7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Milda Brukštutė

Milda Brukštutė

Be abejo, pusto

Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga, „Krantų“ redakcija, 2017.

Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...

Milda Brukštutė

Esu toks pat vaikas

Kalbamės su aktoriumi Gediminu Rimeika

Sausio 20, 21 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Sceonografas – Romanas Duda, kostiumų dailininkė – Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis, projekcijų autorius – Jonas Rūkas. Vaidina: Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė. Kalbamės su indėnuką Džo vaidinančiu Gediminu Rimeika.

„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Vidinės dramos ant teletabių kalvelės

Apie savianalizę ir dokumentiką teatre

Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.

„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
Milda Brukštutė

Be distancijos

Pauliaus Tamolės ir Augusto Sireikio spektaklis „#beskambučio“

Veikiausiai būtų tiksliau pradėti ne nuo režisieriaus ar dramaturgo, kuriuos inertiškai paminėjau paantraštėje, o nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro, iš kurio, kad spektaklis įvyktų, buvo išeita. Nes iš tiesų „#beskambučio“ skiriamieji bruožai pirmiausia atspindi, atkartoja patį teatrą, jau antrus metus nepaliaujantį vaikščioti tiek savais, tiek svetimais koridoriais ir atvirauti ne būriui žiūrovų vienu metu, o paskirsčius juos nedidelėmis grupelėmis. Šįkart susitikome Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Ir tai atrodė keista. Nes galiausiai buvo sugriautas bet koks distancijos likutis. Spektaklio veiksmas vyksta mokykloje – čia jis ir buvo įkurdintas. Galima pamiršti apie bet kokį atmosferos kūrimą, apie fantazijos kurstymą, apie meninius tarpininkus ir patirti „viską“ tiesiogiai, be interpretacijų, kaip kad patiriame, pavyzdžiui, savąją buitį.

„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nesi atstumtasis iš niekur

Pokalbis su režisieriumi Ainiu Storpirščiu

Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.

Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Milda Brukštutė

Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nekomentuojamas, naujas pasaulis

Lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ Klaipėdoje

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...

„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Mirtis? Aš ja netikiu“. D. Bielkausko nuotr.
„Mirtis? Aš ja netikiu“. D. Bielkausko nuotr.
„Ovidija“. D. Bielkausko nuotr.
„Ovidija“. D. Bielkausko nuotr.
Milda Brukštutė

Prieš užmiegant, prieš nubundant

Šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis ’17“ pasibaigus

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

„Hakanai“. D. Matvejevo nuotr.
„Hakanai“. D. Matvejevo nuotr.
„Sunkvežimis“. D. Matvejevo nuotr.
„Sunkvežimis“. D. Matvejevo nuotr.
„Kitur“. D. Matvejevo nuotr.
„Kitur“. D. Matvejevo nuotr.
„Adorablis“. D. Matvejevo nuotr.
„Adorablis“. D. Matvejevo nuotr.
„CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“. D. Matvejevo nuotr.
„CANDY’S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“. D. Matvejevo nuotr.
„Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“. D. Matvejevo nuotr.
„Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“. D. Matvejevo nuotr.
„Roubignoles“. D. Matvejevo nuotr.
„Roubignoles“. D. Matvejevo nuotr.
„Seserys po 11 metų“. D. Matvejevo nuotr.
„Seserys po 11 metų“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Teisėjai ir liudininkai

Meninio sindikato „Bad Rabbits“ spektaklis „Samurajaus knyga“

Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis – mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.

Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją prisistatančiu spektakliu – „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis – dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.

Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Scena iš spektaklio „Samurajaus knyga“. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas, Linas Jurkštas ir Birutė Belada Tauterytė. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Jurgis Marčėnas. J. Verbickio nuotr.
Milda Brukštutė

Iliuzijos

Trečiajam šiuolaikinės dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos – dramaturgas Chrisas Thorpe’as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

„Remontas“. Nuotr. iš festivalio archyvo
„Remontas“. Nuotr. iš festivalio archyvo
„Rūstytė“ Nuotr. iš festivalio archyvo
„Rūstytė“ Nuotr. iš festivalio archyvo
Diskusija su „Legenda apie Naou“ kūrėjais. Nuotr. iš festivalio archyvo
Diskusija su „Legenda apie Naou“ kūrėjais. Nuotr. iš festivalio archyvo
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas