7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš kukurūzų lauko į begalinę tuštumą

Nauji filmai – „Tarp žvaigždžių“

Živilė Pipinytė
Nr. 40 (1101), 2014-11-14
Kinas
„Tarp žvaigždžių“
„Tarp žvaigždžių“
Christopherio Nolano filmuose pakeri vaizdų galia. Pasakojimas, siužetas juose paprastai antriniai, nes Nolanas kaip joks kitas režisierius šių dienų kine moka paveikti žiūrovų vaizduotę iš kadrų sklindančiais nerimu, keistumu, tamsia energija, pakviesti juos į kelionę po atmintį ir kitokias žmogaus psichikos erdves. Naujausias režisieriaus filmas „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, JAV, 2014) žada kelionę į kosmoso erdves.
 
„Tarp žvaigždžių“ veiksmą įrėmina iš televizorių ekranų praeitį prisimenantys seni žmonės. Jie kalba apie vaikystę, kai nualintą Žemę ėmė siaubti dulkių audros, stigo maisto, o sėti buvo galima tik kukurūzus. Žmonija atsisakė visko – net televizijos, kad tik sutaupytų energiją, ir stengėsi pamiršti, kad kadaise skraidė į kosmosą. Mokyklose net dėstoma, kad skrydis į Mėnulį buvo propagandinis triukas, privertęs sovietus tęsti juos nualinusias lenktynes. Skurdas – visuotinis, uždarinėjami net universitetai. Pagrindiniu užsiėmimu tapo žemės ūkis. Beveik valandą trunkanti filmo įžanga – neįprastai Nolanui realistiška.
 
Žemę priverstas dirbti ir pagrindinis „Tarp žvaigždžių“ herojus Kuperis (Matthew McConaughey) – buvęs NASA lakūnas inžinierius. Kartu su uošviu (John Lithgow) jis gyvena fermoje, gailisi tų laikų, kai žmonės žiūrėjo į žvaigždes, ir po žmonos mirties augina du paauglius vaikus. Duktė Merfė vis kalba apie vaiduoklį, kuris esą gyvena jos kambaryje. Pabandęs kartu su Merfe moksliškai išsiaiškinti, kas vyksta iš tikrųjų, Kuperis atsiduria užslaptintoje NASA laboratorijoje, kur profesorius Brandas (Michael Caine) kuria planus, kaip išgelbėti žmoniją. Jis jau išsiuntė ekspediciją į kitas planetas, kad ši išsiaiškintų, kur bus galima pergabenti žmones, kai Žemės ištekliai galutinai sunyks. Pabaiga jau neišvengiamai priartėjo, todėl Brandas įtikina Kuperį vykti į kosmosą sužinoti, kas atsitiko ekspedicijos nariams, ir išrinkti tinkamą planetą. Kartu su juo vyksta profesoriaus duktė Amelija (Anne Hathaway), keli mokslininkai ir kalbantis robotas Tarsas. Mokslininkai žino: jei bus sėkmingai įgyvendintas planas „A“, keliautojai grįš į Žemę, jei ne, jiems liks planas „B“ – steigti koloniją kosmose ir atkurti žmoniją iš embrionų, kurie taip pat keliauja erdvėlaiviu. Kuperiui planas „B“ nepriimtinas, nes jis pažadėjo dukrelei grįžti.
 
Kartu su broliu Jonathanu scenarijų parašiusį ir fiziko Kipo Thorno teorijomis pasinaudojusį Nolaną, be abejo, įkvėpė ir Stanley Kubricko, ir Steveno Spielbergo, ir George’o Lucaso filmai. Mokslinės fantastikos kino gerbėjai ras „Tarp žvaigždžių“ daugybę garsiausių filmų, tarp jų ir visai naujos „Gravitacijos“, motyvų. Tačiau, trumpai tariant, režisierius pabandė suderinti tai, kas iš esmės nesuderinama, – sukurti filosofinį, mokslo teorijomis grįstą reginį apie žmonijos ateitį kosmose ir kartu įtaigų, jaudinantį filmą apie amžinas vertybes.
 
Kai Nolanas nori priblokšti žiūrovus meistriškai operatoriaus Hoyte’s van Hoytemos nufilmuotais visatos vaizdais, jam tai pavyksta. Pirmoji planeta, į kurią nusileidžia erdvėlaivis, yra begalinis vandenynas su milžiniškais bangų kalnais. Kai jie ima artėti prie filmo herojų, apima tikras siaubas. Išraiškingas ir erdvėlaikis, kuriame galiausiai atsiduria Kuperis. Kai erdvėlaivis skrenda per juodąsias skyles, galima tik gėrėtis vaizdo efektais ir sumaniai atkurta Thorno visatos vizija. Įspūdingas ir simboliškas tariamo prisikėlimo iš numirusiųjų epizodas, kai atvykę į kitą planetą Kuperis su Amelija pažadina „Lozoriaus ekspedicijos“ dalyvį daktarą Maną (Matt Damon). Labiau už kai kuriuos filmo veikėjus žmones įsimena robotas Tarsas. Jis taip pat savaip simboliškas, mat ekspedicijos dalyviai nuolat mažina jo humoro jausmo amplitudę. Šio jausmo, man regis, ypač pristigo visiems filmo kūrėjams ir pirmiausia aktoriams. Tačiau kai personažai pradeda dalytis moksline informacija apie laiką, penkis išmatavimus, singuliarumą, visatos sandarą ir pan., jautiesi lyg žiūrėdamas mokslo populiarinimo filmą, ypač jei fizika mokykloje nebuvo tavo mėgstamas dalykas.
 
