7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Milda Brukštutė

Milda Brukštutė

Be distancijos

Pauliaus Tamolės ir Augusto Sireikio spektaklis „#beskambučio“

Veikiausiai būtų tiksliau pradėti ne nuo režisieriaus ar dramaturgo, kuriuos inertiškai paminėjau paantraštėje, o nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro, iš kurio, kad spektaklis įvyktų, buvo išeita. Nes iš tiesų „#beskambučio“ skiriamieji bruožai pirmiausia atspindi, atkartoja patį teatrą, jau antrus metus nepaliaujantį vaikščioti tiek savais, tiek svetimais koridoriais ir atvirauti ne būriui žiūrovų vienu metu, o paskirsčius juos nedidelėmis grupelėmis. Šįkart susitikome Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Ir tai atrodė keista. Nes galiausiai buvo sugriautas bet koks distancijos likutis. Spektaklio veiksmas vyksta mokykloje – čia jis ir buvo įkurdintas. Galima pamiršti apie bet kokį atmosferos kūrimą, apie fantazijos kurstymą, apie meninius tarpininkus ir patirti „viską“ tiesiogiai, be interpretacijų, kaip kad patiriame, pavyzdžiui, savąją buitį.

„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nesi atstumtasis iš niekur

Pokalbis su režisieriumi Ainiu Storpirščiu

Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.

Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Milda Brukštutė

Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nekomentuojamas, naujas pasaulis

Lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ Klaipėdoje

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...

„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Mirtis? Aš ja netikiu“. D. Bielkausko nuotr.
„Mirtis? Aš ja netikiu“. D. Bielkausko nuotr.
„Ovidija“. D. Bielkausko nuotr.
„Ovidija“. D. Bielkausko nuotr.
Milda Brukštutė

Prieš užmiegant, prieš nubundant

Šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis ’17“ pasibaigus

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

„Hakanai“. D. Matvejevo nuotr.
„Hakanai“. D. Matvejevo nuotr.
„Sunkvežimis“. D. Matvejevo nuotr.
„Sunkvežimis“. D. Matvejevo nuotr.
„Kitur“. D. Matvejevo nuotr.
„Kitur“. D. Matvejevo nuotr.
„Adorablis“. D. Matvejevo nuotr.
„Adorablis“. D. Matvejevo nuotr.
„CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“. D. Matvejevo nuotr.
„CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“. D. Matvejevo nuotr.
„Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“. D. Matvejevo nuotr.
„Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“. D. Matvejevo nuotr.
„Roubignoles“. D. Matvejevo nuotr.
„Roubignoles“. D. Matvejevo nuotr.
„Seserys po 11 metų“. D. Matvejevo nuotr.
„Seserys po 11 metų“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Teisėjai ir liudininkai

Meninio sindikato „Bad Rabbits“ spektaklis „Samurajaus knyga“

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Milda Brukštutė

Iliuzijos

Trečiajam šiuolaikinės dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

„Remontas“. Nuotr. iš festivalio archyvo
„Remontas“. Nuotr. iš festivalio archyvo
„Rūstytė“ Nuotr. iš festivalio archyvo
„Rūstytė“ Nuotr. iš festivalio archyvo
Diskusija su „Legenda apie Naou“ kūrėjais. Nuotr. iš festivalio archyvo
Diskusija su „Legenda apie Naou“ kūrėjais. Nuotr. iš festivalio archyvo
Milda Brukštutė

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

„Jauno teatro dienoms“ Klaipėdoje pasibaigus

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Kamilės Gudmonaitės režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Kamilės Gudmonaitės režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Artūro Areimos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Artūro Areimos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Milda Brukštutė

Pilname vaiduoklių teatre

Klaipėdos dramos teatro gastrolės Vilniuje

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

 

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėvas“. R. Treigio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“. A. Kubaičio nuotr.
Milda Brukštutė

Būdai būti teatre

Festivaliui „Kitoks“ „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

 

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

„Tripula“. D. Matvejevo nuotr.
„Tripula“. D. Matvejevo nuotr.
„Ritmai iš kosmoso“. D. Matvejevo nuotr.
„Ritmai iš kosmoso“. D. Matvejevo nuotr.
„Dirbtuvėse“. D. Matvejevo nuotr.
„Dirbtuvėse“. D. Matvejevo nuotr.
„Triukšmo kontrolė“. D. Matvejevo nuotr.
„Triukšmo kontrolė“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas