7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaizduotės formulė

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Vilniuje

Daiva Šabasevičienė
Nr. 40 (1101), 2014-11-14
Teatras
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Dievai maloningai duoda mums pirmąją eilutę, tačiau mes turim suformuoti antrąją, kuri harmonizuotų su pirmąja ir būtų verta savo antgamtiškos sesers.
Paul Valery
 
„Vilniaus festivalių“ ir Goethe’s instituto kvietimu lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti garsaus vokiečių kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“. Kiekvieną šio menininko kūrinį lydi epitetai „garsiausias“, „įdomiausias“, ir kiekvienas toks apibūdinimas pelnytas, nes visi jo darbai labai skirtingi ir veikia skirtingo mentaliteto, skirtingo išsilavinimo žmones.
 
Festivalis „Gaida“, pristatydamas 1998 m. sukurtą kūrinį „Max Black“, tarytum pasuko atgal, nes lietuvių publika jau turėjo galimybę susipažinti su vėlesne H. Goebbelso kūryba – 2000 m. sukurtu muzikiniu spektakliu „Haširigaki“, 2006 m. parodytu „Sirenų“ teatro festivalyje, kūriniu iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“),pristatytu 2007 m.„Gaidos“ festivalyje, ir svarbiausiu šio menininko kūrybos akcentu – 2004 m. kūriniu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“, 2008 m. pristatytu Pasaulio muzikos dienose.
 
Spektaklis „Eraritjaritjaka“, reiškęs „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“, tiesiogine prasme paliko tokį jausmą. Kelerius metus iš eilės didelę šio kūrinio įtaką galėjai įžvelgti lietuvių menininkų darbuose.
Heinerio Goebbelso atvykimas šiemet į „Gaidą“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Tiesa, nemažai kūrėjų atbaidė itin brangūs bilietai, todėl Goebbelso spektaklis praėjo gana santūrioje aplinkoje. „Max Black“ galime vertinti kaip „istorinį“ ar enciklopedinį H. Goebbelso kūrybos pavyzdį. Nors šis kūrinys jau šešiolika metų keliauja po pasaulį, tai nereiškia, kad jis išblėso, paseno, išsikvėpė. Jame liko tiek meno, kiek buvo užkoduota.
 
Tačiau per tą laiką pasikeitėme mes. Buvo sukurta įsimintinų darbų, vis tirščiau ir tirščiau užpildančių mūsų sąmonę. Tačiau aktorius Andre Wilmsas H. Goebbelso atradimus scenoje kaskart atranda iš naujo.
„Max Black“, išgryninto garso ir vaizdų spektaklio, „tėvynė“ yra Šveicarija. Ne tik šis, bet ir vėlesni pagrindiniai H. Goebbelso muzikiniai spektakliai gimė garsiame Lozanos „Vidy“ teatre. Neabejoju, kad ne vien geros techninės sąlygos nulėmė „Max Black“, „Haširigaki“ ar „Eraritjaritjaka“ atsiradimą. Kūrybą išlaisvina neįtikėtino grožio geografinė aplinka, kurioje įsikūręs šis teatras: Ženevos ežeras, banguojančios kalvos, tolyje stūksantys kalnai suformavo subtilią meno oazę, kur civilizacija jungiasi su gamtos didybe.
 
