7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jokių paslapčių

Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės

Milda Brukštutė
Nr. 7 (1113), 2015-02-20
Teatras
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras po pertraukos vėl pasirodė Vilniuje. Akivaizdu, kad tam jau pribrendo metas, nes kūrėjai spėjo prikaupti nemažai vilniečiams nematytų spektaklių: „Menų spaustuvėje“ buvo parodytos net trys premjeros. Kad KJT nestovi vietoje ir sparčiai juda į priekį, buvo galima suprasti ir iš įvairiausių gandų, atsklindančių nuo pajūrio. Tačiau šis teatras kuo toliau, tuo labiau atrodo netekęs veido, sprendžiant vien iš abstrakčių pagyrų. Toks itin šauniai prisitaikęs, Klaipėdos miestą ir jame vykstančias šventes aptarnaujantis, visiems, kam reikia, gebantis įtikti V. Masalskio teatro fabrikėlis.
 
Vis dėlto per šias gastroles atkreipiau dėmesį, kad KJT ne taip jau ir ramiai mėgaujasi jiems atitenkančia gerove. Nei kūrybos džiaugsmo ar bent džiaugsmo apskritai, nei kokių nors kitokių jaunam teatrui lyg ir privalomų palaimos kibirkštėlių, stebint tris naujausius jų darbus, praktiškai neteko išvysti. Atrodo, kad šis teatras didvyriškai vykdo kažkokią misiją, tačiau nė nenumano, kokia ji. Iš pradžių, kai dar kukliai vadinosi „Trupe P.S.“, buvo galima tikėtis ateityje sulaukti kažkokių individualių šio kolektyvo bruožų, o dabar jau vargu ar verta apie tai kalbėti. Susidaro įspūdis, kad šiam teatrui jau daug metų ir jis siaubingai užsistovėjęs. Nejaugi tokiu būdu, t. y. be laiko pasendami, vilniečiai bandė įtaikyti į kiek lėtesnį Klaipėdos, kurios dalimi jie akimirksniu apsiskelbė esą, ritmą?
 
Pirmiausia buvo pristatyta Giedriaus Kuprevičiaus antiopera „Pamoka“. Lietuvių kompozitorius dar 1976 m. šį kūrinį parašė pagal to paties pavadinimo Eugene Ionesco dramą. Dažnai pasitaiko, kad jaunų trupių spektakliuose vienam aktoriui tenka po kelis vaidmenis. Šiame teatre, nežinia kodėl įtraukusiame tokią gausybę žmonių, sukamasi atvirkščiai – vienas vaidmuo skiriamas keliems aktoriams. Mokytoją dalinasi Vaidotas Bačianskas ir Donatas Želvys, Mokinę – Margarita Intaitė, Rugilė Latvėnaitė ir Marija Žemaitytė, visi kiti, kurių čia tikrai nemažai, tampa vientisu tarnaičių choru. Tik išskyrus Dirigentę – ją kuria Evelina Lozdovskaja. Labai jau akivaizdžiai besityčiojant iš Mokinės, kuri čia paversta elementaria fifa, kūrėjai, atrodo, kartu galėtų pasijuokti ir iš savęs. Argi jie ne lygiai taip, kaip Mokinė matematinius veiksmus, kartoja atmintinai išmoktus savo vaidmenis? Argi tas jų sinchroniškas tarnaičių trepsėjimas, dar nuo pirmųjų studijų metų perkėlinėjamas iš spektaklio į spektaklį, nėra toks pat bukas atkartojimas? Ar tik patiems KJT nariams neprasidėtų dantų skausmas, jeigu reikėtų bent šiek tiek pajudinti smegenis?
 
Tam tikra prasme KJT labiau primena mokyklą nei teatrą. Bėda ta, kad šioje mokykloje kažkaip labai jau keistai užsižaista. Rodos, aktorinės meistrystės riba čia labai greitai pasiekiama, o toliau jau šiame teatre nėra kur tobulėti. Daug svarbiau tampa atmintis, ištvermė, gal net apsukrumas. Tikiu, kad jaunieji dirba nemažai, deja, norint sulaukti džiuginančių rezultatų, vien jų pačių darbo nebepakanka. Be to, ugdant juos kaip vientisą kolektyvą, o ne individualius aktorius, iš jų tiesiog išplėšiamas savarankiškumas, be kurio pačiam tobulėti beveik neįmanoma. Tokiai didelei ir, deja, nesavarankiškai bendruomenei, norint išvengti elementarios chaltūros, niekaip nepakanka vieno vadovo, dargi ruošiančio pagrindinį vaidmenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Krystiano Lupos statomam spektakliui „Didvyrių aikštė“.
 
Kitą dieną buvo galima pamatyti Neringos Kruglevičiūtės režisuotą edukacinį spektaklį vaikams „Knygų personažai atgyja“. Labai norint būtų galima sakyti, kad V. Masalskis suteikia galimybę pasireikšti savo mokiniams, tačiau daug arčiau tiesos atrodo tai, kad teatro vadovas savo aktorius jau antrą spektaklį palieka be režisieriaus (antiopera „Pamoka“ tokio apskritai neturi). Taigi čia sutinkame padrikus knygų vaikams veikėjus, kurie lyg ir bando kalbėtis su vaikais, tačiau jų nei mato, nei girdi. Ši nematoma siena, o gal baimė ar atsainumas, dar pabrėžiama tuo, kad į klausimus, skirtus mažiesiems žiūrovams, tuojau atsako kiti, tuo metu veiksme, t. y. prisistatyme, nedalyvaujantys knygų personažai. Vaikų bandymai kalbėtis, jei tik jie yra kitokie nei suplanuota, taip ir lieka kyboti ore. Tad čia susiduriame ne tik su itin šablonišku, išorinėmis detalėmis besiremiančiu veikėjų kūrimu, bet ir visišku negebėjimu bendrauti su žiūrovais. Vienintelis Laimos Akstinaitės Karlsonas atrodo išties atgijęs. Ne vien dėl to, kad sėkmingai perteiktas jo charakteris, bet ir todėl, kad jis praktiškai vienintelis čia turi ką veikti – uogienės ieškojimas, priešingai nei visa kita, atrodo ganėtinai įtikinama veikla. Beje, jis galiausiai ir ištaiso padėtį, mat spektaklio pabaigoje vaikai, sulaukę jo suieškotų saldainių, lieka visiškai patenkinti matytu reginiu.
 
