7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pilna stiklinė laisvės

Philipas Glassas ir jo ansamblis Vilniuje

Mindaugas Urbaitis
Nr. 40 (1101), 2014-11-14
Muzika
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Tai priklauso nuo to, koks jūsų požiūris: matydami stiklinę pusiau tuščią tikime, kad padėtis bloga. Ethanas Smithas žurnale „New York“ prieš keletą metų publikuotą straipsnį apie Philipą Glassą pavadino „Ar stiklinė pusiau tuščia?“ („Is Glass Half Empty?“: angl. k. glass – stiklinė, čia – žodžių žaismas su kompozitoriaus pavarde), iškeldamas muzikos privilegijuotųjų demonstruojamą nepagarbą kompozitoriui. Autoritetingiausia muzikos enciklopedija anglų kalba „Grove Music“ Ph. Glassą pristato kaip „komerciškai vieną iš sėkmingiausių, bet kritikos plūstamą savo kartos kompozitorių“.
 
Kodėl susirinko tiek daug klausytojų į jo koncertą Kongresų rūmuose (lapkričio 5 d.)? Šis klausimas abejonių nekelia: galų gale sulaukėme Philipo Glasso kartu su savo ansambliu, nors pirmą kartą Vilniuje jis apsilankė lygiai prieš 20 metų. Tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su valstybiniu choru „Latvija“, diriguojant ištikimam kompozitoriaus bičiuliui ir bendraminčiui bei nenuilstančiam jo kūrybos puoselėtojui Dennisui Russellui Daviesui, atliko kūrinio „Itaipu“ Europos premjerą.
 
2000 m. Ph. Glassas apsilankė Lietuvoje dar kartą: tuomet Vilniaus festivalyje kartu su savo ansamblio muzikiniu vadovu, dirigentu ir klavišininku Michaelu Riesmannu bei „Kronos kvartetu“ atliko muziką režisieriaus Todo Browningo 1931 m. sukurtam kino filmui „Drakula“.
 
2007 m. „The Telegraph“ užsakymu šešių ekspertų grupės iš pasaulinės kūrybiškumo ir inovacijų kompanijos „Creators Synectics“ sudarytame 100 gyvųjų genijų sąraše Ph. Glassui atiteko 9 vieta – joks kitas muzikantas nepateko į dešimtuką. Maža to, visų nuostabai, į jį pateko ne populiariosios, o šiuolaikinės klasikinės muzikos kūrėjas. Kita vertus, tai gal visai nenuostabu, nes Ph. Glassas iš tiesų pakeitė šiuolaikinės muzikos pasaulį: tai muzika, kurią mes pažįstame, net jei neįtariam taip maną, muzika, kuri sukūrė ryškiausius vadinamojo minimalizmo skiriamuosius bruožus, o kompozitorius, tai padaręs, jau seniai yra šių dienų kultūros simbolis. Ph. Glasso muzika yra lygiai tiek įtakinga, kiek ir supriešinanti klausytojus į dvi stovyklas, ji puikiai parduodama, nes yra lengvai atpažįstama. Jo muzika buvo parodijuota animacinio serialo „Pietų parkas“ serijoje „Pono Hankio Kalėdų kaka“ („Mr. Hankey the Christmas poo“), penktoje „Daktariūkščių“ („Scrubs“) serijoje, kompozitorius minimas aštuntojo sezono „Simpsonų“ 6 serijoje „Malūno tėvų skyrybos“, jo muzikos stilizacija baigiasi 48-oji serija.
 
Per tuos 20 metų kompozitoriaus kūryba pasipildė daugeliu kūrinių: operomis, simfonijomis, koncertais, muzika kino filmams ir kitais. Už muziką filmams „Kundun“, „Valandos“ ir „Skandalo užrašai“ Ph. Glassas tris kartus buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui, anksčiau laimėjo Kanų kino festivalio apdovanojimą už muziką filmui „Mišima“ (1985) ir „Aukso gaublį“ už muziką „Trumeno šou“ (1999), jo muziką buvo galima girdėti gausybėje įrašų, operos teatruose, koncertų salėse, kino teatruose bei kitur: ankstyvoji kūryba daug ką glumino ir erzino, muzikos kritikai laidė į ją daugybę strėlių, o vėlesnioji tapo jau įprasta muzikinės kasdienybės dalimi. Skambanti daugybėje reklamų, televizijoje, parduotuvėse, kirpyklose ir kitose viešose erdvėse, daugeliui melomanų ji tapo lengvai atpažįstama ir mėgstama. Kadaise buvęs avangardinis ir šokiruojantis, Philipo Glasso ansamblis į Vilnių atvyko tarsi senas geras pažįstamas, kurio specifinis skambesys, neabejoju, iš anksto buvo įsirėžęs daugelio koncerte apsilankiusių klausytojų ausyse.
 
