Kūniškieji šachmatų žaidimo malonumai

Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.

 

„Viskas lyg tikrovėje, lyg žmogaus nepaliesta svajonių Arkadija, tačiau viskas slapčia, nematomai, apgalvota, suprojektuota ir patobulinta.“ Čia – tikrai angliškas parkas „su antikine šventyklėle, egiptietišku obelisku prie jos, su uolienomis, imituojančiomis krioklį, bet be manieristinio skulptūrinio „grotos“ apipavidalinimo. (...) Mat „angliškas parkas“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo natūralus ir „laukinis“, su šen bei ten lyg netyčia išnyrančia šventyklėle, gėlėmis ar griuvėsiais. Lordą Burlingtoną ir Williamą Kentą ne veltui įkvėpė užuominos apie graikiškus antikinius sodus literatūroje – daugiausia Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, kur aprašinėjama ne vien žemiškoji, bet ir dangiškoji, dievų gamta – sodai, kuriuose puotauja Dzeusas ir mūzos. Kentas dar, labai iškalbingai, žavėjosi ir garsiojo prancūzų klasicisto Claude Lorraino tapyba, jo peizažais, idealizuojančiais „laukinę“ Antikos gamtą, su šen bei ten sušmėžuojančiais griuvėsiais ar šventyklomis.“ (Kristina Sabaliauskaitė „Apie angliško parko džiaugsmus“, www.blog.lrytas.lt, Rafinerija, 2012 m. gegužės 31 d.). Taip, Kuckaitės parodoje irgi galima rasti mažųjų šventyklų, skirtų nūdienos dievams, čia taip pat puotauja šiuolaikinio Olimpo gyventojai – Peliukas Mikis, Marilyn Monroe, Marcelis Duchamp’as su nuoga mūza Eva Babitz žaidžia šachmatais („Origamis“, 2014 m.), šmėkščioja nuogi vyrų torsai kaip d’Orsay muziejuje (Musée d’Orsay) 2013 m. vykusioje parodoje „Masculine / masculine“. Dvarų sodai, ypač vasarą, alsuoja pagundomis, erotika, tokius juos pamename ir iš klasikos meistrų, tarkim, Jeano-Antoine’o Watteau tapybos – suprantama, kad čia vyksta ne tik flirtas. Ką jau kalbėti apie Graikijos alyvmedžių giraites, kur išdykauja apsvaigęs nuo vyno Panas, o jam nenusileidžia moterų ištroškęs Dzeusas. Tai skiriasi nuo Laisvydės Šalčiūtės moteriško kūno vilionių, nors Kuckaitė irgi nepamiršta moters seksualumo, kuriam čia atstovauja simboliu tapusi Marilyn Monroe, tačiau jai svarbesnis lieka vyriško kūno, jo geidimo ir patrauklumo diskursas. Ypač smagiai, su gera ironijos doze ir kartu itin subjektyviai, iš asmeniško žiūrėjimo taško ji tarsi atskleidžia mūsų, moterų, geismus: „Mintys. Žiūrėkit į jas. Įsileidžiu. Vaikščiokite jose. Labai privačiuose kambariuose. Mintys kūniškos, apčiuopiamos, banalios.“ Autorė tarsi siūlo pasitikrinti, ką mes pastebime žvelgdamos į priešingos lyties būtybę. Kuckaitė sufleruoja – du tapybos kūriniai yra tarsi Edmundo Landolto regos tikrinimo žiedai (instaliacija „E. Landolto žiedai“), iš tiesų mums rodantys vyro lytinius organus, staiga virstančius... Peliuku Mikiu! Geismas ne visuomet išsipildo arba dažnai išsipildęs tampa tik šablonine istorija. Autorės sumanymu mums neleidžiama iki galo atidaryti dėžutės dangtelio, nes šis atsiremia į sieną, sustodamas ties vyriškų trumpikių linija, negalime išskleisti kampe įspraustos vėduoklės. Čia Jums ne rokoko begėdystė, kai patys sodai sukurti intrigoms, flirtui, kūniškiems malonumams tenkinti, čia – šiuolaikinis pasaulis, kur vis daugiau vietos užima vaizdų stebėjimas („Akiniai“), nuotraukos iš interneto, TV, iš tiesų įkalinant mus atstumuose. Ten, ekranų ar popmuzikos pasaulio tolumoje, gyvena Simpsonai, tarp kurių įsimaišo ir Obeliksas, tačiau realybėje princesė Marilyn neišteka už prezidento, kaip ir mūsų Dzeusas Marcelis Duchamp’as negrobia Europos, o su nuoga moterimi tiesiog... žaidžia šachmatais.

