Pokalbis su režisiere Ewa Piotrowska
Vasario 10, 11 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – spektaklis vaikams nuo septynerių metų „Oskaras ir trys muškietininkai“. Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo režisiere, lėlių teatro „Baj“ (Lenkija) direktore Ewa Piotrowska.
Pokalbis su scenografe Neringa Keršulyte
Gegužės 27, 28 d. 11 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje salėje pristatoma premjera – Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis vaikams „Karlsonas“ pagal švedų rašytojos Astrid Lindgren romaną „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Laukiant birželio 8–18 d. vyksiančios Prahos kvadrienalės (PQ23), kurioje bus pristatyti ir šešių Lietuvos scenografių darbai, apie būsimą spektaklį bei dailininkų darbą lėlių teatre kalbamės su scenografe Neringa Keršulyte.
Tarptautinis vizualaus teatro festivalis „NuQ Treff“
Vos pasibaigus tarptautiniam lėlių teatro festivaliui „Materia magica“ Klaipėdoje, kartu su Vilniaus teatru „Lėlė“ išvykome į vizualaus teatro festivalį „NuQ Treff“ Taline. Dar pačią pirmą dieną, gegužės 23-iąją, festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą spektaklį „Smėlio žmogus“ pagal E.T.A. Hoffmanno to paties pavadinimo pasaką. Beje, teatro mėgėjams Lietuvoje gali būti pažįstamas ne vien tik šis didžiulės festivalio programos spektaklis: slovėnų „Akvariumas“ bei bulgarų „Aš, Sizifas“ dar gegužę buvo parodyti „Materia magica“ festivalyje, prieš porą metų čia iš Izraelio buvo atsivežtas „Siuvėjo ateljė“, o 2017 m. festivalyje „Kitoks“ buvo galima pamatyti ir kūrėjų iš Belgijos pasirodymą „Dirbtuvėse“.
Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga, „Krantų“ redakcija, 2017.
Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...
Kalbamės su aktoriumi Gediminu Rimeika
Sausio 20, 21 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Sceonografas – Romanas Duda, kostiumų dailininkė – Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis, projekcijų autorius – Jonas Rūkas. Vaidina: Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė. Kalbamės su indėnuką Džo vaidinančiu Gediminu Rimeika.
Apie savianalizę ir dokumentiką teatre
Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.
Pauliaus Tamolės ir Augusto Sireikio spektaklis „#beskambučio“
Veikiausiai būtų tiksliau pradėti ne nuo režisieriaus ar dramaturgo, kuriuos inertiškai paminėjau paantraštėje, o nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro, iš kurio, kad spektaklis įvyktų, buvo išeita. Nes iš tiesų „#beskambučio“ skiriamieji bruožai pirmiausia atspindi, atkartoja patį teatrą, jau antrus metus nepaliaujantį vaikščioti tiek savais, tiek svetimais koridoriais ir atvirauti ne būriui žiūrovų vienu metu, o paskirsčius juos nedidelėmis grupelėmis. Šįkart susitikome Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Ir tai atrodė keista. Nes galiausiai buvo sugriautas bet koks distancijos likutis. Spektaklio veiksmas vyksta mokykloje – čia jis ir buvo įkurdintas. Galima pamiršti apie bet kokį atmosferos kūrimą, apie fantazijos kurstymą, apie meninius tarpininkus ir patirti „viską“ tiesiogiai, be interpretacijų, kaip kad patiriame, pavyzdžiui, savąją buitį.
Pokalbis su režisieriumi Ainiu Storpirščiu
Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.
Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus
Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.
Lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ Klaipėdoje
Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame – pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...