7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Plastikinės gulbės giesmės atvaizdai

Prieš kelias savaites fotografas Algirdas Šeškus ir menotyrininkė, fotografė Malvina Jelinskaitė pristatė knygą „Plastikinių gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir parodą tuo pačiu pavadinimu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Knyga sunkiai pavadinama albumu ar katalogu – tai vaizdų, tekstų ir eilių rinkinys, kuriame įvairiomis priemonėmis tyrinėjamas fotografinis atvaizdas.Algirdas Šeškus fotografiją vadina veiksmu, kurio metu į vieną vietą suspaudžiamas didelis kiekis informacijos. Tokį daugiasluoksnį, informacija „pakrautą“ jo fotografijų turinį, kuriame lyg nieko reikšminga niekada ir nevyksta, vaizdais ir tekstais knygoje interpretuoja, iškonstruoja įvairūs Lietuvos fotografijos tyrinėtojai, menininkai ir knygos sudarytoja Malvina. Ji į vaizdinį tyrimą įtraukė ir meno mokyklos mokinius. Pastarųjų sukurtos Šeškaus fotografijų interpretacijos tapo vienu įdomiausių projekto elementų. Vaikai piešiniuose fotografijas laisvai perdirbo, lyg pratęsė fotografo pradėtą pasakojimą. Visą tai sukūrė įdomų vaizdinį, papildytą įžvalgiais, subjektyviais tekstais. Su Šeškumi ir Malvina kalbėjome apie parodą, knygos gimimą, vaikų kūrybą, meno prigimtį, kurią atskleidžia ne natūra ir jos elementai, pavyzdžiui, gulbė, o veikiau gulbės plastikinė kopija, o dar labiau – jos girgždėjimas ir giesmė.

Netvarios tikrovės atspaudai

Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.

Kodėl t?

Į jauno menininko Tomo Daukšos parodą „3“ reikia eiti tamsiuoju paros metu (kitaip ir nepavyks – galerijos darbo laikas toks). Tuomet ten rodomas „video, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus“ taps ėjimo tęsiniu, kaip atsitiko ir man praėjusį šeštadienį. Perėjus senąjį Žvėryno tiltą – tyla, aš – vienintelė gyvybės apraiška, posūkis į Maloniąją gatvę – į dar gūdesnę tamsą. Joje šviečiantys galerijos-namelio langai atrodo itin jaukiai, ypač kai užėjusius pasitinka besišypsantis menininkas.
Pirmame kambaryje – tik schema, kurioje nubraižyti trys apskritimai, pažymėti raidėmis x, y, z, ir sujungti su ketvirtuoju, pažymėtu t. Fizikoje taip žymimas laikas, visos kitos raidės gali tapti bet kuo. Apie laiką Tomas gal ir negalvojo, bet pagalvojau aš – kaip paaiškės pabaigoje, ne veltui.

Kur keičiamasi muzikos idėjomis

„Viskas, ką darome, darome dėl taikos“, – tokiais žodžiais WOMEX apdovanojimų ceremonijoje savo kalbą baigė profesinio meistriškumo kategorijoje apdovanotas dabartinis Žaliojo Kyšulio respublikos kultūros ministras Mario Lucio Sousa. Šis puikus muzikantas ir muzikos populiarintojas, kultūros veikėjas gavo apdovanojimą už nuopelnus populiarinant savo šalies tradicinę muziką, pagalbą vietinėms grupėms ir legendinei Cesariai Evorai pasiekti populiarumo aukštumų pasaulyje. Šie jo žodžiai iš esmės nušviečia visą world music žanro esmę. Juk tai yra įvairių tautų muzikinės kultūros populiarinimas greta viena kitos, taikos ir žmonių gerovės išsaugojimo labui. Šiemet spalio 22–26 d. Santjago de Komposteloje, Ispanijoje, vyko jau dvidešimtoji tarptautinė muzikos mugė WOMEX – svarbiausias pasaulyje liaudiškos ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti autentišką ir modernų savo šalies folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai.

