Autorius: Eglė Rindzevičiūtė
Eglė Rindzevičiūtė
Trumpam ištirpę skirtumai
Įspūdžiai iš „Frieze“ meno mugės Londone
Pokalbio nuotrupa „Frieze Masters“ palapinėje (anglų k.):
Mergina (ryžtingai žingsniuodama tarp galerijų stendų rodo ranka): Išėjimas į tą pusę.
Vaikinas (kaip koks asmeninis treneris eina į priešingą pusę): Tu gali tai padaryti, tu tikrai gali. Einam ten, pažiūrėk į šitą galeriją, tu gali. Žinau, jau greitai užsidarys, bet nieko tokio, galime ateiti rytoj.
Mergina (atsidūsta, apsisuka ant aukštakulnių ir eina paskui vaikiną): Tik ne rytoj. Rytoj mes turim normaliai apsipirkti.
Eglė Rindzevičiūtė
Kūrybinės industrijos Lietuvoje: tarp didžiųjų naratyvų ir kasdienybės
Dar kartą apie Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“
Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.
„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.
Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.
Eglė Rindzevičiūtė
Meno kritikas – algoritmas?
Menas socialiniuose tinkluose ir garažo durų fenomenas
Kad šiuolaikinis menas cirkuliuoja visai kitaip negu anksčiau, supratau prieš pusmetį, kai vienas bičiulis britas pasigyrė gerai pardavęs atspaudą per „eBay“. Pasirodo, jis perka hipsteriškus grafikos atspaudus su kažkokiais triušiukais per „eBay“, kad vėliau parduotų už gerokai aukštesnę kainą. Bet vieną kartą jam įkėlus parduodamo kūrinio informaciją, su juo susisiekė kitas meno gerbėjas, teigdamas, kad mano bičiulio siūlomas darbas nesąs originalus, nes originalas su tuo pačiu serijiniu numeriu kabo ant jo sienos. Mano bičiulis parašė elektroniniu paštu meno kūrinio autoriui, o šis pasirausęs užrašuose nustatė iš tiesų per klaidą pažymėjęs du kūrinius tuo pačiu serijiniu numeriu. Už aplaidumą atsiprašė ir grąžino per „PayPal“ sumokėtą sumą. Tada mano bičiulis įkėlė šią istoriją į savo profilį. Ir „eBay“ pašėlo: kūrinio su neteisingu serijiniu numeriu norėjo visi, kaina pakilo astronomiškai.
„Instagram“, „eBay“ ir didėjantis skaičius portalų, siūlančių pirkti meno kūrinius tiesai iš kūrėjų, pavyzdžiui, „Saatchi Online“ ir „Tondo“, keičia vizualinių menų rinkos peizažą. Anot konsultanto Jonaso Almgreno, aukščiausioji meno rinkos lyga susideda iš 200 galerijų, 2000 pirkėjų ir galbūt 2000 menininkų. Tačiau profesionalaus meno rinkos tūris auga: manoma, kad internetiniai meno pardavimai kasmet didėja apie 20 procentų. Komercinių meno portalų tipai yra skirtingi: per „Instagram“ menininkas pritraukia sekėjus, kuriems tiesiai parduoda savo kūrinius. O „Tondo“ remiasi tradiciniu tarpininkavimo modeliu: jį kuruoja „ex-Christie’s“ aukciono namų profesionalai, kurių klientai – profesionalūs investuotojai. „Saatchi“ turi keleto lygių internetines meno parduotuves, kur profesionalūs galerininkai atrenka aukštesnės prabos meną, o tūkstančiai savanoriškai užsiregistravusių meno kūrėjų laukia atsitiktinio pirkėjo. Ir nežinia ar sulaukia. Europos menininkų pajamų statistika rodo, kad vizualinių menininkų yra daugiausia, o jų vidutinės, iš kūrybos gaunamos pajamos yra vienos mažiausių. Todėl Vakarų Europoje dauguma vizualinių menininkų turi kitą, dažnai vienaip ar kitaip su menine kultūra susijusį darbą, o meninė kūryba lieka hobiu.
Eglė Rindzevičiūtė
Ateities kilpos
Šiuolaikinio meno centre atidaroma XII Baltijos trienalė
Ruoškis ateičiai. Kasdienio gyvenimo imperatyvas, formuojantis moralų, atsakingą subjektą. Žadantis gerovę. Teikiantis vilties. Kontrolės iliuziją. Trumparegiškumas smerkiamas politikoje, ekonomikoje ir kasdieniame elgesyje. Nors ekonomistai mėgsta cituoti Johno Maynardo Keyneso frazę „in the long run we are all dead“: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, mes visi mirsime. Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios lietuvių tautos ir kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės formos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.
Eglė Rindzevičiūtė
Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos
Skerdyklų istorija ir antropocena
Eglė Rindzevičiūtė
Kibernetinės civilizacijos skeptikas
In memoriam Jonui Trinkūnui
Neseniai mus palikęs Jonas Trinkūnas (1939–2014) daugumai yra pirmiausiai žinomas kaip lietuviškos pagonybės kultūros skleidėjas ir Lietuvos Romuvos krivis. Daugelis tikriausiai nustebtų išgirdę, kad pirmoji krivio profesija buvo susijusi su viena racionaliausių mokslo krypčių – matematine lingvistika. Esu tikra, kad Trinkūno biografija praturtins ne vieną XX a. Lietuvos istorijos studiją. Čia tiesiog norėčiau priminti apie vieną šio ypatingo žmogaus gyvenimo epizodą, kuris, retrospektyviai žvelgiant, pažymėjo Trinkūno apsisprendimą pasukti technomokslinei modernybei alternatyviu keliu.
Eglė Rindzevičiūtė
Sovietinių tremčių istorija ir politika
Po seminaro „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“
