7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Sostinėje – latvių spektaklis pagal Nobelio premijos laureato kūrybą

Daugpilio teatras į Vilnių atveža vieną naujausių savo premjerų pagal Nobelio literatūros premijos laureato Ivano Bunino kūrybą. Spektaklis „Tamsiosios alėjos“ bus rodomas kovo 4 d. Lietuvos rusų dramos teatre. 

 

Kūrinys pasakoja apie tai, kokie skirtingi gali būti vyro ir moters santykiai. „Didžiojo rusų rašytojo žodžiais čia kalbėsime apie tai, ką dažnai klaidingai vadiname meile – apie  puikybę, norą turėti, negebėjimą atleisti. Meilės vardu mes pateisiname sugriautus gyvenimus, likimus, miestus. Jos vardu teisinasi ir herojai, kai išsitraukia pistoletą ir šauna kam nors į galvą. Tačiau ne meilė yra jų kančių priežastis – jie žūva, nes jų niekas nemyli. Todėl visai gali būti, kad šie pasakojimai – apie nemylėjimą“, – spektaklio sumanymą trumpai apibūdino režisierius Georgijus Surkovas.
 

Kino naujienos trumpai

 Penktadienio vakare Paryžiaus Šatlė teatre įvyko 40-ojo Prancūzų kino akademijos padovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Laureatus renka 4225 „Cezarių“ akademijos narių. 2014 m. Prancūzijoje buvo sukurti 636 filmai. Pasak žiniasklaidos, šiemet ceremonijoje dominavo politika. Septynis „Cezarius“, tarp jų ir geriausio filmo bei geriausio režisieriaus, gavo 22 metus Paryžiuje gyvenančio Abderrahmane’o Sissako filmas „Timbuktu“. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą Malio mieste Timbuktu, kurį užėmė islamistai. Šis filmas taip pat buvo pristatytas „Oskarui“.

 
Atrodė, kad didžiausia ceremonijos intriga bus dviejų filmų apie Yves’ą Saint Laurent’ą varžybos. Tačiau Jalilio Lespert’o „Saint Laurent’as“ gavo tik „Cezarį“ už geriausią vyro vaidmenį Pierre’ui Niney, o Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ – „Cezarį“ už geriausius kostiumus. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Adele Haenele, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme „Meilė iš pirmo smūgio“. Šis filmas pripažintas ir geriausiu debiutu, o jame taip pat suvaidinęs Kévinas Azais apdovanotas prancūzų kino vilties „Cezariu“. Už geriausius antrojo plano vaidmenis apdovanoti Kristen Stewart („Zils Marijos debesys“) ir Reda Katebas („Hipokratas“). Geriausiu užsienio filmu pripažinta Xavier Dolano „Mamytė“. Garbės „Cezariu“ šiemet apdovanotas amerikiečių aktorius ir režisierius Seanas Pennas.

Keliai iš akligatvių

Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.

Jokių paslapčių

Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras po pertraukos vėl pasirodė Vilniuje. Akivaizdu, kad tam jau pribrendo metas, nes kūrėjai spėjo prikaupti nemažai vilniečiams nematytų spektaklių: „Menų spaustuvėje“ buvo parodytos net trys premjeros. Kad KJT nestovi vietoje ir sparčiai juda į priekį, buvo galima suprasti ir iš įvairiausių gandų, atsklindančių nuo pajūrio. Tačiau šis teatras kuo toliau, tuo labiau atrodo netekęs veido, sprendžiant vien iš abstrakčių pagyrų. Toks itin šauniai prisitaikęs, Klaipėdos miestą ir jame vykstančias šventes aptarnaujantis, visiems, kam reikia, gebantis įtikti V. Masalskio teatro fabrikėlis.
 
Vis dėlto per šias gastroles atkreipiau dėmesį, kad KJT ne taip jau ir ramiai mėgaujasi jiems atitenkančia gerove. Nei kūrybos džiaugsmo ar bent džiaugsmo apskritai, nei kokių nors kitokių jaunam teatrui lyg ir privalomų palaimos kibirkštėlių, stebint tris naujausius jų darbus, praktiškai neteko išvysti. Atrodo, kad šis teatras didvyriškai vykdo kažkokią misiją, tačiau nė nenumano, kokia ji. Iš pradžių, kai dar kukliai vadinosi „Trupe P.S.“, buvo galima tikėtis ateityje sulaukti kažkokių individualių šio kolektyvo bruožų, o dabar jau vargu ar verta apie tai kalbėti. Susidaro įspūdis, kad šiam teatrui jau daug metų ir jis siaubingai užsistovėjęs. Nejaugi tokiu būdu, t. y. be laiko pasendami, vilniečiai bandė įtaikyti į kiek lėtesnį Klaipėdos, kurios dalimi jie akimirksniu apsiskelbė esą, ritmą?

Garsai tirpo erdvėje

Žodžiais sunku išsakyti įspūdžius, patirtus klausantis muzikos mago, burtininko, smuikininko ir dirigento Sergejaus Krylovo interpretacijos meno. Puikiai Lietuvos melomanams žinomas ir jų mylimas maestro visuomet imasi atlikti tik aukščiausio meninio lygio kūrinius. Mums pasisekė, kad jis yra Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, todėl turime progų mėgautis įspūdingu, pakiliu jo vadovaujamo orkestro griežimu, o dar labiau jaudina ypač dvasingai ir temperamentingai besiliejantys jo nuostabaus smuiko tembro garsai. Daug pasaulyje koncertuojantis virtuozas, pelnęs daugybę apdovanojimų ir garbės ženklų, Mstislavo Rostropovičiaus įvardytas vienu iš penkių geriausių pasaulio smuikininkų, pasirodo ir kaip puikus dirigentas, be to, nuo 2012 m. jis dėsto Muzikos ir meno universitete Lugane, Šveicarijoje.
 