Kino naujienos trumpai

Savaitgalį Sevilijoje, kur vyksta tarptautinis kino festivalis, paskelbti pirmieji šiųmetinių Europos kino akademijos apdovanojimų laureatai. Geriausio Europos kino operatoriaus apdovanojimas – Carlo Di Palma prizas – paskirtas lenkams Łukaszui Żaliui ir Ryszardui Lenczewskiui už filmą „Ida“. Geriausia montuotoja tapo Justine Wright už filmą „Locke“, bendros austrų ir vokiečių gamybos filmo „Tamsus slėnis“ („Das Finstere Tal“, rež. Andreas Prochaska) dailininkams Clausui-Rudolfui Amleriui ir Nataschai Curtius-Noss atiteko apdovanojimai už geriausią dailininko darbą ir kostiumus. 2014 m. Europos kompozitoriumi tapo Mica Levi („Po oda“), garso operatoriumi – Joakimas Sundströmas („Starred Up“).
 
Paskelbti ir svarbiausių apdovanojimų nominantai, kuriuos išrinko per 3 tūkstančius akademijos narių. Jų favoritu tapo Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“. Jis nominuotas geriausio filmo, režisieriaus, scenaristo ir aktorės kategorijose. „Ida“ turi šansų laimėti ir žiūrovų simpatijų prizą. Keturias nominacijas gavo Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“, po tris – Nuri Bilge Ceylano „Žiemos sapnas“, Larso von Triero „Nimfomanė“ ir Steveno Knighto „Locke“. Iš viso apdovanojimai skiriami 21 nominacijoje. Laureatus sužinosime gruodžio 13 d. per iškilmingą ceremoniją, kuri šiemet vyks Rygoje.

Sapnų spektaklyje „Didysis Dūdininkas“ – mergaitės kelionė pas būsimus tėvus

 Lapkričio 16 d. 12 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, „Stalo teatras“ kviečia į spektaklio šeimai „Didysis Dūdininkas“ premjerą (pagal Gasparo Aleksos, Roaldo Dalio ir kitų vaikų sapnus). Vaizdų ir muzikos kupinas spektaklis – be teksto, skiriamas vaikams nuo 4 metų, tinka ir nemokantiems lietuvių kalbos. 

 

Spektaklyje taikomas lėlių terapijos metodas. Režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė teigia: „Šio spektaklio istorija paradoksali: radome įdomų mitą apie pasaulio sukūrimą ir rašytojo Gasparo Aleksos paprašėme, kad jis sukurtų pjesę. Gasparas „Stalo teatrui“ parašė pjesę „Didysis Dūdininkas ir liūto uodega“. Tačiau esame objektų teatras, mums svarbus poveikis žiūrovų vaizduotei, mūsų spektakliai – „mažakalbiai“, todėl teko daug kupiūruoti...“
 

Klaipėdos dramos teatro premjera: apie tai, kas svarbiausia – girtų lūpomis

 Klaipėdos dramos teatras lapkričio 28 ir 29 d. 18 val. kviečia į premjerą Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) – Ivano Vyrypajevo komediją „Girti“. Spektaklį režisavo Loreta Vaskova, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vertė Gintaras Grajauskas. Scenoje išvysime Darių Meškauską, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Tomą Gailiutę, Rimantą Pelakauską, Liudą Vyšniauską, Edvardą Brazį, Marių Pažerecką, Arnoldą Eisimantą, Sigutę Gaudušytę, Renatą Idzelytę, Jolantą Puodėnaitę, Donatą Žilinską, Simoną Šakinytę.

 

Ivanas Vyrypajevas (g. 1974) – rusų dramaturgas, aktorius, režisierius, šiuo metu „Praktikos“ teatro vadovas. Vienas iš inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės dramos figūrų teatriniame Rusijos gyvenime. Rusijoje ir Europoje labiausiai išgarsėjo pjesėmis: „Deguonis“ (2002), „Būtis Nr.2“ (2004), „Liepa“ (2006), filmais: „Euforija“ (2006) ir „Deguonis“ (2009).
 

