Heinerio Goebbelso „Stifterio daiktai“ prasideda nuo garsų – jie skamba žiūrovams dar tik renkantis į salę, o prigesus šviesoms pereina į instaliaciją-spektaklį, natūraliai įsiliedami į jo tėkmę ir puikiai prisiderindami prie keisto, siurrealaus scenovaizdžio. Jo pagrindą sudarančios pianolos kuria reikšmingą dalį muzikos.
Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Tai priklauso nuo to, koks jūsų požiūris: matydami stiklinę pusiau tuščią tikime, kad padėtis bloga. Ethanas Smithas žurnale „New York“ prieš keletą metų publikuotą straipsnį apie Philipą Glassą pavadino „Ar stiklinė pusiau tuščia?“ („Is Glass Half Empty?“: angl. k. glass – stiklinė, čia – žodžių žaismas su kompozitoriaus pavarde), iškeldamas muzikos privilegijuotųjų demonstruojamą nepagarbą kompozitoriui. Autoritetingiausia muzikos enciklopedija anglų kalba „Grove Music“ Ph. Glassą pristato kaip „komerciškai vieną iš sėkmingiausių, bet kritikos plūstamą savo kartos kompozitorių“.
Kodėl susirinko tiek daug klausytojų į jo koncertą Kongresų rūmuose (lapkričio 5 d.)? Šis klausimas abejonių nekelia: galų gale sulaukėme Philipo Glasso kartu su savo ansambliu, nors pirmą kartą Vilniuje jis apsilankė lygiai prieš 20 metų. Tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su valstybiniu choru „Latvija“, diriguojant ištikimam kompozitoriaus bičiuliui ir bendraminčiui bei nenuilstančiam jo kūrybos puoselėtojui Dennisui Russellui Daviesui, atliko kūrinio „Itaipu“ Europos premjerą.