Vasario 14-osios koncertui Filharmonijos Didžiojoje salėje Sergejus Krylovas pasirinko puikiai Šv. Valentino dienai tinkančią programą: pirmoje dalyje nuskambėjo estų kompozitoriaus, gyvenančio Vokietijoje, šiemet švenčiančio 80-metį, Arvo Pärto monumentalus veikalas „Te Deum“ (kurtas 1984–1985 m. Vakarų Vokietijos radijo Kelne užsakymu, peržiūrėtas 1992-aisiais) chorui, styginių orkestrui ir fonogramai. Jį atliko Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis) ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas S. Krylovo. Antroje koncerto dalyje klausytojai mėgavosi puikiai atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika – Adagio smuikui ir orkestrui E-dur, KV 261 bei Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur, KV 467, jį skambino Jelena Baškirova.

Fotografija (ne) akims

Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.
 
Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.

Idealai ir kompromisai

Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“

Laiko ratiluose

Šeštadienį, kai 65-osios Berlinalės tarptautinis žiuri, vadovaujamas Darreno Aronofsky, paskelbė festivalio nugalėtojus, buvo sunku nepritarti žiuri sprendimui. Kita vertus, šiemet konkurse vis dėlto nebuvo to vienintelio, svarbiausio filmo, kuris visam laikui išlieka atmintyje (man toks yra Berlyne pirmąkart pamatytas brolių Coenų „Didysis Lebovskis“), arba tokio, kuris, panašiai kaip pernykštė Richardo Linclaterio „Vaikystė“, pasižymi originaliais sprendimais.

 
„Auksiniu lokiu“ už geriausią filmą apdovanotas Jafaro Panahi „Taksi“ („Taxi“), be abejo, vienas įsimintiniausių šių metų Berlinalės filmų, nors ir ne šedevras. Pagarbą žadina nuteisto už antivalstybinę veiklą režisieriaus, kuriam Irane uždrausta 20 metų kurti filmus bei palikti šalį, ryžtas. Prieš kelerius metus Berlyne buvo rodytas savo bute režisieriaus sukurtas filmas „Uždanga“. Tada tarptautinė bendruomenė reikalavo, kad jam būtų panaikintas namų areštas. Kurdamas „Taksi“ Panahi peržengė namų slenkstį, bet liko uždaroje erdvėje: visą filmą jis vairuoja automobilį, kuriame įtaisytos filmavimo kameros. Keleiviai pinigų nemoka, kai kurie jų net atpažįsta režisierių, svarbu, kad jie sutiktų filmuotis. Be abejo, tai aktoriai arba režisieriaus pažįstami, tačiau dokumentiškumo įspūdis atsiranda. Tad filmas yra kelionė po Teheraną, vežiojant pačius įvairiausius žmones, bet kartu ir išsamus totalitarinės šalies portretas.

Kūniškieji šachmatų žaidimo malonumai

Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.

Už kito kampo dar vienas kampas

Robert’o Thomas pjesę „Aštuonios moterys“ dar 2002 m. pastatė kino režisierius François Ozonas. Pjesėje pasakojama apie aštuonias moteris ir vieną jų gyvenime itin svarbų vyrą. Jis joms tėvas, vyras, geidžiamas meilužis, pinigų šaltinis ar globėjas. Po netikėtos jo žmogžudystės moterys aiškinasi, kuri turėjo daugiausiai motyvų jį nužudyti, ir atskleidžia daugybę viena kitos paslapčių. Statydamas filmą, Ozonas pasirinko pritrenkiančias aktores, šiek tiek perrašė dramą, perinterpretavo veikėjų santykius ir miesčionišką detektyvinę dramą pavertė miuziklu – taip pat miesčionišku žanru. Taip buvo sukurta šiuolaikinių melodramų parodija, neleidžianti žiūrovams susitapatinti.
 
Į šią pjesę žiūrėti nerimtai, atrodo, iš tiesų pati geriausia išeitis ją statant. Taip nusprendė ir Balys Latėnas, „Aštuonias mylinčias moteris“ pastatęs Valstybiniame jaunimo teatre. Šiame teatre sukūręs jau antrą darbą, režisierius, dirbantis ir „Kitame kampe“, pasirinko jam artimiausią komedijos žanrą.
 
Ir filme, ir spektaklyje nemaža sėkmės dalis priklausė nuo pasirinktų moterų komandos. Kad ir kas būtų režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus sumanyta, aštuonios aktorės gali viską pagerinti, išgelbėti arba sužlugdyti. Nebent tai būtų Lietuvoje retas ir nemažai daliai aktorių vis dar sunkiai įvaldomas nevaidinimas. Tačiau kad šiame spektaklyje to neprireikė, nesunku atspėti net jo nemačius, – B. Latėnas pats yra aktorius, baigęs lietuvišką teatrinę mokyklą, tad galimybių reikštis aktorėms jo spektaklyje netrūks.
PUSLAPIS
IŠ
1003