21 d., Klaipėdos „Kultūros fabrike“, šeštadienį, lapkričio 22 d. – Menų spaustuvėje Vilniuje, lapkričio 25 d. – Alytaus miesto teatre ir lapkričio 26 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tai Vyčio Jankausko šokio spektaklio „Aritmijos“ gastrolių žemėlapis.

 

Per Lietuvą keliaujančiame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Aritmijos“ šokio kalba mėginama apčiuopti žmogaus gyvenimo sociume prieštaringumą. Viena vertus, žmogus pasmerktas nuolat bandyti išsilaisvinti iš visuomenės primestų reikalavimų ir apribojimų. Kita vertus, tiktai visuomenėje jis gali pilnai realizuoti savo žmogiškumą.
 

Stiprusis angelas Baalas

Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.

 

Mitologijoje Baalas yra kanaaniečių dievas, tačiau Senajame Testamente Baalas laikomas netikru dievu, tikrojo judėjų Dievo priešu. Senieji dievai judėjams asocijavosi su ištvirkimu ir orgijomis. Brechto pjesėje Baalas yra pasileidęs, girtuokliaujantis poetas. „Asocialus, bet gyvenantis asocialioje visuomenėje“, – teigia Brechtas. Svarbu, kad filme Baalą vaidina Fassbinderis. Tada dar tik debiutuojančio, režisieriaus anarchisto gyvenimas turėjo daug sąsajų su Baalu. Filmas sudarytas iš epizodų, vaizduojančių atskirus veikėjo gyvenimo etapus. „Baalo“ stilių gana smarkiai nulėmė Brechto tekstas, juolab kad jis buvo rašytas teatrui.

Reportažai iš pasaulio pabaigos

Tėvų ir vaikų, ypač jei tėvai yra menininkai, tema – neišsemiama. Pastaraisiais metais iš vaidybinio kino ji persikėlė į dokumentinį. Dažnai tokie filmai atsiranda iš noro išsakyti priekaištus, bet kartu ir susitaikyti. Nežinau, iš ko atsirado Stephenie Argerich filmas „Kraujo duktė“ (LRT, 16 d. 19.40), bet jame garsioji pianistė Martha Argerich parodyta dukters akimis. Vis dėlto filmo ištarmė gana dviprasmiška: sunku mylėti genialią mamą.
 
„Kraujo duktė“ kurta įvairiose šalyse: Lenkijoje, kur Martha Argerich dalyvavo Chopino pianistų konkurso žiuri ir grojo rečitalį, Japonijoje, kur vyksta Argerich festivalis, D. Britanijoje, kur gyvena Stephanie tėvas – taip pat pianistas Stephenas Kovacevichas, Belgijoje, kur motina ir duktė gyveno kelerius metus, Argentinoje, kur pianistė gimė, Šveicarijoje, kur ji gyvena dabar, ir Prancūzijoje, kur Stephanie senelės namai saugo daug šeimos turtų. Filmas – neįtikėtinai atviras, kartais net pernelyg. Režisierė jį pradeda gimdymo scena. Stephanie veidą iškreipė skausmas, bet kamera rodo jos motiną. Ji laiminga ir tarsi sutrikusi, nes nežino, kaip turi elgtis mama. Filmas paaiškina kodėl, ypač kai rodoma vyriausioji iš trijų pianistės dukterų Lyda Chang, kurią motina paliko visai mažą. Beje, ji vienintelė iš trijų tapo muzikante. Tačiau „Kraujo duktė“ – ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie tai, ką reiškia būti menininku, – juk akivaizdu, kokia kančia Argerich yra išeiti į sceną.

Pilna stiklinė laisvės

Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Tai priklauso nuo to, koks jūsų požiūris: matydami stiklinę pusiau tuščią tikime, kad padėtis bloga. Ethanas Smithas žurnale „New York“ prieš keletą metų publikuotą straipsnį apie Philipą Glassą pavadino „Ar stiklinė pusiau tuščia?“ („Is Glass Half Empty?“: angl. k. glass – stiklinė, čia – žodžių žaismas su kompozitoriaus pavarde), iškeldamas muzikos privilegijuotųjų demonstruojamą nepagarbą kompozitoriui. Autoritetingiausia muzikos enciklopedija anglų kalba „Grove Music“ Ph. Glassą pristato kaip „komerciškai vieną iš sėkmingiausių, bet kritikos plūstamą savo kartos kompozitorių“.
 
