7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Keistuolių teatre premjera – „Moteris“

Keistuolių teatras kovo 5, 6 d. 19 val. pristato dar vieną šio sezono premjerą – vieno veiksmo tragikomediją „Moteris“, pagal šiuolaikinę vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“.

 

Šis spektaklis – tai mistiškas pasakojimas apie moterį, kuri po daugybės metų ateina susigrąžinti savo pirmosios meilės (ne)svarbu kokiomis aplinkybėmis ir (ne)svarbu su kokiomis pasekmėmis. Įsivaizduokite, kad gyvenate brandžioje jau 23 metus trunkančioje santuokoje ir vieną dieną pasigirsta durų skambutis, o tarpduryje pasirodo jūsų pirmoji meilė, kuri staiga įsiveržia ir sujaukia jūsų gyvenimą. Įsiveržia, nes kadaise, dar būdamas jaunas, tu jai pažadėjai, kad mylėsi amžinai. Premjera „Moteris“ – apie tai, kaip toks durų skambutis gali iš esmės sujaukti ir pakeisti kiekvieno iš spektaklio veikėjų – Romi (akt. Aldona Vilutytė), Klaudijos (akt. Judita Urnikytė, Gelminė Glemžaitė), Frenko (akt. Dalius Skamarakas), Endžio (akt. Mantas Zemleckas) ir Tinos (akt. Eglė Grigaliūnaitė) gyvenimus. 

Demagogijos įkaitai

Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.
Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“ (BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).
„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.
 
„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).

Gidas karo piligrimams

Kalbos apie karą primena būseną prieš dvidešimt ketverius metus. Tada, vaikščiodami palei barikadas, irgi svarstėme: gelbės mus pasaulis ar ne? O kodėl turėtų? – pagalvojau Londone, „Tate Modern“ galerijoje žiūrėdama parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ („Conflict. Time. Photography“). Priešingai nei tikėjausi, Lietuva ten yra. Tačiau tai, kaip ji yra, verčia manyti, kad būtume ramiai paaukoti.
 
Paroda sukonstruota neįprastai. Vietoje karų istorijos randi pasakojimą apie užmarštį ir mėginimus ją įveikti. Konfliktų pasekmes liudijančios fotografijos sugrupuotos ne pagal įvykio vietą ir laiką, o pagal laiko atstumą, skiriantį įvykį ir „jo“ fotografavimo momentą. Todėl skirtingų laikotarpių konfliktai atsiduria vienas šalia kito ir tampa abstrakcija. Abstraktus istorijos laikas, priešingai, virsta konkrečiu išgyvenimu. Pradėjęs beveik tame taške, kai kažkas baisaus atsitiko, žiūrovas vedamas per žmonijos kartas tolyn – kad stebėtų ir kolektyvinėje, ir savo atmintyje pamažu vėstantį traumos prisiminimą. Pirmoje salėje ji ar jis mato po bombos sprogimo į dangų kylančius dūmus Afganistane (Luc Delahaye), atominį debesį virš Hirosimos (Toshio Fukada) ir sustingusį Vietname kontūzyto JAV jūrų pėstininko žvilgsnį (Don McCullin). Paskui mato po kelių dienų ištuštėjusius miestus bombų išdaužytomis sienomis, po kelių mėnesių – jau nebekruvinus griuvėsius, po kelerių metų – nusikaltėlių paliktas kankinimo vietas, po šešiolikos metų – statomą Berlyno sieną, po kelių dešimtmečių – tik atsitiktines karo fosilijas, kol pasiekia šimtmetį. Supratusi parodos logiką iš anksto spėliojau, kurie konfliktai bus fotografuojami po 100 metų: Amerikos pilietinis ar Krymo karas, o gal Paryžiaus komuna? Ne. Tai – Pirmasis pasaulinis karas, kurio jubiliejui ir skirta paroda. 2014 m. McCullino nufotografuotas Somos mūšio laukas – tik tuščias peizažas su keliu į begalybę. Tuomet dingtelėjo – Pirmasis pasaulinis karas tarsi tektoninis istorijos lūžis iš tiesų nušlavė senąją Europos kultūrą. Todėl jų karai – nebe mūsų karai, XIX amžiuje mums nebėra ką prisiminti.

