7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie ką šoko bitės?

Lapkričio 14–16 d. „Menų spaustuvėje“ vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – jo rengėja „Artopia“ jau šeštą kartą pristatė profesionalias ir tokiomis mėginančias tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio bitutes. Jau trečią dešimtmetį dūzgiantis Lietuvos šiuolaikinio šokio avilys vis pilnėja, tačiau jame suneštas medus vis dar nevienodos kokybės. Šeštame sąskrydyje buvo visko – premjerų, naujų anksčiau sukurtų spektaklių redakcijų, eksperimentų, nebaigtų kūrinių ir jų eskizų. Konceptualia spektaklio programos negalėtum pavadinti, bet toks tikslas vis dar ne Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos jėgoms. Todėl keblu pasirinkti ir šio festivalio programos reflektavimo strategiją. Galbūt pakaktų statistinio požiūrio: jis leidžia džiaugtis kūrinių ir atlikėjų gausa, vis didėjančia šiuolaikinio šokio sklaida. Vis dėlto sąžiningiau pažvelgti į trijų dienų sąskrydį pamirštant netolygų festivalio dalyvių pasirengimą bei skirtingas kūrybines sąlygas ir kiekvieną kūrinį vertinant be didesnių išlygų – kaip konkretaus žiūrovo teismui pateiktą šiuolaikinio šokio diskurso fragmentą. Festivalį pradėjo iki šiol negirdėta šokio grupė „GESH’ move“, kurios pavadinimas slepia judesio pažadą. Spektaklis „K.ID“ – dar vienas rebusas, kurį šifravo visas būrys kūrėjų: dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, o atliko Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė. Keturiasdešimties minučių spektaklis vyksta taip, kaip žadama programėlėje, bet aiški istorija spektaklyje virsta painia vaizdine šarada. Tamsioje erdvėje pakabintos sūpynės – galimo, būsimo, buvusio judesio simbolis ir judesio aikštelė, padedanti išskleisti autentišką, organišką judesį, kurį vis dėlto dažniausiai nustelbia dirbtinė automatinė artikuliacija iš purtymosi ir grimasų, vis dar rodančių, jog aplinka šokio kūrėjams tebėra ir psichologinis, ir emocinis priešas. Atlikėjų judesiai savaime energingi, bet energija skleidžiasi netolygiai, atrodo, kad sinchroniško judesio, vaidybos pasitelkimo motyvai nėra iki galo apgalvoti ir pasverti.

Piktieji triušiai partizanai

Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.
„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.
 
Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.

Įkūnytas laikas ir akimirkos grožis

Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

Kam išmonei tiesa?

Nuo spalio 30 d. „Titaniko“ antro aukšto salėse vyksta Mikalojaus Povilo Vilučio kūrinių paroda, surengta dailininko septyniasdešimtmečio proga. Parodos kuratorės – Grafikos centro galerijos darbuotojos, dailėtyrininkės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė – sąžiningai, profesionaliai padirbėjusios pateikė išsamią, nuoseklią, aiškios sandaros vieno žymiausių Lietuvos grafikų kūrybos apžvalgą. Jos rausėsi dailininko dirbtuvėje, ieškojo jo kūrinių VU bibliotekos Grafikos kabinete, privačiuose rinkiniuose ir galiausiai viską sutvarkė taip, kad dailininko kūrybos raidos tarpsniai, pagrindinės kūrinių grupės gerai matyti vos įėjus į sales (atrodytų, kas čia nuostabaus – dailės paroda, kaip medija, juk kaip tik ir turėtų pateikti sustruktūrintą kokios nors kūrinių visumos vaizdą, bet to, deja, negalima pasakyti, pvz., apie Arsenale rengiamas ekspozicijas).
 
Studijuodamas Dailės institute ir kurį laiką po to Vilutis gilinosi į technines ir simbolines giliaspaudės galimybes. Jo studijų laikais, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, Lietuvos grafikoje klestėjo iškilioji spauda – grubūs primityviai stilizuotų, iš tautodailės nusižiūrėtų formų medžio ir linoleumo raižiniai, daugiausia literatūros veikalų kaimo tema iliustracijos ir estampai tautosakos motyvais. Vilučio kartos grafikai išsižadėjo „gyvybingos tradicijos“, nuo kaimo ir jo folkloro pasuko link miesto, profesionaliosios dailės, poezijos, rašytinės istorijos ir amato įgūdžiams reiklių metalo graviūrų. Parodoje eksponuojami daugumai žiūrovų nematyti dailininko ankstyvieji sausos adatos raižiniai ir ofortai.

Temos vadybininkai

Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį „Versmė“ šiais metais galutinai išstūmė kažkas kita. Nors NDD paantraštė ir skelbė, kad tai – naujos lietuvių ir užsienio dramaturgijos pristatymai, kaip tik dramaturgijos labiausiai čia ir trūko. Vos užmetus akį į vargingą NDD lankstinuką teko susiprasti, kad vietoje žadamų pjesių laukia viena ar kita tema surinktų faktų bei nuomonių sankaupa, savotiški projektai ir akcijos. Matyt, pernelyg senamadiška šiandien žodį „dramaturgija“ suvokti kaip pjesės tekstą, nes jis jau kurį laiką intensyviai plečia savo reikšmių ribas.