Antrąjį vakarą rodytą spektaklį pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“ galiausiai režisavo pats Valentinas Masalskis. Atrodo, režisierius nepastebėjo, jog jo paties į teatrą atvestas dramaturgas užaugo. Filosofinė, fantasmagorinė pjesė buvo pastatyta tuo pačiu V. Masalskio pamėgtu buitiniu būdu, kurį, negana to, dar bandyta pridengti sulėtinus veiksmą ir įterpus keletą pauzių. Džiugu, kad dramaturgas galiausiai leido sau pasirinkti asmeniškesnę, dėl to gerokai įdomesnę ir jautresnę temą. Autorius, kituose savo tekstuose ganėtinai atviras, teatre lyg ir pranykdavo po žaismingais dialogais, kuriais būdavo bandyta perteikti, kaip atrodė, prie jų pačių pritemptą socialinę temą.
 
Tėvo ir sūnaus santykių analizė, jų negebėjimas susišnekėti net ir mirties akivaizdoje, dramaturgo buvo perteikti gana įdomiai. Tačiau nežinia ar kils ranka autoriui dar kartą teatre bandyti būti atviram po to, kai taip šaltai ir, negana to, nuobodžiai, tas jo atvirumas buvo išnarstytas scenoje. Sakyčiau, M. Nastaravičiui, atklydusiam iš poezijos ir dar tik besimokančiam rašyti pjeses, itin nesiseka su režisieriais. Geriausiu atveju jo pjesės likdavo nesugadintos, tačiau niekuomet dar nebuvo apeitas jų literatūriškumas, niekuomet jos nebuvo labiau pritaikytos teatrui.
 
Didžiausias dramos „Man netinka tavo kostiumas“ trūkumas atrodo pernelyg gausus veikėjų kalbėjimas. Tai, kas turėtų būti parodyta, išsakoma, o kartais, nors ir rodoma, vis tiek dar pakartojama žodžiais. Sūnus Tėvui, o ir žiūrovams pasako viską, ką pagal visus dramaturgijos dėsnius reikėtų parodyti įvairiausiais aplinkiniais būdais, pjesės pabaigoje net pretenduodamas sumušti monologų ilgio rekordus. Rašant pjesę tokiems jauniems aktoriams, nors Tėvo vaidmeniui ir buvo pakviestas Valerijus Jevsejevas, verčiau jau susilaikyti nuo bet kokio tiesaus teksto, išreiškiančio jausmus.
 
Ši pjesė gana fragmentiška, joje beveik visi veikėjai, net ir Tėvas su Sūnumi, atrodo tarytum praeiviai, panašūs į tas mistines būtybes, kurių viename spektaklyje dažniausiai tebūna viena. Deja, scenoje neliko jokios fantasmagorijos, o dauguma veikėjų tebuvo šaržuoti, nors vis tiek nejuokingi, tipai. Lygiai taip neskambėjo ir dramaturgo parašytos giesmės (kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė): nejau vien dėl to, kad jose jaučiama absurdo gaidelė, būtina jas visas monotoniškai, utriruotai išrėkti? Matyt, per mažas šiam dramaturgui ir daliai jo aktorių darosi V. Masalskio teatras, kaip kad per mažas ir šio spektaklio pabaigoje Sūnui į sceną atnešamas karstas.
 
Reiktų paminėti, kad ir „Pamokai“, ir šiam paskutiniam spektakliui scenografiją kūrė puikiai prie šio teatro prisitaikiusi Renata Valčik. Visai šiai monotoniškai kūrybai ji nė kiek netrukdo, negriauna bendros stilistikos jokiais netikėtais atradimais. Stalas – tai stalas, gėlės – tai gėlės, karstas – tai karstas, modernu – tai dryžuota ir t. t.
 
Galbūt didžiausias šių spektaklių trūkumas yra išryškėjantis kūrėjų, o ypač jų vadovo pomėgis visa skirstyti į juoda ir balta, skubinti prasmę, „nuduoti“ emocijas. Šis teatras vengia bet kokių paslapčių, bet kokių klausimų, jis, kaip toji visus daugybos veiksmus atmintinai išmokusi mokinė, dar prieš pagalvodamas, jau žino viską, ką tik būtų galima iš lėto atveriant žiūrovams suprasti.

 

„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.
„Pamoka“. Mokytojas – Donatas Želvys. KJT archyvo nuotrauka
„Pamoka“. Mokytojas – Donatas Želvys. KJT archyvo nuotrauka
„Pamoka“. KJT archyvo nuotrauka
„Pamoka“. KJT archyvo nuotrauka
„Knygų personažai atgyja“. KJT archyvo nuotrauka
„Knygų personažai atgyja“. KJT archyvo nuotrauka