Šiuolaikinio šokio spektaklis „K.I.D.“

 Netikėk! Neatsiduok! Nesirodyk! Ir svarbiausia, niekada nebūk savimi. Pripažinimo purslai trykšta ant kiekvieno trokštančio, kuris bus pasotintas, jei tik mokės žaidimo taisykles. 

 

 Šokio spektaklis „K.ID“ žaisdamas saviironijos paraštėse ima svarstyti kokių dievų rankos mums reikia šiandien? Kaip žinoti, kur link reikia eiti? Ar infantilumas gali išgelbėti pasaulį? Skirtingų patirčių jungiama komanda grįžta prie žmogaus pradžių pradžios – žaidimu pažinti supantį pasaulį, pagrindiniu ir vieninteliu įrankiu teturint savo kūną (šokėjai Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telman Ragimov, Indrė Lencevičiūtė, choreografė – Erika Vizbaraitė, režisieriė – Gabrielė Jaugelytė, dramaturgė – Silvija Čižaitė-Rudokienė).
 

Nekalbaus jaunuolio interviu

Šį pašnekesį užrašiau senokai – 1993 metais, kai teko ruošti jauno ir tada dar mažai žinomo režisieriaus iš Lietuvos kūrybinį dosjė (recenzija, interviu etc.) prieš filmo „Trys dienos“ premjerą ambicingojo Berlinalės Jaunojo kino forumo programoje. Lietuvoje pokalbis pasirodė nesvarbus kultūrinei spaudai, kuriai jį siūliau. Rankraštis taip ir liko mano stalčiuje.
Forumas tapo sėkmingu Šarūno Barto startu į tarptautinę kino erdvę. Šiandien jo filmai pristatomi prestižiniuose pasaulio kino forumuose Kanuose, Venecijoje, Toronte ir kt. Vienas paskutinių Barto filmų „Eurazijos aborigenas“ (2010) vėl sugrąžino režisierių į Berlinalės Forumą, kuriame ir prasidėjo jo filmų kelias į platųjį pasaulį.
Su Šarūnu kalbėjomės prieš iškeliaudami į Berlyno festivalį. Iš jo Bartas sugrįžo apdovanotas dviem prizais ir pamalonintas įvairiais vilio­jančiais pasiūlymais – „Tris dienas“ savo prizais įvertino ekumeninis ir FIPRESCI žiuri, tiksliai suformuluodami savo argumentus: „už stiliaus savitumą, temos svarbą ir vaizdų grožį“.
„Scanorama“ sveikina režisierių su pirmuoju jubiliejumi ir šiemet primins žiūrovams filmą „Trys dienos“, siūlydama pamatyti jį visame autoriaus kūrybos kontekste.

„Savižudis“ saugiai

Vilniaus mažajame teatre Gabrielė Tuminaitė pristato spektaklį – Nikolajaus Erdmano (1900–1970) paskutinę užbaigtą pjesę „Savižudis“ (1928). Pjesė savosios epochos ore kybančias mintis artikuliavo taip, kad didžiausieji autoritetai ją vadino genialia, autorių lygino su Gogoliu, įtakingiausi Maskvos teatrai varžėsi dėl galimybės ją statyti, o tie, kuriems rūpėjo išsaugoti valdžios ir santvarkos status quo, padarė viską, kad „Savižudis“ savos šalies scenos neišvystų. Beveik šešiasdešimt metų.
 
Pjesė apie tai, kaip vadinamojo „mažo“ žmogaus „mažumu“ – negebėjimu savarankiškai mąstyti, savosios tapatybės nesuvokimu, paklusimu propagandinei ir bet kokiai kitai tiesą pridengiančiai retorikai, jo kasdienio gyvenimo ir sąmonės automatizmu – pasinaudoja turintieji galią. Visokio plauko: ir tie, kurie formuluoja lozungus visuomenės vartojimui, ir tie, kurie įsikimba į „artimą savo“, kad suvartotų jį visiškai privatiems tikslams. Kurie paverčia vienintelį ir neįkainojamą žmogaus gyvenimą eiliniu statistikos ir sau palankios retorikos vienetu.
PUSLAPIS
IŠ
1003