Daugpilio teatras į Vilnių atveža vieną naujausių savo premjerų pagal Nobelio literatūros premijos laureato Ivano Bunino kūrybą. Spektaklis „Tamsiosios alėjos“ bus rodomas kovo 4 d. Lietuvos rusų dramos teatre.
![]() |
Penktadienio vakare Paryžiaus Šatlė teatre įvyko 40-ojo Prancūzų kino akademijos padovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Laureatus renka 4225 „Cezarių“ akademijos narių. 2014 m. Prancūzijoje buvo sukurti 636 filmai. Pasak žiniasklaidos, šiemet ceremonijoje dominavo politika. Septynis „Cezarius“, tarp jų ir geriausio filmo bei geriausio režisieriaus, gavo 22 metus Paryžiuje gyvenančio Abderrahmane’o Sissako filmas „Timbuktu“. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą Malio mieste Timbuktu, kurį užėmė islamistai. Šis filmas taip pat buvo pristatytas „Oskarui“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“
![]() | ![]() |
Šeštadienį, kai 65-osios Berlinalės tarptautinis žiuri, vadovaujamas Darreno Aronofsky, paskelbė festivalio nugalėtojus, buvo sunku nepritarti žiuri sprendimui. Kita vertus, šiemet konkurse vis dėlto nebuvo to vienintelio, svarbiausio filmo, kuris visam laikui išlieka atmintyje (man toks yra Berlyne pirmąkart pamatytas brolių Coenų „Didysis Lebovskis“), arba tokio, kuris, panašiai kaip pernykštė Richardo Linclaterio „Vaikystė“, pasižymi originaliais sprendimais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |