7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Abejonės privalo kilti

Pokalbis apie dailės mokyklų reikšmę visuomenei

Lina Michelkevičė
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Dailė Pašnekesiai
Vaikai dailės mokykloje. 2014 m. R. Diržio nuotr
Vaikai dailės mokykloje. 2014 m. R. Diržio nuotr
Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.
 
Kokia, tavo požiūriu, yra dailės mokyklos misija?
Reikia nepamiršti, kad dauguma Lietuvos dailės mokyklų buvo įkurtos sovietmečiu – kaip visuotinės propagandos dalis. Sulig kapitalizmu dailės mokymas įgavo labai daug prieštaravimų. Sovietmečiu buvo aišku, kad stojant į Dailės institutą reikia mokėti akademiškai piešti, – šiandien tai nebeprivalu. Kai kuriose Akademijos katedrose net atvirai sakoma: nenorime sugadintų vaikų. O dailės mokyklos, ne paslaptis, gadina vaikus. Jie tampa priklausomi.
 
Nuo meno?
Nuo stereotipų, normų. Nors visą laiką sakoma, kad tai išraiškos laisvė. Kad ir paprasčiausias piešimas: pradėjus piešti, ką matai, ilgainiui ranka ir akis pradeda dirbti kaip automatas – to nebeištrinsi. Išmokyti piešti lengviau nei po to pamiršti.
Kas ta kūrybinė laisvė, jeigu į pirmą klasę atėjusiam vaikui rodomas Čiurlionis ir liepiama klauptis, nes jis yra genijus? O visi kiti – šiukšlės. Ir tai vadinama kultūros edukacija. Prancūzai žodžius „kultūra“ ir „edukacija“ naudoja kaip pagrindinius kolonializmo įrankius. Ir mūsų edukacija iš esmės yra kolonialistinė.
 
Tad jūs esate kolonistai? Mokydami ir skleisdami kultūrą kolonizuojate alytiškius?
Ir sovietmečiu, ir dabar visos mokyklos atliko iš esmės labai aiškią funkciją – valdyti žmones. Ruošti juos valdymui. Bet visuomet paskutinė sistemos grandis yra žmogiškas ryšys: mokinys–mokytojas. Čia vyksta didžiausi stebuklai. Kai kurie mokytojai yra mašinos. Bet yra mokytojų žmonių.
Mokyklos misija – kad kiekvienas čia ateinantis vaikas žinotų, jog šalia reikšmingų dalykų yra ir prasmingi, ir tai netapatu. Prasmę kiekvienas atsineša su savimi. Dailės mokykla yra vieta, kur gali ir privalo kilti abejonė. Čia dirbantys žmonės būna įtarūs. Jie nepatenkinti – dažniausiai savimi, bet priežasčių randa ir aplink. Tai tam tikra maišto buveinė. O žiūrint iš hegemonijos pozicijų, dailės mokymas ir dailininkai sistemai reikalingi kaip laisvės pavyzdys. Kuriantys žmonės tinka fotografijoms daryti – jei su laisvais žmonėmis nusifotografuoji, ir tu jautiesi laisvas. Bet jų turi būti nedaug, nes jei visi bus laisvi, laisvė bus iš tiesų laisvė, o ne privilegija.
 
Kalbėdami čia su mokytojais, ne kartą girdėjome frazę: mokytojai moko to, kuo patys tiki.
Bet kokį mokytoją priimdamas į darbą sakau: turi dėstyti tai, kuo tiki. Niekas nesikabinės prie to, kuo tiki, nes tikėjimas neparemtas jokiais argumentais. Bet jeigu netiki niekuo, tikrai neturi čia ką veikti. Kaip pasakysi vaikui kažką, kam esi abejingas? Aš irgi turiu mąstymo šablonų, galbūt būdingų kairiesiems, šneku normatyvine kalba, kuri irgi ribota. Tačiau čia susirenka gyvi žmonės. Kiekvienas mąsto pagal savo protą ir sąžinę. Jeigu vieno iš jų neturi, kompensuoja kitu. Bet jeigu neturi abiejų, tai bėda.
 
Vadinasi, mokykloje konfrontacijos tarp tradicinių ir šiuolaikinių vertybių nėra, tikėjimas viską sulygina?
Tarp tradicinių ir netradicinių dalykų čia niekada nebuvo konfrontacijos. Pas mus labai daug tradicinių dalykų: žmonės tepa dažais klasikinius natiurmortus, yra akademinis piešimas. Yra ir eksperimentinių dalykų. Gal jie ir prieštarauja vienas kitam, bet kitaip ir būti negali.
 
