Lapkričio 14–16 d. „Menų spaustuvėje“ vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – jo rengėja „Artopia“ jau šeštą kartą pristatė profesionalias ir tokiomis mėginančias tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio bitutes. Jau trečią dešimtmetį dūzgiantis Lietuvos šiuolaikinio šokio avilys vis pilnėja, tačiau jame suneštas medus vis dar nevienodos kokybės. Šeštame sąskrydyje buvo visko – premjerų, naujų anksčiau sukurtų spektaklių redakcijų, eksperimentų, nebaigtų kūrinių ir jų eskizų. Konceptualia spektaklio programos negalėtum pavadinti, bet toks tikslas vis dar ne Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos jėgoms. Todėl keblu pasirinkti ir šio festivalio programos reflektavimo strategiją. Galbūt pakaktų statistinio požiūrio: jis leidžia džiaugtis kūrinių ir atlikėjų gausa, vis didėjančia šiuolaikinio šokio sklaida. Vis dėlto sąžiningiau pažvelgti į trijų dienų sąskrydį pamirštant netolygų festivalio dalyvių pasirengimą bei skirtingas kūrybines sąlygas ir kiekvieną kūrinį vertinant be didesnių išlygų – kaip konkretaus žiūrovo teismui pateiktą šiuolaikinio šokio diskurso fragmentą. Festivalį pradėjo iki šiol negirdėta šokio grupė „GESH’ move“, kurios pavadinimas slepia judesio pažadą. Spektaklis „K.ID“ – dar vienas rebusas, kurį šifravo visas būrys kūrėjų: dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, o atliko Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė. Keturiasdešimties minučių spektaklis vyksta taip, kaip žadama programėlėje, bet aiški istorija spektaklyje virsta painia vaizdine šarada. Tamsioje erdvėje pakabintos sūpynės – galimo, būsimo, buvusio judesio simbolis ir judesio aikštelė, padedanti išskleisti autentišką, organišką judesį, kurį vis dėlto dažniausiai nustelbia dirbtinė automatinė artikuliacija iš purtymosi ir grimasų, vis dar rodančių, jog aplinka šokio kūrėjams tebėra ir psichologinis, ir emocinis priešas. Atlikėjų judesiai savaime energingi, bet energija skleidžiasi netolygiai, atrodo, kad sinchroniško judesio, vaidybos pasitelkimo motyvai nėra iki galo apgalvoti ir pasverti.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.
![]() | ![]() | ![]() |
Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį „Versmė“ šiais metais galutinai išstūmė kažkas kita. Nors NDD paantraštė ir skelbė, kad tai – naujos lietuvių ir užsienio dramaturgijos pristatymai, kaip tik dramaturgijos labiausiai čia ir trūko. Vos užmetus akį į vargingą NDD lankstinuką teko susiprasti, kad vietoje žadamų pjesių laukia viena ar kita tema surinktų faktų bei nuomonių sankaupa, savotiški projektai ir akcijos. Matyt, pernelyg senamadiška šiandien žodį „dramaturgija“ suvokti kaip pjesės tekstą, nes jis jau kurį laiką intensyviai plečia savo reikšmių ribas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Fortepijoninis trio „FortVio“, susibūręs 2006 m., artėja prie pirmojo veiklos dešimtmečio ribos. Viena vertus, jau yra netoli, ir šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Kita vertus, „FortVio“ dar tik netoli pirmo dešimtmečio ribos, taigi jį dar galima vadinti jaunu, o jo koncertų publikai tenka nuolat išgyventi šių atlikėjų interpretacinio karščio alsavimą, jų jaunatviškas pastangas groti tarytum naudojant tapybos techniką alla prima, vienu atsikvėpimu maksimaliai neabejingai išartikuliuojant grojamus opusus, įgaunančius tos veržlios ir gyvybingos pirmojo, vienatinio karto energijos.
![]() |
![]() |
Tačiau nesinorėtų iškart panirti į apgailestavimus. Gyvenimas juk puikus, pirmiausia reiktų pasidžiaugti. Norisi pagirti jaunuosius Rusų dramos teatre matytus aktorius Telmaną Ragimovą, Aleksandrą Špilevojų, Julianą Volodko ir Jekateriną Makarovą. Net ir pro šalį praėję Aleksandras Kanajevas ir vyresnė jų kolegė Valentina Lukjanenko – visi prisidėjo prie bendro tikslo ir meistriškai sugebėjo paslėpti faktą, kad šiame kiek daugiau nei valandą trukusiame sceniniame reikale, labiau primenančiame pjesės skaitymą nei spektaklį, būta režisieriaus. Aktoriai negailėjo nei intonacijų, nei kramtomų panagių – atidavė žiūrovams viską. Ir nenorminė leksika buvo visiškai norminė. Organiška.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |