Pašnekesiai
Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas
Gimtadieninė autorefleksija
Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu
Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?
Teatre (ne)viskas galima
Pokalbis su LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite
Beveik tris dešimtmečius Lietuvos autorių teises ginanti asociacija LATGA administruoja įvairių meno sričių kūrėjų turtines teises – muzikos, audiovizualinių (kino), vizualinių, dramos. Kad ir kaip būtų keista, pastaroji sritis – viena problematiškiausių. Apie dramos kūrinių naudojimo subtilybes bei dažniausiai pasitaikančius autorių teisių pažeidimus kalbamės su naująja asociacijos LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite.
Kora Ročkienė
Artėja naujieji viduramžiai
Slavojus Žižekas apie ateitį
Lina Michelkevičė
Abejonės privalo kilti
Pokalbis apie dailės mokyklų reikšmę visuomenei
Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.
Laima Kreivytė
Trys knygos, viena dukra
Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė
Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.
Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo
