Tėvų ir vaikų, ypač jei tėvai yra menininkai, tema – neišsemiama. Pastaraisiais metais iš vaidybinio kino ji persikėlė į dokumentinį. Dažnai tokie filmai atsiranda iš noro išsakyti priekaištus, bet kartu ir susitaikyti. Nežinau, iš ko atsirado Stephenie Argerich filmas „Kraujo duktė“ (LRT, 16 d. 19.40), bet jame garsioji pianistė Martha Argerich parodyta dukters akimis. Vis dėlto filmo ištarmė gana dviprasmiška: sunku mylėti genialią mamą.
„Kraujo duktė“ kurta įvairiose šalyse: Lenkijoje, kur Martha Argerich dalyvavo Chopino pianistų konkurso žiuri ir grojo rečitalį, Japonijoje, kur vyksta Argerich festivalis, D. Britanijoje, kur gyvena Stephanie tėvas – taip pat pianistas Stephenas Kovacevichas, Belgijoje, kur motina ir duktė gyveno kelerius metus, Argentinoje, kur pianistė gimė, Šveicarijoje, kur ji gyvena dabar, ir Prancūzijoje, kur Stephanie senelės namai saugo daug šeimos turtų. Filmas – neįtikėtinai atviras, kartais net pernelyg. Režisierė jį pradeda gimdymo scena. Stephanie veidą iškreipė skausmas, bet kamera rodo jos motiną. Ji laiminga ir tarsi sutrikusi, nes nežino, kaip turi elgtis mama. Filmas paaiškina kodėl, ypač kai rodoma vyriausioji iš trijų pianistės dukterų Lyda Chang, kurią motina paliko visai mažą. Beje, ji vienintelė iš trijų tapo muzikante. Tačiau „Kraujo duktė“ – ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie tai, ką reiškia būti menininku, – juk akivaizdu, kokia kančia Argerich yra išeiti į sceną.
Vaidybinių filmų herojai retai būna tokie tikri, ypač paskutiniais metais, kai kino ekranuose vis daugiau vampyrų, hobitų, ateivių iš kosmoso ir kitokių pabaisų. Kaip tik filmus apie juos ir siūlo žiūrėti visi televizijos kanalai. LNK šįvakar (14 d. 22.45) rodo Scotto Stewarto filmą „Kunigas“ (2011), kurio herojus kunigas tolimoje ateityje seka jo giminaitę pagrobusią vampyrų gaują. Korėjos komiksų motyvais sukurtame „Kunige“ pasaulį valdo religija ir Bažnyčia. Jonathano Liebesmano filme „Pasaulinė invazija. Mūšis dėl Los Andželo“ (LNK, 16 d. 21.30) Žemę bando užgrobti ateiviai iš kosmoso, naikinantys viską, kas gyva. Jiems, žinoma, pasipriešins amerikiečių jūrų pėstininkai. Barry Levinsono „Baimės įlankos“ (TV1, 16 d. 22.45) veikėjus, gyvenančius pakrantėje, neišgydoma liga užkrečia jūros gelmių parazitai. Gyventojai visą siaubą filmuoja ir vaizdus, žinoma, krauna į internetą, nes juk reikia vaizdais dalintis su kitais. Stewarto Beattie filmo „Rytoj, kai prasidėjo karas“ (TV3, 15 d. 22.55) herojai, grįžę atostogų, randa namus užimtus kraugeriškų būtybių. Šie filmai rodo įkvėptas teigiamų veikėjų kovas ir, man regis, tų filmų kūrėjai šventai tiki, kad gali įkvėpti žiūrovams optimizmo kasdieniškų jų siaubų akivaizdoje. Bijau, kad žiūrovai tuo irgi tiki.
Todėl galima pasidžiaugti Lorene Scafaria, kuri pasakodama istoriją apie prie Žemės priartėjusį asteroidą kuria neįpareigojančią (valstybei, Bažnyčiai...) komediją apie meilę. Filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (TV1, 14 d. 22.45) herojus – padorus vyras Dagas (Steve Carell), likus 21 dienai iki katastrofos, nusprendžia gelbėti kadaise mylėtą merginą. Pas ją žmonos paliktą vyrą apsiima nuvežti kaimynė (Keira Knightley). Tiesa, prieš tai vyras bandys nusižudyti, bet dosnus likimas jam atsiųs simpatišką šunelį. Režisierė yra prisipažinusi, kad, užuot aiškinusis, kaip tikri didvyriai pabandys sustabdyti asteroidą, ji norėjo suprasti, kaip katastrofos akivaizdoje elgtųsi paprasti žmonės, žinantys, kad jos neišvengs. Kartais gali pasirodyti, kad Scafaria įsivaizduoja pasaulio pabaigą kaip bet kokių socialinių draudimų atsisakymą – galima nesilaikyti dress-code, dietos ir panašių įsipareigojimų. Nežinau, kaip pasielgčiau, sužinojęs apie artėjančią pabaigą, bet labiausiai man imponuoja kita filmo veikėja – stoiškai iki paskutinės akimirkos pasirengusi valyti dulkes Dago tarnaitė.
Pasaulyje, kuriame jau įvyko pabaiga, ko gero, gyvena ir Aki Kaursmäki filmo „Havras“ (LRT kultūra, 19 d. 22 val.) herojai. Rašytojas Marcelis (Andre Wilms) paliko Paryžiaus bohemą ir iš rašytojo tapo batų valytoju, bet jaučiasi naudingas kitiems. Kai susirgs jo žmona Arletė ir likimas atsiųs berniuką – imigrantą iš Afrikos, Marcelis vis dėlto pakils į kovą su akla valstybės mašina. Tik jo ginklas – draugų parama ir optimizmas. Regis, jo nestinga ir pačiam režisieriui, tikinčiam, kad žmonės, nors ir ne tokie geri, kaip norėtųsi, yra ir ne tokie blogi, kaip atrodo.