Bilietai į koncertą buvo šluote iššluoti vien dėl galimybės išgirsti ansamblį muzikuojant gyvai, nors ir žinant, kad bus atliekami jau daugelį metų puikiai iš įrašų pažįstami kūriniai, o gal kaip tik dėl to. Kai kurie ansamblio nariai groja jame nuo pat susibūrimo, kaip Jonas Gibsonas, kiti prisijungė kiek vėliau, kaip Michaelas Riesmanas ar solistė Lisa Bielawa, bet tapo neatskiriamais jo dalyviais ir autoritetingais Ph. Glasso muzikos interpretatoriais.
Išgirsti gyvai atliekamus Ph. Glasso kūrinius, sukurtus jo ansambliui, iki šiol nėra kitos galimybės, kaip tik nueiti į jo ansamblio koncertą. Ši sistema sukuria ansamblio koncertų poreikį ir neleidžia jų prarasti, jei teisės atlikti būtų suteikiamos ir kam nors kitam. Taigi proga buvo unikali ir vienintelė.
 
Ansamblis atvažiavo po 2012–2014 m. įvykusių nepaprastai sėkmingų pasaulinių operos „Einšteinas paplūdimyje“ („Einstein on the Beach“) gastrolių. Koncerto programa apėmė 1969–1983 m. kūrinių retrospektyvą, kai Ph. Glassas daugiausia rašė savo ansambliui, kurdamas savo skiriamąjį, firminį skambesį, nors ne visi atlikti kūriniai buvo parašyti originaliai ansamblio sudėčiai. Trys dalys iš albumo „Glassworks“, muzikos teatro veikalo „The Photographer“ („Fotografas“) III veiksmas, „Spaceship“ („Erdvėlaivis“) iš operos „Einšteinas paplūdimyje“ skambėjo kameriškiau nei originaliame įraše ir skambesiu priartėjo prie 1969 m. sukurto vieno žinomiausių ankstyvųjų kūrinių „Music in Similar Motion“ („Muzika panašiu judėjimu“) ar ankstyvąjį kūrybos periodą vainikuojančios „Music in 12 Parts“ („Dvylikos dalių muzika“). Visi kūriniai, pritaikyti koncertuojančiam ansambliui, iš esmės neprarado savo esminių savybių, nors buvo rašyti didesnės sudėties kolektyvui. Juos visus sujungė gerai pažįstamas charakteringas mišrių tembrų sustiprinto ansamblio skambesys, kurį sudarė pučiamųjų trio – nuo piccolo ir fleitos iki klarneto ir saksofonų grupės – bei elektroniniai klavišiniai: Philipą Glassą ir Michaelą Riesmanną iš abiejų pusių papildė dar du klavišininkai. Į ansamblio pinamą skambesį meistriškai įsiliejo Lisos Bielawos, nepaprasto skaidrumo balsu solfedžiavusios natų pavadinimus, vokalas, o kai kada tuo pačiu metu ji dar grojo ir klavišiniais.
 
Kelis dešimtmečius kartu su Ph. Glassu grojančių muzikantų meistriškumo ir laisvės pojūčio tarp jiems taip gerai pažįstamų partitūrų pinklių arpeggio ir kintančio varijavimo neįmanoma neįvertinti. Muzikantai buvo ištvermingai pasinėrę į hipnotinius Ph. Glasso muzikos ritmus ir pastovaus ansamblio tempo išlaikymą, kas, nesant dirigento, labai nelengva ir kam reikėjo tikrai nepaprastų pastangų.
 
Iš Ph. Glasso galima daug ko pasimokyti. Atkaklumas einant savo kūrybiniu keliu ir tikėjimas savo muzikiniais idealais, nepaisant nuolatinio puolimo ir kritikos iš pačių įvairiausių pusių, – tiek muzikos profesionalų, tiek dalies klausytojų, – seniai ne vieną galėjo palaužti, sukelti abejonių, o silpnesniam net rezignaciją, ar tai tikrai neabejotinai vertingas ir teisingas pasirinkimas. Vis dėlto Ph. Glassas atkakliai tęsė toliau, ką taip efektingai kadaise buvo pradėjęs. Ir nors dauguma kritikų savo nuomonės apie jo kuriamą muziką nepakeitė, jo kūrybos gausa, o ypač operų pastatymų skaičiai, kalba pati už save – retas dabarties kompozitorius jam gali prilygti.
Šį neeilinį koncertą papildė du kitų žanrų ir kitų kūrybinių laikotarpių Ph. Glasso kūriniai, atlikti kituose „Gaidos“ koncertuose : buvo proga išgirsti jo Simfoniją Nr. 3 (1995) ir Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 2 „Naqoyqatsi“ (2002, 2012). Tikiuosi, Ph. Glasso muzikos gerbėjai liko patenkinti.

 

Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philipas Glassas ir jo ansamblis. L. Vansevičienės nuotr.
Philipas Glassas ir jo ansamblis. L. Vansevičienės nuotr.