7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas padaro kiną vertybe

Pokalbis su režisiere ir prodiusere Digna Sinke

Irena Alperytė
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Kinas
Digna Sinke. L. Justice nuotr.
Digna Sinke. L. Justice nuotr.

Dignos Sinke „Po signalo“ – vienas neįprasčiausių „Scanoramos“ filmų. Jame susipina „grynas“ dokumentinis vaizdas ir visiškai „aktoriniai“ balsai. Girdime paliktas atsakiklio žinutes, įrašytas mobiliajame telefone kažkokiam nežinomam asmeniui Onno. Kamera fiksuoja dokumentiškai nufilmuotas vietas – pradedant automobilių aikštele greta kažkokio biuro ir baigiant palmių apsuptu Ramiojo vandenyno paplūdimiu. Jos tiesiogiai nežymi veiksmo vietos, bet yra fonas. Sužinome, kad nuo tada, kai paslaptingasis Onno laimėjo prestižinę premiją, jo pėdsakai dingo. Jis neatsako į balso pašto žinutes, nepasirodo svarbiame susitikime verslo sandoriui su japonais sudaryti, nesusitinka su mergina, nepasveikina tėvo gimtadienio proga, nenuperka motinai obuolių pyrago. Laikas bėga, bet Onno neatsiranda ir niekas nesupranta, kur ir kodėl jis dingo. Mes nieko nežinome nei apie herojų, nei apie jo gyvenimą. Stebime ir klausomės metus trunkančios istorijos: pyktis, apmaudas, neviltis ir galų gale – skambinančiųjų susitaikymas su faktu. Pabaigoje mergina taip pat išvyksta, prieš tai (tarsi žiūrovams) pranešdama, kad Onno kredito kortelė aktyvi ir yra vilties, kad jis kažkur yra. Galbūt tai dar ne pabaiga? Filmas palieka keistą įspūdį, išeini iš salės apimtas kažkokio liūdesio – juk dažnai ir mes ištisus metus gyvename tik žinutėmis ir monologais. Apie tai, kaip atsiranda panašūs filmai, Irena Alperytė paklausė „Po signalo“ režisierę ir prodiuserę Digną Sinke.
 
Kaip Olandijoje gimsta tokie nekomerciniai filmai? Kaip randate finansavimą?
Privalome tai daryti, nes olandų nėra daug (apie 17 milijonų), negalime konkuruoti su anglakalbėmis šalimis, tad visus filmus, įskaitant komercinius, remia Olandijos vyriausybė. Turime savo nepriklausomą kino fondą, kuris priima sprendimus. Žinoma, fondas turi savo gaires, prioritetus ir, manau, gauna apie 20 milijonų eurų. Jie turi būti padalinti dokumentikai, animacijai, trumpametražiams, vaikų, taip pat ir komerciniams bei vadinamiesiems arthouse filmams. Tokia yra fondo politika, ir vyriausybė turi ją palaikyti. Kartais diskutuojama, ar reikia finansuoti vadinamuosius komercinius filmus. Kita vertus, net ir jie Olandijoje nesulaukia finansinės grąžos. Na, nebent koks vienas filmas per penkerius metus. Todėl esame priklausomi nuo „valdiškų“ pinigų. Bet dar turime televiziją – komercinę, nekomercinę, viešąją. Sistema gana sudėtinga (tikiuosi, kada nors ji supaprastės), bet televizija taip pat gali finansuoti filmus, ypač dokumentinius. Transliuotojas sumoka 30 tūkstančių eurų už dokumentinį, 90 tūkstančių už meninį filmą ir įgyja teisę jį rodyti. Jei jau turi transliuotoją, gali kreiptis į kitus šaltinius. Įdomu, kad Kino fondas labiau linkęs remti vadinamuosius arthouse filmus, o televizijos – gyvenimo padiktuotus, visuomenei aktualia tema paremtus, socialinės tematikos filmus. Žinoma, kartais esi kažkur per vidurį, ar dėl filme vaidinančių „žvaigždžių“, ar dėl temos – tokiu atveju gali gauti finansavimą iš abiejų pusių. „Scanoramoje“ rodytą „Po signalo“ Kino fondas atmetė.
 