 

Šachmatai vaidina itin svarbų vaidmenį Kuckaitės sumanyme (ir parodos tekste, ir pačiuose kūriniuose, kurių vienas ir yra šachmatų lenta su Simpsonų figūromis („Manai? Dėžė“, 2014 m.), ant kurios langelių matome kontūrinį išsižergusios moters piešinį, tarsi sujungiantį skirtingas parodos detales į vieną – šachmatus, kūną, animacinius personažus. Pati ekspozicija, geriau įsižiūrėjus, atrodo lyg įpusėta šachmatų partija, kur taisyklių nežinančiam viskas liks tik figūrėlių sangrūda. O prie šachmatų lentos langelių, galima sakyti, prisijungia ar tiesiog dera ir dėžučių su grafikos atspaudais ant šonų rinkinys. Dar vienas žaidimas-šarada, tačiau kuo toliau į tą aiškiai suprojektuotą mišką, kuo daugiau medžių, tuo mažiau lieka pirminio juslinio malonumo, viskas aiškėja, yra įvardinama, dekonstruojama, pradedi suprasti, kad už posūkio tykos romantiškas rožynas (rausva lempų šviesa vienoje iš „Artifex“ galerijos erdvių sukuria rokokinio buduaro atmosferą, keisdama tikrąją tapybos darbų spalvą į rožinę). Už posūkio būtinai aptiksi meno pasaulio ikonas, ir tikrai – štai jums Amedeo Modigliani, tapantis kažkurį iš gražiųjų moterų portretų, autorės tekste išmintimi mosuoja Federico Fellini, viskas vėl grįžta į rokokinę Jeano-Antoine’o Watteau tapybos atmosferą, kur nors nebe po commedia dell’arte kaukėmis, o po šiuolaikinių personažų – Peliuko Mikio, Pinokio, Simpsonų, Asterikso ir Obelikso plokščiais veideliais slepiasi tie patys nuotykiautojai, ieškantys meilės malonumų. Tik, įtariu, pagal nūdienos komedijos taisykles, jų neranda. Bloga pabaiga, kai nelieka nieko – dar viena šio amžiaus taisyklė, labai nekokia, sakyčiau.

 

Autorė cituoja:

 

(Karlas Kolodis, Pinokis, Vilnius, 1973, Vaga.)

 

Taigi – apie nelaimingas pabaigas: manau, autorė visai be reikalo pridėjo parodos aprašymą, pilną citatų, meno Olimpo dievų ir kitų juodų triušių, nes kol jo neperskaitai, ekspozicija veikia kaip laikrodis – kiek paslaptingas mechanizmas, perduodantis vieną iš pagrindinių mūsų gyvenimo dėsnių. Tik laikrodis rodo slenkantį laiką, o „Somatinė“ − kūniškąją, jusliškąją, intuityvią pasaulio pusę, nereikalaujančią įvardijimo ir lukštenimo, nes išnarsčius bet kurį mechanizmą, žinoma, gali suprasti, kaip jis veikia, tačiau jau niekad nebebus kaip buvo. Ir nors blizgantys dantyti ratukai bei spyruoklės kelia nuostabą, kas mums tada parodys tą didįjį stebuklą – tekantį laiką? Taigi, gailiuosi, kad skaičiau autorės pateiktą parodos aprašymą, kaip ir tai, kad parašiau šį tekstą, kuris mane privertė išnarstyti laikrodį, nes kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukėlė tik paroda. Ir nereikia. Geriau pasaugoti sau tą pirmykščio, neorganizuoto ir neskaidyto malonumo jausmą, persmelktą rokokinio flirto ar pusnuogio Pano vilionėmis, pagardintą žaismingos ironijos, patirtą ne kažkur, po iš kartos į kartą paveldimais alyvmedžiais, net ne parke prie Čizviko namo (Chiswick House), o ledokšniais padengta senamiesčio gatvele pakilus į nedidelę Vilniaus galeriją.

 

Paroda veikia iki vasario 21 d.

VDA Tekstilės galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.