Kodėl susirinko tiek daug klausytojų į jo koncertą Kongresų rūmuose (lapkričio 5 d.)? Šis klausimas abejonių nekelia: galų gale sulaukėme Philipo Glasso kartu su savo ansambliu, nors pirmą kartą Vilniuje jis apsilankė lygiai prieš 20 metų. Tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su valstybiniu choru „Latvija“, diriguojant ištikimam kompozitoriaus bičiuliui ir bendraminčiui bei nenuilstančiam jo kūrybos puoselėtojui Dennisui Russellui Daviesui, atliko kūrinio „Itaipu“ Europos premjerą.

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.
Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Iš kukurūzų lauko į begalinę tuštumą

Christopherio Nolano filmuose pakeri vaizdų galia. Pasakojimas, siužetas juose paprastai antriniai, nes Nolanas kaip joks kitas režisierius šių dienų kine moka paveikti žiūrovų vaizduotę iš kadrų sklindančiais nerimu, keistumu, tamsia energija, pakviesti juos į kelionę po atmintį ir kitokias žmogaus psichikos erdves. Naujausias režisieriaus filmas „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, JAV, 2014) žada kelionę į kosmoso erdves.
 
„Tarp žvaigždžių“ veiksmą įrėmina iš televizorių ekranų praeitį prisimenantys seni žmonės. Jie kalba apie vaikystę, kai nualintą Žemę ėmė siaubti dulkių audros, stigo maisto, o sėti buvo galima tik kukurūzus. Žmonija atsisakė visko – net televizijos, kad tik sutaupytų energiją, ir stengėsi pamiršti, kad kadaise skraidė į kosmosą. Mokyklose net dėstoma, kad skrydis į Mėnulį buvo propagandinis triukas, privertęs sovietus tęsti juos nualinusias lenktynes. Skurdas – visuotinis, uždarinėjami net universitetai. Pagrindiniu užsiėmimu tapo žemės ūkis. Beveik valandą trunkanti filmo įžanga – neįprastai Nolanui realistiška.

Vaizduotės formulė

„Vilniaus festivalių“ ir Goethe’s instituto kvietimu lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti garsaus vokiečių kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“. Kiekvieną šio menininko kūrinį lydi epitetai „garsiausias“, „įdomiausias“, ir kiekvienas toks apibūdinimas pelnytas, nes visi jo darbai labai skirtingi ir veikia skirtingo mentaliteto, skirtingo išsilavinimo žmones.
Festivalis „Gaida“, pristatydamas 1998 m. sukurtą kūrinį „Max Black“, tarytum pasuko atgal, nes lietuvių publika jau turėjo galimybę susipažinti su vėlesne H. Goebbelso kūryba – 2000 m. sukurtu muzikiniu spektakliu „Haširigaki“, 2006 m. parodytu „Sirenų“ teatro festivalyje, kūriniu iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“),pristatytu 2007 m.„Gaidos“ festivalyje, ir svarbiausiu šio menininko kūrybos akcentu – 2004 m. kūriniu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“, 2008 m. pristatytu Pasaulio muzikos dienose. Spektaklis „Eraritjaritjaka“, reiškęs „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“, tiesiogine prasme paliko tokį jausmą. Kelerius metus iš eilės didelę šio kūrinio įtaką galėjai įžvelgti lietuvių menininkų darbuose.
Heinerio Goebbelso atvykimas šiemet į „Gaidą“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Tiesa, nemažai kūrėjų atbaidė itin brangūs bilietai, todėl Goebbelso spektaklis praėjo gana santūrioje aplinkoje. „Max Black“ galime vertinti kaip „istorinį“ ar enciklopedinį H. Goebbelso kūrybos pavyzdį. Nors šis kūrinys jau šešiolika metų keliauja po pasaulį, tai nereiškia, kad jis išblėso, paseno, išsikvėpė. Jame liko tiek meno, kiek buvo užkoduota. Tačiau per tą laiką pasikeitėme mes. Buvo sukurta įsimintinų darbų, vis tirščiau ir tirščiau užpildančių mūsų sąmonę. Tačiau aktoriaus Andre Wilmsas H. Goebbelso atradimus scenoje kaskart atranda iš naujo.
PUSLAPIS
IŠ
1003