Kaip patikėti karu

Clinto Eastwoodo filmuose vaikai dažnai tampa aukomis. Jie kenčia suaugusiųjų prievartą, miršta, juos išduoda artimieji: „Tobulame pasaulyje“ (1993) iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai pagrobia berniuką. Filme „Mistinė upė“ (2003) seksualiai išnaudotas vaikas suaugęs tampa žudiku. „Laumės vaiko“ (2008) herojės sūnelis taip pat pagrobiamas, o policija motinai grąžina ne jos vaiką...
 
Naujausias Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ („American Sniper“, JAV, 2014) prasideda scena, kai herojus sprendžia, ar šauti į berniuką, kuriam ką tik į rankas motina padavė granatą. Pamatęs, kad amerikiečių kariams iškilo reali grėsmė, snaiperis šauna. Tai pirmoji Kriso Kailo (Bradley Cooper) auka filme. „Amerikiečių snaiperiui“ įpusėjus, bus dar viena panaši scena. Berniukas Faludžos gatvėje pakels ką tik Kailo nukauto teroristo granatsvaidį, o snaiperis mintyse prašys jį neimti ginklo. Dar vieną vaiką filme arabas teroristas nužudys tiesiog grąžtu.

Odė vasarai

Apie Algimanto Kunčiaus nuopelnus Lietuvos fotografijai galima šnekėti daug: jis buvo vienas Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjų (1969), 1998 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2001 m. įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Taip pat menininkas ilgą laiką dirbo fotoreporteriu kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“, vadovaudamas Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos meno skyriui formavo šiuolaikinės fotografijos kolekciją. Ir tai – tik keli biografijos faktai.
 

Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.

Purslai pelkėje

Klaipėdos dramos teatras, kol kas vis dar besiglaudžiantis Žvejų rūmuose, sparčiai artėja prie rekonstrukcijos pabaigos. Vis dėlto džiaugtis beveik nėra kuo, nes grandiozinis teatro pastato atnaujinimas jokios šviesos tunelio gale dar nereiškia. Teatras, kaip jau visiems seniausiai žinoma, visų pirma susideda iš žmonių, o tai, deja, ir yra didžiausia bėda kalbant apie šį konkretų Klaipėdos atvejį. Kad tuo įsitikintum, galima nueiti kone į bet kurį šiame teatre per pastaruosius kelerius metus pasirodžiusį spektaklį. Tą patį byloja ir naujausias – Ramučio Rimeikio režisuota „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę.
 
Spektaklio režisierius R. Rimeikis labiau žinomas kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Nieko keisto, kad „Laukinė antis“ nepasižymi jokiais režisūriniais sumanymais. Keistas tik meno vadovo sprendimas leisti (net ne Klaipėdos) aktoriui statyti tokį didžiulį spektaklį. Rezultatas lengvai nupasakojamas: čia be jokių pretenzijų ar savitų idėjų, nuoširdžiai, pažodžiui pateikiamas H. Ibseno tekstas. Nevengiant moralo pasakojama apie tai, kad ne visuomet atskleista tiesa nuveda prie gero, kad paprastam žmogui tiesiog būtinas jo gyvenimą pagražinantis melas ir kad įkyrūs teisybės ieškotojai, besikišantys į svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna toli gražu ne šventieji.
 