Ar dailės mokytojas turi būti ir praktikuojantis menininkas?
Manau, taip – kitaip ilgainiui nežinosi, ką dėstyti. Jeigu metus, dvejus, trejus dėstai tą patį, išsigimsti. Jeigu žmogus praktikuoja tai, ko moko vaikus (žodis „menas“ čia neturi reikšmės), vadinasi, jis vienaip ar kitaip tobulėja ir turi ką pasakyti. Mano tėvukas labai gražiai apie pedagogus sako: anot jo, mokytojas yra tas, kuris gali ir mėgsta mokinti pats nemokėdamas. Aš stengiuosi to išvengti. Žmogus turi daryti tai, ko jisai moko. Nes tai ne mokinimas būti menininkais, bet „ugdymas daile“.
 
Bet būna taip – menininkas garsus, bet nieko vertas kaip pedagogas. Kai kuriems iš jų atrodo, esą nebūtina mokyti, ateis mokinys ir savaime „perims“ mokytojo aurą.
Alytaus mokykloje nėra labai didelių menininkų su didelėmis auromis.
 
O koks tavo paties veiklos ir mokyklos santykis? Ar mokiniai dalyvauja tik pamokose, ar įsitraukia ir į kitą veiklą?
Anksčiau taip, ištisa karta užaugo meno streikuose ir Alytaus bienalėse. Dabar jie studentai, išsibarstę po visą pasaulį, – sugrįžta čia sudalyvauti. Kai kurie net į politiką pasuko.
O dabartiniai mokiniai nebeįsitraukia – gal vangesni, gal tiesiog mano, kad tai ne jų zona. Jie ateina iš bendrojo ugdymo mokyklų, kur yra pragaras, o čia jiems – rojus. Susirenka žmonės, kurie turi bendravimo problemų, ir pradeda bendrauti tarpusavyje. Ateina vaikų iš globos namų. Buvo tokia mergaitė, jau baigusi: atsisėda ir nieko nedaro, sako: „Man gera, aš šiandien nieko nedarysiu.“
 
Ir jos diplominis darbas toks buvo?
Ne, diplominiam darbui ji tapė – smarkiai prasilaužė, jautė malonumą. Nes visur kitur tave verčia ką nors daryti.
O su baigiamaisiais darbais būna taip: vaikas sako, noriu daryti tą, tą, tą... Bandai šnekėti, kodėl tau tai svarbu, o gal pabandom taip. Pabando, kažkas išeina, kažkas neišeina, išeina kažkas kita. Užsidega. Buvo tokia mergaitė, mano diplomantė, 2003 metais gynėsi. Pasakoja: „Bus ratas, žmogaus figūra ant padaužytų stiklų, visur kraujas bėga“. Tipiškas vaikų mąstymas – literatūrinis. Sakau, figūrą tau visus metus reikės lipdyti, ar nori? Norėjo, pusę metų lipdė, kol suprato, kad nebenori, nes nejaučia malonumo. Tada sakau, gal tau įdomu stiklus daužyti? Paėmė vieną stiklą – sudaužė, antrą, ėmė žiūrėti, kaip dūžta, kaip skirtingai daužyti, kaip daužti, kad stiklas nesudužtų, tik liktų dužimo pėdsakas. Pusę metų vien stiklus daužė – ir fantastiškai. O jos diplominis darbas buvo vienas gražiausių dalykų – apsiavusi pačiūžomis žaidė „klases“ ant stiklo kvadratėlių.
 
Grįžtant prie tavo veiklos ir mokyklos. Esi su mokiniais daręs projektą ŠMC parodai „NATO sienos“ (2001)...
Man pasirodė neetiška iš ŠMC imti honorarą, kurį jie siūlė, todėl galvojau, kam jį atiduoti. Ir ne taip deklaratyviai kaip Artūras Raila. Sumokėjau už autobusą vaikams nuvežti, jie gavo valgyti. Visi užsirašė savo vardus, pavardes ir sudalyvavo parodoje ŠMC. Mane dar mokė: tai prastas skonis, tu manipuliuoji vaikais. Aš sakau: žinoma, manipuliuoju, bet apie tai su jais ir šneku.
Iš tų vaikų daug į menus pasuko. Ir Mantas Kazakevičius, ir Vidas Simanavičius, ir Eglė Ulčickaitė. Projektas juos vienaip ar kitaip suvienijo. Man pačiam nesvarbu dalyvauti ŠMC vieną ar du kartus, o vaikams kitaip. Vien atvažiuoti į Vilnių svarbu – ten yra „McDonalds“, o eiti į parodą ŠMC ir žiūrėti – ne tas pats kaip pripiešti ant sienų ir pasirašyti.
 
O ar dailės mokyklai svarbu, kad bent dalis mokinių vėliau studijuotų meną ar kultūrą?
Visiškai nesvarbu. Manau, kad tai – sudėtinė bendrojo žmogaus tobulėjimo dalis.
 
Bet mokykla renka informaciją apie mokinius, kurie tęsia meno studijas?
Šiek tiek renku, reikia ataskaitai. Tai vienas iš pamatuojamų kriterijų, kam reikalinga mokykla. Bet mokykla reikalinga dėl kitų priežasčių. Čia kiekvienas užsiima kokia nors praktika: lieja dažus, taško, kažkas sudūžta, kažkas išbėga. Susiduria su medžiaga, mato, kad kai ką padarė savo rankomis. Tačiau mane visada jaudino rezultatų siekis. Kad rezultatas būtų pasiekiamas ir pamatuojamas, jis turi turėti ideologinį atspalvį. Viskas struktūruojama pagal tai – kiek parodų padarė, konkursų laimėjo. Aiškių argumentų, kas yra geresnis ar blogesnis, menuose niekada nebuvo, atranka daroma iš galios pozicijų.
 
Kaip manai, ar dailės mokyklos neturėtų būti pavaldžios (bent iš dalies) kultūros, o ne švietimo struktūroms?
Pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje tokias mokyklas kuruoja Kultūros ministerija. Lietuvoje tradiciškai jas valdo švietimo organai. Jeigu būtų kitaip, jų gal seniai nebebūtų: čia švietimo sistema visada buvo it saugiklis. Ilgą laiką švietimo įstaigų nebuvo galima privatizuoti – tai leido dailės mokykloms išlikti per privatizavimo vajų pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Be to, švietimo sistema turtingesnė. Trečdalis Alytaus savivaldybės biudžeto skiriama švietimui – tai milžiniški pinigai.
 
Bet ir švietimo sistema milžiniška – tiek mokyklų.
Taip. Ir toje sistemoje galima išgyventi. Kultūros sistema turi mažai pinigų. Apskritai kultūra yra mažiausiai apsaugota zona, kurią visi „pjauna“.
 
O kaipgi neseniai vykęs konfliktas dėl Alytaus dailės mokyklos pastato, kai norėta mokyklą iškeldinti iš miesto centro? Ar nemanai, kad tai iš dalies susiję su švietimo pozicija – esą koks skirtumas, kur vyksta švietimas, čia ar kitur. Galbūt žvelgiant iš kultūros pozicijos lengviau suvokti, kad mokykla nėra vien tik jos turinys, bet ir pati aplinka, situacija, visuma?
Štai pavyzdys: buvo muziejus – kultūros įstaiga, iškėlė į vaikų darželį. O dailės mokyklą užkabino – čia ir Sąjūdžio lopšys, Alytaus prasmė ir t. t. O dar švietimas, vaikai – žiūrėkit, net vaikams miesto centre nebėra vietos. Tai politinė retorika – reikia mokėti kariauti. O kultūra – negalvokite, kad ji kam nors rūpi, seniai nebe... nebent patiems kultūrininkams. Ironiška, bet būtent švietimiečiai labiausiai palaikė Dailės mokyklos pasipriešinimą, kai vietiniai dailininkai jau matė jos patalpose municipalinę galeriją.
 
Koks modelis geresnis: ar kai valstybė nesikiša į tiesioginę dailės mokyklų veiklą, jos paliktos kovoti už save, mėgina telkti vietinę bendruomenę? Ar vis dėlto reikia platesnio masto palaikymo?
Dailės mokykloms būtų geriau, kad įstatymai apibrėžtų, ką jos daro. Aišku, iš karto imama norminti, tempti prie bendrojo ugdymo programų. O jeigu nori būti laisvas, turi nuolat būti ties išnykimo riba. Manau, ilgainiui dailės mokyklos išliks didžiuosiuose miestuose, o mažytės išnyks, nes tokia kapitalizmo logika. IT, sportas, muzika – jos visada išliks kokia nors forma. O dailininkai pernelyg konservatyvūs. Štai muzikos mokyklos nuo susikūrimo vis jaunino savo mokinius: esą pirštai susiformuoja šešerių metų, jau ir trejų kažkam reikia, jau ir vienų metų vaikas turi girdėti sąskambius. Dabar dirba ir su dar negimusiais vaikais. Sako: „Kada jūs, dailininkai, taip strategiškai pažiūrėsite?“ Pagrindinė dailės programa trunka ketverius metus. O kas moko vaiką dailės iki dvylikos metų, slopina jį. Tokio amžiaus vaikas piešdamas bendrauja, o ne mąsto. Kuo anksčiau mes juos prigriebsime, tuo greičiau išsikeros juose kapitalistinės sistemos vėžys. Antra vertus, dailės mokykla yra vieta, kur gali rastis virusas prieš kapitalizmą kaip sistemą.

 

Vaikai dailės mokykloje. 2014 m. R. Diržio nuotr
Vaikai dailės mokykloje. 2014 m. R. Diržio nuotr