Dieną prieš spektaklį LNDT įvykusiame susitikime H. Goebbelsas pasakojo, kokią didelę įtaką jam, dar paaugliui, darė dailės pasaulis, kokio garso muzikos atlikėjų jis klausėsi savo gimtajame Vokietijos miestelyje Noištate ir kaip jau tuomet svajojo apie vaizdo ir garso junginius. Nors prieš muzikinę karjerą jis baigė sociologijos mokslus, domėjosi politika, jo tikroji gyvenimo refleksija prasidėjo tuomet, kai jis tapo tarpdisciplininių menų kūrėju. Įkvepiančiu novatoriumi H. Goebbelsas imtas laikyti, kai atsisakė bet kokių išankstinių konvencijų. Kiekviename darbe jis tyrinėja naujas teritorijas. Spektaklyje „Max Black“ H. Goebbelso alter ego tapęs aktorius A. Wilmsas atlieka menininko kūrėjo-išradėjo akciją, priklausydamas labiau muzikos pasauliui, bando laužydamas nuostatas įžengti į teatro teritoriją. Muzikiniame spektaklyje „Eraritjaritjaka“ teatras tapo galingesnis už garsų pasaulį, visų menų jungtys sukūrė savarankišką kūrinio dramaturgiją − „Max Black“ galima vadinti tik šio vėlesnio spektaklio eskizu. Nors jame jungiami scenovaizdžio, šviesos ir garso elementai, nepasiekiama tokios stiprios teatrinės įtaigos, kokią šiandien galime patirti net stebėdami minimalistinėmis priemonėmis sukurtą Oskaro Koršunovo spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“, kuriame vaidina daug kuo į A. Wilmsą panašus aktorius Juozas Budraitis. Skirtumas tas, kad Samuelio Becketto žmogus, metaforiškai tariant, yrančiu dviračiu važiuoja į savo paties laidotuves, o A. Wilmsas, dviratį apvertęs aukštyn ratais, bando įvairiais garsais dar šiek tiek patikrinti jo „gyvybę“: pakonstruoti pasaulį, paveržti jo varžtelius, trumpai tariant, pasilinksminti. Geriausiai jam sekasi iš dūmų mašinos išleisti juokingus dūmų „bučinius“, kuriuos dažnas rūkorius, besimėgaudamas atokvėpio minute, yra bandęs išpūsti. Kartu su Wilmsu, stebėdami jo pirotechnikos miniseansus, matydami, kokiomis skaidriomis ir raiškiomis priemonėmis kuriamas filosofo ir matematiko Maxo Blacko pasaulis, mes linksminamės per visą spektaklį. Perfrazuojant spektaklyje naudojamas rašytojo, mokslininko Georgo Christopho Lichtenbergo mintis, „tikrų genijų protingos mintys tiesiog atsiduria arčiau viena kitos“.
 
„Max Black“ atsiradimui didelę įtaką padarė aktorius Andre Wilmsas. Su šia ryškia prancūzų kino ir teatro asmenybe H. Goebbelsas susitiko dar 1993 m., kai Paryžiuje jam sukūrė muzikinį spektaklį „Ou bien le débarquement désastreux“ („Arba nelaimingas nusileidimas“). Aktoriaus augimo galimybes režisierius įžvelgė kitų sceninės kompozicijos priemonių kontekste. „Max Black“ monoteatre ir vaizdas, ir šviesa, ir garsai, ir tylos kompozicijos susilieja su aktoriaus kūnu. A. Wilmsas tapo H. Goebbelso veidrodžiu. Gerai išmanydamas teatro dėsnius, H. Goebbelsas suprato, kad tik išskirtinis aktorius padės pasiekti norimą kokybę. Jei į šį veidrodį „pažvelgtų beždžionė, vargu ar jis atspindės apaštalą“. (Šio tandemo sulydyta energija vėliau išsiveržė spektaklyje „Eraritjaritjaka“.)
 
Maxo Blacko pasaulį H. Goebbelsas portretuoja ne šalto analitiko akimis. Nors scenoje demonstruojami išradimai, regime matematiko ir filosofo sielos portretą. „Max Black“ padeda susidaryti naują, kitokį požiūrį į bendresnes filosofines kategorijas. Naudodamas Paulio Valéry, G.Ch. Lichtenbergo, Ludwigo Wittgensteino ir Maxo Blacko tekstus, režisierius analizuoja kalbos ir tikrovės santykį. „Žaisdamas“ įvairius ugnies ir mažų pirotechninių bombų žaidimus, žinojimą ir tikrumą jis iškelia aukščiau už abejonę. Tokia sceninė epistemologija leidžia svarstyti, kas yra žinojimas, kokiais būdais galima pažinti tikrovę, kiek ji apskritai pažini.
 