Nuolatinis veikėjų šnekėjimas be jokio veiksmo veikiausiai kankina ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Galbūt todėl jie, lyg kokiam klojimo teatre, ir demonstruoja įvairias tekstą iliustruojančias emocijas. Kokia atgaiva širdžiai būna tos retos akimirkos, kai jie kalba paprastai, nerėkdami. Itin nesisekė teisybės ieškotoją Gregersą Verle vaidinančiam Edvardui Braziui, sukuriančiam ir gana gyvybingų vaidmenų, kuo galima įsitikinti žiūrint kitų režisierių spektaklius. Šį kartą jis – nuobodus teisybės ieškotojas, nepaliaujantis šnekėtojas, tarytum koks spirgas keptuvėje monotoniškai pračirškėjęs visą spektaklio laiką.

Šokio teatras „Aura“ Vilniuje

 Vasario 27d.,19 val. „Menų spaustuvėje“ Kauno šokio teatras „Aura“ pristato spektaklį „Padaryk iš manęs jungiklį“. Choreografės Birutės Letukaitės ir kompozitoriaus Antano Jasenkos bendras projektas apsvarstys visuomenės galios mechanizmo veikimą, jo primetamas gyvenimas schemas ir individų pastangas išlikti unikaliems ir žmogiškiems.

Prasideda Vokiško kino dienos

Vasario 25 d. – kovo 21 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose vyks Vokiško kino dienos. Bus parodyta 11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.
 
Vokiško kino dienas Vilniuje atidarys vokiečių, austrų ir šveicarų bendros gamybos komedija – Benjamino Heisenbergo „Superego ir Tu“ („Über-Ich und Du“, 2014). Filmo herojai – smulkus sukčius ir pasaulinio garso psichoanalitikas, kuris jaunystėje neapdairiai flirtavo su nacizmu. Nikas, bėgdamas nuo skolų išmušinėtojų, įsilaužia į tariamai tuščią vilą jūros pakrantėje. Tačiau čia jis iškart susiduria ne tik su vilos šeimininku Kurtu Ledigu, bet ir su jo dukra bei televizijos grupe. Tad Nikui visai lengva apsimesti, kad yra pasamdytas prižiūrėti senyvą ir nelabai įgalų namų šeimininką. Šis taip pat pasinaudos Niku kaip šansu išvengti dukters globos. Heisenbergas žongliruoja žanrais, tad sunkiasvorė psichologinė drama akimirksniu gali virsti farsu, o froidiški simboliai – gana abejotinais juokeliais. Tačiau lietuvių žiūrovams gerai pažįstamo André Wilmso ir Georgo Friedricho duetas filme tikrai vertas dėmesio.

Legendomis apipinta muzika

Kauno filharmonijoje (vasario 17 d.) ir Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje Vilniuje (vasario 18 d.) man teko garbė vesti Kinijos kultūros metų Lietuvoje atidarymo koncertus. Išgirdome ir pamatėme Kinijos mongolų tradicinės muzikos ansamblį „Ih Tsetsn“ iš Vidinės Mongolijos. Aišku, daugeliui kyla klausimas – kas ta Vidinė Mongolija ir kodėl ji taip vadinama? Vidinė Mongolija – autonominis regionas Kinijoje, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje, užimantis maždaug 1,2 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir turintis apie 25 milijonus gyventojų. Šis teritorinis-administracinis vienetas sudaro tik nedidelę dalį (apie 12 proc.) Kinijos, bet yra didesnis nei Prancūzija ir Vokietija kartu. Vidinės Mongolijos sostinė yra Hohotas, o didžiausias miestas – Baotou. Regionas ribojasi su Mongolijos valstybe ir Rusija. Mongolijos regione įteisintos dvi valstybinės kalbos – kinų (mandarinų) ir mongolų. Dešimtame amžiuje teritorijoje apsigyveno mongolai, laisvę mylinčios ir nepriklausomų klajoklių gentys, viduramžiais ji priklausė Mongolų imperijai, o 1636 m. buvo įtraukta į Kinijos valdas ir pavadinta Vidine Mongolija, kad skirtųsi nuo Mongolijos valstybės, o patys mongolai šį regioną vadina Pietine Mongolija. Vidinės Mongolijos autonominis regionas Kinijoje buvo įkurtas 1947 metais.

PUSLAPIS
IŠ
1003