Kai jau turite filmo idėją, nuo ko pradedate?
Priklauso nuo to, ar prodiusuoji, ar tik statai. Mane vadina „neįmanomų filmų prodiusere“. Visada buvau linkusi į autorinius dokumentinius filmus. Dažnai mano būsimi filmai – viso labo tik idėjos, net be scenarijaus. Tada su režisieriumi priimame sprendimą, kur link filmas suks – Kino fondo ar televizijos kryptimi. Kartais užtrunkame pusę metų, kartais – net ir kelerius metus. Pasitaiko, kad atmetamas ir aiškus planas. Vis iškeliama kokia nors sąlyga – jei padarysite tą ar aną, galbūt paremsime. Tu, žinoma, nesustoji. Ir kartais pavyksta. Jei atmeta Kino fondas, gali kreiptis į tokią organizaciją, kuri, pavyzdžiui, remia vizualiuosius menus arba „trečiąjį pasaulį“ – Afriką ir panašiai.
 
Ar olandų kinas susijęs su politika?
Politika nevaidina jokio vaidmens. Gali kurti bet ką, be jokios cenzūros. Kita vertus, jei rodysi žmones pernelyg atvirai, jie gali paduoti tave į teismą. Kartais taip nutinka.
 
Esate buvojusi gana egzotiškuose kraštuose. Ką renkatės filmuoti? Kas Jums rūpi?
Kartais režisierius ateina pats pas mane ir atsineša intriguojančią idėją. Taip nutiko su gana sėkmingu prodiuseriniu požiūriu dokumentiniu filmu „Wavumba“, pasakojančiu apie aštuoniasdešimtmetį Kenijos žveją Masoudą, kuris tikisi pagauti didžiulį ryklį. Tai turėtų būti paskutinis jo gyvenimo ryklys. Šį siužetą papildė gana spalvinga istorija. Filmo režisierius kurį laiką gyveno Kenijoje, nes jo tėvai buvo narkomanai ir jiems buvo skirta detoksikacijos programa, kuri rengiama Kenijoje. Tai buvo gana keista ir giliai egzistencinė kelionė. Vėliau šie žmonės ten pasiliko, susilaukė dviejų vaikų, vienas jų ir buvo režisierius Jeroenas Van Velzenas. Jo gyvenimas Kenijoje – keista realybės, legendų ir vaizduotės pynė, tad „Wavumba“ nebuvo tik realistinis pasakojimas apie žveją. Tai filmas apie svajones, viltį, savo gyvenimo ryklį. Istorija, visiškai atitinkanti režisieriaus vaikystę.

Kas jus patraukė šiame filme, kad ryžotės jį prodiusuoti?
Esu režisierė, mano vyras buvo prodiuseris. Kai 2001 m. jis mirė, du jo filmai buvo montažinėje. Kažkas turėjo juos užbaigti. Turėjau viską perimti ir nuo tos akimirkos tapau prodiusere. Dievinu žmones, kurie ateina su beprotiškomis idėjomis. „Wavumbos“ režisierius buvo apsėstas savo idėjos, supratau, kad privalau jam padėti. Labai lengva įsimylėti temą, jei ji pasakojama užsidegus.
 
Tad prodiusavimas nėra tik pinigai?
Tikrai ne. Visų pirma tai pagalba, problemų sprendimas. Didžiausia scenaristo ir režisieriaus problema dažnai būna ta, kad jie pasiklysta temoje. Sukaupia daug medžiagos, galvoje knibžda daugybė vaizdų, bet neranda tinkamo būdo papasakoti istoriją, nes mato daugybę detalių, kurios gal nėra tokios svarbios filmui, kaip kad atrodo. Tada turi užvesti juos ant kelio. Tas procesas, geriausio būdo papasakoti istoriją paieškos ir yra įdomiausia. Privalai sugundyti žiūrovą. Kartais reikia pasukti aplink, kad patektum į teisingą kelią. Be to, svarbu rasti ir operatorių. Pavyzdžiui, Kenijoje reikėjo žmogaus, kuris galėtų ištverti karštį, filmuoti mažutėje kanojoje jūros viduryje. Suburti gerą komandą svarbiausia. Be to, prodiuseris turi nepamiršti, kad tai ne jo filmas, tai – menininko filmas. Turi atsidurti jų kailyje ir spręsti jų problemas, nepristigti empatijos ir padėti jiems kurti. Negali būti pernelyg egocentriškas. Daugelio prodiuserių „ego“ pernelyg didelis. Olandų dokumentiniame kine daug prodiuserių moterų. Manau, jos pakantesnės.
 