Įvesdamas žodį į vaizdų, garsų ir šviesos pasaulį, režisierius išreiškia požiūrį į jį. H. Goebbelsui svarbu pabrėžti ne tiek kalbos ribotumą mūsų pasaulio atžvilgiu, kiek priminti, kad yra dalykų, neišreiškiamų kalba. Todėl teatrinėmis priemonėmis prisiliečiant prie Maxo Blacko, įtakingos filosofijos figūros, visas sceninis veiksmas tampa „parodomuoju“, o ne „nusakančiuoju“.
 
Šiai identiteto metafizikai išreikšti H. Goebbelsas pasitelkia kitų sričių meistrą – scenografijos ir šviesų dizaino autorių Klausą Grünbergą, su kuriuo bendradarbiauja jau daug metų. Akivaizdu, kad H. Goebbelsui didelę įtaką daro įvairių sričių profesionalai – garso režisieriai, pirotechnikai, kostiumų dailininkai, dramaturgai etc. Jų padedamas jis kuria teatro laboratoriją, kurioje kiekvienas nedidelis atradimas pulsuoja gyvybe, subtiliu humoru, o svarbiausias išlieka jausminis pradas. Naudodamas įvairias išraiškos priemones, režisierius savo mintims suteikia universalumo, jo kūrinys ima „veikti“, o ne „sakyti“. Todėl šis senas spektaklis tebėra atviras naujų atradimų impulsams, naujai energijai. Spektaklio ilgaamžiškumą galima sulyginti su palimpsestu – nuskutus ankstesnius „pergamento“ įrašus, ant jo galima rašyti iš naujo. 
 
H. Goebbelso biografija labai turtinga, bet tai taip pat byloja apie žmogaus „būties lengvumą“. Jam užtenka „pamosuoti“ gera idėja, o ją įgyvendina didžiulės institucijos. Tai, kad jo kūriniai atliekami garsiausiose pasaulio scenose, ženklina šio kūrėjo universalumą ir gebėjimą neprisirišti prie savo paties kūrybos. Net nieko nesakantys H. Goebbelso spektaklių pavadinimai (nors visi jie turi begales paaiškinimų) byloja apie tuščios erdvės, kurioje gimsta mintis, būtinybę. Ugnies dizainas, rusenanti ar kamuoliais lakstanti ugnis, galų gale net menkiausia žiūrovų reakcija – visa tai telpa į muzikinę kūrinio partitūrą. Kiekvienas, atėjęs į šį spektaklį, gali pasijusti lyg pamokoje apie muziką. Nors kūrėjas liniuote griežtai matuoja pasaulį, jo vaizduotė scenoje šėlsta kartu su ugnimi.
 
P. S.: Paradoksalu, „Max Black“ vizualiai priminė Rimo Tumino „Maskaradą“, savo turiniu – kai kuriuos Oskaro Koršunovo spektaklius, muzikine dalimi – paskutinę Šarūno Nako muzikos ir vaizdo instaliaciją, šiuo metu eksponuojamą Vilniaus bastėjoje surengtoje „Kvadrienalėje“, o savo esme – Roberto Wilsono darbus. Šuoliuojanti mintis tokia: neverta užsižaisti savo kadaise atrastomis priemonėmis. Paskutinis B. Wilsono spektaklis „Les Nègres“ („Juodaodžiai“), kurio premjerą teko matyti spalio mėnesį Paryžiuje, „Odeono“ teatre, nustebino savo neveiksmingumu. Jeano Genet drama tapo atvirukų rinkiniu. Kaip pasakytų H. Goebbelso vaikų komisija, kurią jis sudarė paskutinei jo vadovaujamai Tarptautinei Ruro trienalei, viskas vyko so slowly. Tokių pavyzdžių aplinkui yra ir daugiau. Menininkų, gyvenančių viename laike, veiksmingumas priklauso nuo sugebėjimo kuo subjektyviau priartėti prie vienos ar kitos temos.

 

Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.