Jaunas ir brandus

Fortepijoninis trio „FortVio“, susibūręs 2006 m., artėja prie pirmojo veiklos dešimtmečio ribos. Viena vertus, jau yra netoli, ir šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Kita vertus, „FortVio“ dar tik netoli pirmo dešimtmečio ribos, taigi jį dar galima vadinti jaunu, o jo koncertų publikai tenka nuolat išgyventi šių atlikėjų interpretacinio karščio alsavimą, jų jaunatviškas pastangas groti tarytum naudojant tapybos techniką alla prima, vienu atsikvėpimu maksimaliai neabejingai išartikuliuojant grojamus opusus, įgaunančius tos veržlios ir gyvybingos pirmojo, vienatinio karto energijos.

Atsitiktinis neišvengiamas nuopuolis

Rubenas Östlundas – konceptualus kūrėjas. Jau pirmuose trumpametražiuose filmuose bei jį išgarsinusiuose ir savo pavadinimu programiniuose „Atsitiktinumuose“ autorius demonstravo, kad tradicinės pasakojimo formos – ne jam. Jis nepasitikėjo linijiniu pasakojimu, laužė jį ir fragmentavo, tarsi klausė, kas kine priimta ir galima, o kas ne. Vaizdai atrodė užfiksuoti tarp kitko, lyg pastebėti paslėptos kameros akies. Režisierius specialiai nukreipdavo objektyvą taip, kad ekrane matytųsi pusė personažo veido, arba taip, kad kadro erdvę užimtų tik bato kulniukas ar kokia nors atsitiktinė detalė. Buvo juntama distancija su filmuojamu objektu ir atsainus nesuinteresuotumas, bet už viso šio formalizmo – išgryninta idėja ar sąvoka.
Tai juntama ir naujausiame, šiemet Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytame filme „Force majeure“ (Švedija, Danija, Prancūzija, Norvegija, 2014), kurį dalis užsienio kritikų pavadino geriausiu festivalio filmu, stipresniu net už daugelį konkursinės programos kūrinių. Nors šaltas autoriaus žvilgsnis išlieka, iš pradžių filmas kiek glumina nulaižytu tvarkingumu ir tobulais kadrais. Pripratusiam prie režisieriaus žaidybiškų kameros kampų tokia kadro simetrija, švara ir dermė (net spalvinė) atrodo kaip mažytė išdavystė. Tačiau greitai supranti jo intencijas. Monumentalios snieguotos Prancūzijos Alpės ir patogūs viešbučio interjerai – puikus fonas papasakoti vienos idealios šeimos tylaus nuopuolio istorijai.

Puikus Jašinsko gyvenimas

Čia ne recenzija. Nes ten buvo ne spektaklis.
Sakoma, kad taikliausiai šį kūrinį, ko gero, apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina“. Neįsivaizduoju, kam galėjo šauti į galvą, kad tai tikrai taikliausias apibūdinimas. Net nekomentuosiu žadėto „shopping&fucking“ rūšies sceninio adrenalino. Apie pjesę būtų galima kalbėti daugiau nei apie spektaklį, nes tai, tiesą sakant, buvo kone viskas, ką teko pamatyti / išgirsti scenoje. Gaila tos rūlinančios jaunosios kartos. Ir ne dėl pjesės siužeto ar nenorminės leksikos, kuri jau seniai lietuvių teatro scenoje nebegąsdina. Net jei Lietuvos rusų dramos teatro scenoje.

Tačiau nesinorėtų iškart panirti į apgailestavimus. Gyvenimas juk puikus, pirmiausia reiktų pasidžiaugti. Norisi pagirti jaunuosius Rusų dramos teatre matytus aktorius Telmaną Ragimovą, Aleksandrą Špilevojų, Julianą Volodko ir Jekateriną Makarovą. Net ir pro šalį praėję Aleksandras Kanajevas ir vyresnė jų kolegė Valentina Lukjanenko – visi prisidėjo prie bendro tikslo ir meistriškai sugebėjo paslėpti faktą, kad šiame kiek daugiau nei valandą trukusiame sceniniame reikale, labiau primenančiame pjesės skaitymą nei spektaklį, būta režisieriaus. Aktoriai negailėjo nei intonacijų, nei kramtomų panagių – atidavė žiūrovams viską. Ir nenorminė leksika buvo visiškai norminė. Organiška.

Kitoks, bet geras

Tryliktasis tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ buvo kiek kitoks nei visada. Po dviejų pirmųjų tradiciškai suorganizuotų vakarų Lietuvos rusų dramos teatre, savaitgalį patekau į tokį, kaip žiūrovai vadino, „džiazo jomarką“, kuris man iš tikrųjų labai patiko, nes kūrė šventės nuotaiką. Tik įėjus į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, jau fojė pasitiko fotografijų paroda, kurią daugelis džiazo mėgėjų anksčiau galėjo matyti Birštone, bet čia ji buvo kitaip eksponuojama. Parodoje dalyvavo mūsų didieji džiazo fotografai – Dainius Labutis, Vytautas Suslavičius, Albertas Švenčionis ir Nerijus Petrauskas. Gaila tik, kad prie nuotraukų nebuvo įvardinta, kas čia užfiksuotas, tačiau, pamatęs 1988 m. Birštono festivalio nuotraukas, supratau – laikas bėga!
 
Pasidžiaugę paroda patekom į džiazo kūrimo ir atkūrimo „įrankių“ pasaulį. Instrumentus demonstravo „Tamsta“, o kompaktinių ir vinilinių plokštelių siūlė įsigyti garsiajai kompanijai ECM ir „Thelonious“ atstovaujantis „Rūdninkų knygynas“, kurio valdose, be kita ko, su didžiule nuolaida galėjai nusipirkti puikių freejazz įrašų, išleistų „NoBusines Records“. Pavargęs nuo pirkinių, galėjai prisėsti „Verslo žinių“ skaitykloje.
PUSLAPIS
IŠ
1003