Istorijų pasakojimas tampa pagrindiniu žodžiu, kalbant apie kiną. Apie ką kalba olandų kinas?
Bendros auditorijos nėra, bet yra amžinų temų, kurios jaudina žmones. Paminėčiau du filmus. Vienas yra apie prostitutes: Gabrielle Provaas ir Robo Schröderio „Susipažinkite su Fokens“ (2011) pasakoja apie septyniasdešimtmetes dvynes, kurios vis dar užsiima savo amatu. Jos pasakoja, ką reiškia būti prostitute Amsterdamo „Raudonųjų žibintų“ kvartale, dėsto apie įvairiausius juos lankančius vyrus. Gana keista, o kartu smagi istorija. Tai labai sėkmingas filmas. Seksas visuomet madingas. Kitas filmas „Ne be tavęs“ („Not without you“, autoriai – Peteris ir Petra Latasteriai) – apie dailininką, kurio žmona serga demencija ir miršta, jis intymus, kuklus ir nagrinėja nišinę problemą. Abu filmai pas mus labai populiarūs. Sėkmingai kuriami vaidybiniai filmai vaikams, yra kelios olandų „bestselerių“ ekranizacijos. Tačiau šie filmai labiau tinka vietos rinkai ir nepatenka užsienin, nors kai kurie rodyti Berlyno kino festivalyje.
 
Kokį filmą paminėtumėte kaip itin olandišką?
Turime du „Oskarus“ laimėjusius filmus. Vienas jų – gana vykęs Mike’o van Diemo „Charakteris“ (1997) pagal Ferdinando Bordewijko romaną. Man regis, tai tipiškas olandiškas filmas. Jis apie verslą, nepriklausomo gyvenimo paieškas. Kitas filmas – „Antonia“ (1995), jo scenarijų parašė ir režisavo Marleen Gorris. Tai taip pat filmas apie savojo kelio ir asmeninės nepriklausomybės paieškas. Kažkuria prasme šie filmai susiję. Ir jie tikrai tipiški olandams.
 
Kartais aš susimąstau, ar tipiškas olandas buvo Vincentas van Goghas? Su savo varnų lauku, bulvių valgytojais ir nupjauta ausimi...
Viena vertus, tai nacionalinis didvyris. Kita vertus, turime posakį, kurio reikšmė – neišsiskirk per daug iš kitų, būk kaip visi. O jis nebuvo. Be to, tuo metu jį atstūmė daug žmonių. Tačiau galų gale matome, kad jis – tikrai narsus žmogus. Van Goghas darė tai, ką buvo užsibrėžęs. Šia prasme olandai jį idealizuoja. Juk turi būti tikrai drąsus, kad taip tapytum ir gyventum. Tai tikrai nėra tik turistų traukos objektas.
 
Amsterdamas – internacionalinis miestas. Kokį vaidmenį jame vaidina įvairios tautos, pavyzdžiui, žydai, kurių ispaniško stiliaus sinagoga iki šiol išlikusi?

Amsterdame daug kino teatrų iki Antrojo pasaulinio karo priklausė žydams. Esame pakankamai tolerantiški, jei lygintume su kitomis šalimis. Tačiau apie 30 procentų Amsterdamo gyventojų – marokiečiai ir turkai. Jiems nebūdingi olandiška tolerancija ir liberalizmas. Jiems svetimi žydai, homoseksualūs žmonės. Tai sėja tam tikrą atotrūkį visuomenėje.
 
Ar noriai sutinkate vykti į tarptautinius kino festivalius? Yra žmonių, kurie jų vengia.

Būna daug kūrybos momentų, kai nesi įsitikinęs, kam apskritai kuri filmą, ir festivalyje pamatai, kad kažkam iš žiūrovų jis patinka. Be to, smalsu pamatyti, kaip reaguos kitos kultūros žmonės. Tai tam tikras paaiškinimas, kodėl keliauji vienur ar kitur. Ypač kai turi susidaręs nuomonę apie šalį ir staiga ji griūva. Būna labai įdomu. Be to, sutinki kitų kino kūrėjų iš viso pasaulio. Jie gali daug ko išmokyti. Tai įkvepia. Ir daro kiną didžiule kultūrine vertybe.
 
Kalbėjosi Irena Alperytė

 

Digna Sinke. L. Justice nuotr.
Digna Sinke. L. Justice nuotr.
„Po signalo“
„Po signalo“