Autorius: Ieva Kotryna Skirmantaitė

Ieva Kotryna Skirmantaitė

38-asis Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“

Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.

Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Pokalbis su lenkų kinotyrininku Andrzejumi Pitrusu

 Vasarį Lietuvoje viešėjo lenkų kinotyrininkas Andrzejus Pitrusas. Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitė paskaitą apie šiuolaikinį lenkų kiną, studijų mugėje Vilniuje pristatė žaidimų ir reklamos kūrėjų specialybes. Vizito tikslas taip pat buvo aptarti „Erasmus“ sutarties pasirašymo galimybes tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Krokuvos Jogailos universiteto. Su svečiu kalbėjomės apie dabartinę kino ir su juo susijusios veiklos situaciją.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Nauji filmai – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

 Lietuvių kino gamintojų susidomėjimas žanriniu kinu neblėsta, po gausybės romantinių komedijų, kelio filmo pagaliau pasirodė ir vesternas. Gana prastai ilgo metražo filmu „Pakeliui“ debiutavęs režisierius Ričardas Marcinkus susiėjo su režisierium Simonu Aškelavičium ir, vienam norint sukurti nuotykių filmą, kitam – komediją, pasirodė „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip ir pridera komerciniam kinui, jau iš anksto buvo vykdoma intensyvi reklaminė kampanija. Pradedant nuo trumpų youtube filmukų, pristatančių pagrindinius herojus ir taip atkreipiančių potencialių žiūrovų dėmesį. Filmo gamintojai sąmoningai kuria vesterno parodiją, todėl filme atvirai žaidžiama šio žanro konvencijomis – mažas provincijos miestelis (šiuo atveju Anykščiai), kova tarp gėrio ir blogio, ginklai, susišaudymai, meilė ir pinigai, komiškumui pabrėžti naudojami sulėtinti kadrai. Jau vien traukinio apiplėšimas yra chrestomatinė vesternų siužetinė linija, prisimenant 1903 m. E.S. Porterio „Didįjį traukinio apiplėšimą“, žymintį naujo žanro pradžią. Pirmųjų vesternų tikslas buvo įtvirtinti amerikietišką tapatybę mitologizuojant laukinių Vakarų istoriją, todėl filmuose nuo didvyriškų užkariautojų kentėjo indėnai. Tačiau amerikiečiams susivokus ir aršiam šovinizmui praėjus prasidėjo demitologizacija. Mes visgi dar esam (ir jau seniai) mitologizacijos stadijoje. Todėl Sauliaus ir Pauliaus priešais tampa „svetimi“: pikti, dideli, smurtaujantys gruzinai (tai filmo aprašyme buvo pavadinta „gruzinišku prieskoniu“) ir kaubojiškais batais bei skrybėle pasidabinęs vietinis bosas, pravarde „Amerika“. Mitiškumo aspektą tik dar labiau paryškina pirmieji filmo kadrai, vaizduojantys praėjusius laikus ir pasakojantys apie Anykščių legendą – stipriausią miestelio žmogų. O šis savo jėgos, priešingai nei piktadariai, niekada nenaudojo prieš moterį, pasakoja Sauliui „baba“, kurią netikėtai suvaidino Bernadeta Lukošiūtė, geriau žinoma kaip Teta Beta. Šio gerai iš radijo laidų vaikams pažįstamo balso savininkė vaidina kiek netikėtą vaidmenį, tapdama viską į vietas sustatančia ir herojus paskutinę akimirką nuo pavojaus išgelbstinčia grandimi.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Rodo „Scanorama“

Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Pokalbis su „Nepatogaus kino“ festivalio laureatu