Kita vertus, mokslinės fantastikos filmai iš tikrųjų juk visada kalbėjo apie tai, kas svarbiausia žmogui. „Soliaris“ (nesvarbu, ar Andrejaus Tarkovskio, ar Steveno Soderbergho) svarstė apie žmogaus atsakomybę ir net kosmose jį persekiojančius atsiminimus, kaltės jausmą, namų ilgesį, o Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“ bandė įminti žmogaus egzistencijos prasmę.
 
Būčiau neteisi, jei tvirtinčiau, kad Nolanas nebando: ko vertas kad ir epizodas, kai nusiminusiam mokslininkui Kuperis užmauna ausines, kad šis kosmose pasiklausytų lietaus ir perkūnijos garsų. Jis primena apie kitokį Nolaną, kuriam filmuose „Memento“ ar „Pradžia“ rūpėjo išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus atmintis. Tačiau „Tarp žvaigždžių“ Nolanas mieliau spaudo melodramatiškas gaidas: Kuperis nuolat galvoja apie savo vaikus, svarbiausia jam išpildyti pažadą dukteriai, jis kenčia, kad kosmose nemato, kaip auga, bręsta vaikai, kad negali auginti savo anūkų. Šeimos tema susijusi su, matyt, vienu brangiausių režisieriui teiginių „Tėvai yra savo vaikų ateities vaiduokliai“, kuris rutuliojamos visą filmą. Šeimos tema persmelkia „Tarp žvaigždžių“, bet Nolanui vis negana – ir Kuperis, ir Merfė ekrane nuolat ašaroja, vaizdingai kenčia, negali susitaikyti su išsiskyrimu, kuris mergaitei prilygsta išdavystei. Todėl visai nekeista, kad užaugusi Merfė (Jessica Chastain) pabandys išspręsti profesoriaus Brando visą gyvenimą spręstą lygtį. Būtent raukšlių išvagotą Merfės (Ellen Burstyn) veidą matome filmo pradžioje ir pabaigoje. Ji įvykdė savo pažadą – išgelbėjo šeimą ir žmoniją.
 
Kita Nolano akcentuojama tema – meilė. Blogis kosmose atsiranda tada, kai Kuperis pasitiki racionaliais argumentais, o ne iracionaliu, nes gimusiu iš meilės Amelijos pasirinkimo motyvu. Pasak Amelijos, meilė yra vienintelė, leidžianti žmonėms peržengti laiko ir erdvės ribas. Šį motyvą papildo „jie“. Tai tie, kurie atvers žmonėms kelius į išsigelbėjimą, padės spręsti lygtis, kurie egzistuoja penkiuose išmatavimuose, bando bendrauti su mumis ir yra suinteresuoti žmonijos išlikimu. Žodis „Dievas“ filme lyg ir nenuskamba, bet jį filme atstoja paslaptingieji „jie“. Be tokios triados juk neapsieis nė vienas Holivudo „blokbasteris“.
 
Štai čia, man regis, ir glūdi „Tarp žvaigždžių“ esmė. Sentimentalumas ir didaktika užgožia bet kokį filmo ištarmės dviprasmiškumą. Megalomaniškas ir pakilus kaip opera (nepakeliamą filmo patosą paryškina ir atpažįstama Hanso Zimmerio muzika) Nolano projektas, nepaisant visos mokslinės frazeologijos ir genialių, nuolat veikėjų prisimenamų Dylano Thomaso eilių „Do not go gentle into that good night“, yra paviršutiniškas ir neįtikėtinai lėkštas. Jis neturi antro dugno, kuris anksčiau Nolano filmuose vis dėlto atsirasdavo – gal iš filmo atmosferos, gal iš sumanaus žongliravimo žiūrovų lūkesčiais. Kita vertus, gal pasižiūrėjusiems beveik tris valandas trunkantį Nolano „epą“ žiūrovams visai užtenka „žinios“, kad svarbiausia – meilė ir šeima, o visu kitu pasirūpins paslaptingos penktojo išmatavimo būtybės?

 

„Tarp žvaigždžių“
„Tarp žvaigždžių“