7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Stiprusis angelas Baalas

Rodo „Scanorama“

Ieva Kotryna Skirmantaitė
Nr. 40 (1101), 2014-11-14
Kinas
„Baalas“
„Baalas“
Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.
 
Mitologijoje Baalas yra kanaaniečių dievas, tačiau Senajame Testamente Baalas laikomas netikru dievu, tikrojo judėjų Dievo priešu. Senieji dievai judėjams asocijavosi su ištvirkimu ir orgijomis. Brechto pjesėje Baalas yra pasileidęs, girtuokliaujantis poetas. „Asocialus, bet gyvenantis asocialioje visuomenėje“, – teigia Brechtas. Svarbu, kad filme Baalą vaidina Fassbinderis. Tada dar tik debiutuojančio, režisieriaus anarchisto gyvenimas turėjo daug sąsajų su Baalu. Filmas sudarytas iš epizodų, vaizduojančių atskirus veikėjo gyvenimo etapus. „Baalo“ stilių gana smarkiai nulėmė Brechto tekstas, juolab kad jis buvo rašytas teatrui.
 
Žiūrint filmą kyla mintis, kad tai įvairiomis prasmėmis labai vokiškas filmas. Niūri, liguista atmosfera ir nenatūralūs, kartais perdėm teatrališki personažų santykiai. Bet tai tik dar labiau padeda sekti brechtiškąją tradiciją: filme veikia atsiribojimo efektas, nėra susitapatinimo su veikėju. Stebime Baalo degraduojantį gyvenimą, juo baisimės, o gal ir žavimės kaip jo palydovas Ekartas. Ir svarstome, ar Baalas tikras genijus, ar ne? Ar reikia juo žavėtis, ar pakeisti jį kitu, dorovingesniu ir priimtinesniu visuomenei? Brechtas buvo komunistas ir ateistas, tad Baalas jam – prieš buržuaziją nukreiptos anarchijos simbolis, o bet koks dievo garbinimas rašytojui turėjo būti svetimas. Todėl pjesės (ir filmo) pabaigoje Baalas nužudo savo garbintoją ir mylimąjį Ekartą, rašantį religinę muziką ir esantį tarsi aliuzija į viduramžių filosofą, teologą ir mistiką Meistrą Ekhartą.
 
Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkęs Fassbinderį, Schlöndorffas sukuria dar vieną kontekstą. Homoseksualaus anarchisto Fassbinderio gyvenimas – tai Baalo gyvenimas. Todėl 1969 m. filmas tikrai būtų buvęs aktualus. Dabar jis yra tų praėjusių laikų atspindys. Tokio menininko kaip Fassbinderis ar Baalas įvaizdis nebėra gyvybingas. Romantiško ar antiherojiško genijaus mitas atrodo sugriautas. (Kalbu apie bendrą tendenciją, o išimtys visada egzistuoja.) Vis dėlto „Baalas“ nėra neaktualus, nes tik prabėgus pirmiesiems kadrams prisiminiau neseniai per Lenkų filmų savaitę matytą Wojteko Smarzowskio filmą „Stiprusis angelas“. Šio lenkų režisieriaus tikrai nepavadinsi atitrūkusiu nuo kasdienybės. Prisimenant pernai rodytą jo „Kelių policiją“ akivaizdu, kad Smarzowskis atvirai rodo tai, kas vyksta dabar (korupcija, socialinės problemos), bet ir kalba apie amžinas vidines žmogaus kovas, kviesdamas pažvelgti ir permąstyti save, kaip ir visuomenę, kurioje gyveni.
 
„Stiprusis angelas“ – taip pat apie kūrėją, alkoholiką. Kaip ir „Baale“, čia nėra jokių romantinių potėpių. Jerzy Pilcho romano ekranizacija panardina į košmarišką nuo alkoholio priklausomybės kenčiančio žmogaus kasdienybę. Tai nesibaigiantis ciklas, kad ir kiek kartų būtų žadėta, kad „šįkart bus kitaip“. Iš „delirikų“ gydimo įstaigos į barą „Stiprusis angelas“ ir vėl atgal, tada vėl iš naujo, kol bus nebeįmanoma atskirti realybės nuo pasąmonėje kylančių vaizdinių.
 
Nors „Baalas“ ir „Stiprusis angelas“ – skirtingi filmai, jų herojus daug kas sieja. Abu supa panašūs „šnapso“ draugai, tampantys pagrindiniais jų kūrybos stebėtojais. Tokius personažus visada lydi jaunos, gražios, pasiaukojančios merginos. Joms tenka kęsti šlykštų garbinamų mylimųjų, kuriuos jos pasiryžusios ištraukti iš „to liūno“, elgesį. Tiesa, „Stipriojo angelo“ veikėjas tikrai ne toks baisus kaip Baalas, niekinantis jo vaiką nešiojančią moterį bei pražudantis visas jam atsiduodančias merginas. Bet, pasirodo, net ir meilė negali jo ištraukti iš šio užburto rato. Abiejuose filmuose vyrauja cikliškumo momentas. Baalas, kaip mitologinis dievas, miršta ir atgimsta kartu su metų laikų kaita. Schlöndorffo filmo herojus Baalas vaikšto pirmyn atgal po kambarį, keikdamas žiemą, teigdamas, kad jei ji greitai nepraeis, tai jis visai nusibaigs. Atėjus pavasariui, Baalas tarsi atgimęs, jis vėl deklamuoja eiles. Roberto Więckiewicziaus suvaidinto rašytojo Ježio gyvenimas – lyg amerikietiški kalneliai: su pakilimais, trumpais vilties blykstelėjimais, o tada ir vėl žemyn.
 
Baalas sėdi buržuaziniame salone, stalas nukrautas vaišėmis. Aplinkui skamba žodžiai: „Jis genijus“, „Aš jį atradau...“, genijus mėgaujasi visomis jam aukojamomis gėrybėmis. Tačiau „salonui“ tas nepriimtina. Ježį kalbina žurnalistai, rodo per visus televiziją kanalus, jo knyga sulaukė neabejotinos sėkmės. Bet jo daug jaunesnės draugės tėvų veiduose gali matyti nepasitikėjimą. Gal jis ir talentingas, bet jo elgesys netoleruotinas ir nepriimtinas.
 
Aleksandro Puškino biografijoje Jurijus Lotmanas rašė: „Ankstyva sielos senatvė (...) suvokiama jau ne kaip genijaus lemtis, o kaip sergančio civilizacijos sūnaus liga, liga, kuria neserga Gamtos vaikai.“ „Ankstyvą sielos senatvę“ pakeitus „sielos destrukcija“, šį teiginį būtų galima pritaikyti ir Ježiui, ir Baalui. Kiekvienas jų atspindi savo laiko dvasią ir traumas, abu filmai griauna romantišką bohemiško kūrėjo įvaizdžio mitą.
 
 

 

 

„Baalas“
„Baalas“
„Stiprusis angelas“. J. Drygałos nuotr.
„Stiprusis angelas“. J. Drygałos nuotr.