7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laiko ratiluose

65-osios Berlinalės laureatai

Živilė Pipinytė
Nr. 7 (1113), 2015-02-20
Kinas
„Taksi“
„Taksi“

Šeštadienį, kai 65-osios Berlinalės tarptautinis žiuri, vadovaujamas Darreno Aronofsky, paskelbė festivalio nugalėtojus, buvo sunku nepritarti žiuri sprendimui. Kita vertus, šiemet konkurse vis dėlto nebuvo to vienintelio, svarbiausio filmo, kuris visam laikui išlieka atmintyje (man toks yra Berlyne pirmąkart pamatytas brolių Coenų „Didysis Lebovskis“), arba tokio, kuris, panašiai kaip pernykštė Richardo Linclaterio „Vaikystė“, pasižymi originaliais sprendimais.

 
„Auksiniu lokiu“ už geriausią filmą apdovanotas Jafaro Panahi „Taksi“ („Taxi“), be abejo, vienas įsimintiniausių šių metų Berlinalės filmų, nors ir ne šedevras. Pagarbą žadina nuteisto už antivalstybinę veiklą režisieriaus, kuriam Irane uždrausta 20 metų kurti filmus bei palikti šalį, ryžtas. Prieš kelerius metus Berlyne buvo rodytas savo bute režisieriaus sukurtas filmas „Uždanga“. Tada tarptautinė bendruomenė reikalavo, kad jam būtų panaikintas namų areštas. Kurdamas „Taksi“ Panahi peržengė namų slenkstį, bet liko uždaroje erdvėje: visą filmą jis vairuoja automobilį, kuriame įtaisytos filmavimo kameros. Keleiviai pinigų nemoka, kai kurie jų net atpažįsta režisierių, svarbu, kad jie sutiktų filmuotis. Be abejo, tai aktoriai arba režisieriaus pažįstami, tačiau dokumentiškumo įspūdis atsiranda. Tad filmas yra kelionė po Teheraną, vežiojant pačius įvairiausius žmones, bet kartu ir išsamus totalitarinės šalies portretas.
 
Iš pradžių gali pasirodyti, kad režisierius tiesiog reportažiškai fiksuoja skirtingų žmonių nuomones: vagimis pasipiktinęs vyriškis įrodinėja, kad reikia kuo daugiau mirties bausmių, o jo pakeleivė mokytoja atkreipia dėmesį, kad pagal mirties nuosprendžius Iranas nusileidžia tik Kinijai; avarijoje sužeistas vyras pakeliui į ligoninę prašo mobiliajame telefone įrašyti jo paskutinę valią, tačiau kai paaiškėja, kad jo gyvybei niekas negresia, vyro žmona nori Panahi įrašo, nes „nežinia kada jo gali prireikti“; nelegaliais DVD prekiaujantis vyras įrodinėja režisieriui, kad jis užsiima kultūros sklaida, nes be jo Irane niekas nepamatytų Woody Alleno ir kitų gerų filmų...
 
Palaipsniui pradeda ryškėti rafinuota „Taksi“ konstrukcija: režisieriui svarbu atskleisti, kaip iraniečių gyvenimą (ir, žinoma, kiną) veikia visuotinė dviveidystė. Kai režisierius atvažiuoja prie mokyklos paimti savo dešimtmetės dukterėčios Hannos (būtent ji Berlyne ir atsiėmė filmui skirtą „Auksinį lokį“), paaiškėja, kad mergaitė rengiasi dalyvauti mėgėjiškų filmų konkurse. Mokytojas Hannai padiktavo taisykles, kurių nesilaikant filmas neturi jokių šansų būti parodytas viešai. Hanna garsiai skaito taisykles (pavyzdžiui, teigiamų personažų vardai turi būti tik musulmoniški, neigiamų – iranietiški, t.y. persiški) ir prašo, kad dėdė paaiškintų kai kurias vietas. Taip prasideda bene svarbiausia „Taksi“ dalis, iš kurios paaiškėja, kad viešai gali būti parodytas tik nieko bendra su Irano realybe neturintis filmas, nes tik toks gali tenkinti cenzorių reikalavimus. Visa kita bus smerktinas „juodas realizmas“. Mergaitės skaitomos taisyklės atskleidžia ir subtilias Panahi filmo potekstes, nes „Taksi“ akivaizdžiai su jomis polemizuoja ir uždaroje automobilio erdvėje sukuria stereoskopišką savo šalies vaizdą. „Taksi“ baigiasi simboliškai: kai režisierius su dukterėčia trumpam palieka automobilį, vagys jį nusiaubia, pasiima kameras ir pabaigoje matome juodą kadrą be jokių užrašų. Tai, beje, taip pat ženklas – „Taksi“ neturi pradžios ar pabaigos titrų, vadinasi, oficialiai negali būti laikomas filmu.
 
Didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ – apdovanotas Pablo Larraíno filmas „Klubas“ („El Club“) nukelia į Čilės užkampį, į namą žvejų miestelio pakraštyje, kuriame atskirti nuo pasaulio gyvena suspenduoti kunigai – keli pedofilai ir tvirkintojai, Pinocheto armijos kapelionas ir juos prižiūrinti vienuolė. Jie visiškai nesijaučia kalti, dresuoja šunį, šis dalyvauja lenktynėse ir pelno piniginius prizus, kuriuos šio sąlygiško klubo nariai naudoja savo reikmėms. Tačiau jų ramybę sudrumsčia naujas įnamis, kurį į miestelį atlydi psichiškai nesveika jo auka: vyras garsiai pasakoja, ką jam padarė kunigas, kaip jį prievartavo, žemino, ką kalbėjo. Neapsikentę garsių priekaištų, namo gyventojai duoda atvykėliui ginklą, tačiau šis nusižudo pats, o auka lieka miestelyje ir ima persekioti kunigus. Incidento tirti atvykęs jėzuitas – Bažnyčios atsinaujinimo ir apsivalymo šalininkas. Tačiau pabendravęs su suspenduotais kunigais, kurie seksą su nepilnamečiais jam pateikia kaip būdą priartėti prie Dievo ar suvokti šventumą, jėzuitas suvokia, kad priversti atgailauti namo gyventojus – tuščias dalykas.
 
„Klubas“ – vienas pesimistiškiausių šių metų Berlinalės filmų. Tai kaltinimas Bažnyčiai ir kartu Čilei, kuri nenubaudė nė vieno nusikaltusio kunigo. Bet, man regis, filmui pristigo įsimintinesnių personažų, nes įdomu stebėti tik dviejų – atvykėlio jėzuito ir vienuolės transformaciją. Pastaroji iš pradžių dedasi tyros širdies naivuole ir tik filmui įpusėjus supranti, kad ji daug žiauresnė ir ryžtingesnė už savo globotinius. Europoje teologijos laipsnius įgijęs jėzuitas atvyko tikėdamas savo misija, bet greitai pasijunta bejėgis prieš absoliutų blogį, kurį įkūnija kunigai. Vis dėlto, nepaisant gana paviršutiniškai pateiktos kunigų pedofilų temos, kurią paskutiniu metu pamėgo žiniasklaida, „Klubas“ skatina svarstyti aktualias Bažnyčios apsivalymo, reformų problemas, ypač Lietuvoje, kur Katalikų bažnyčios hierarchai mielai įsijaučia į valstybės švenčių ir ceremonijų dalyvių vaidmenį.
 
„Sidabrinis lokys“ – Alfredo Bauerio prizas už filmą, atveriantį naujas perspektyvas, – įteiktas režisieriui iš Gvatemalos Jayro Bustamente, sukūrusiam filmą „Ixanul“. Abejoju, ar filmas atveria naujas kino perspektyvas, bet kad jis sužadins susidomėjimą Gvatemala ir įspūdingomis gamtos draustinio – Iksanulo ugnikalnio – apylinkėmis, akivaizdu, juolab kad prie „Ixanul“ atsiradimo prisidėjo šalį reklamuojanti turizmo agentūra. „Ixanul“ pritrenkia egzotiškais gamtos ir čiabuvių, kurie ugnikalnio papėdėje augina kavamedžius, gyvenimo vaizdais. Filmo siužetas paremtas tikrais įvykiais – juk Gvatemala garsėja tuo, kad čia paprasta nusipirkti kūdikį. „Ixanul“ herojė, jauna mergina, pagimdo nesantuokinį kūdikį, bet ligoninėje jai pasakoma, kad jis mirė. Marija netiki ir, iškasusi karstelį, jame randa akmenį. Tačiau tai įvyks tik itin pagreitintoje filmo pabaigoje, nes didžiąją „Ixanul“ dalį užima beveik neorealistiškas merginos šeimos gyvenimo fiksavimas – skurdi buitis, su majų religija sumišę krikščioniški ritualai, laukinės gamtos vaizdai. Siužetas nesudėtingas – geismų pritvinkusią Mariją suvedžioja ir palieka į JAV svajojantis emigruoti vagišius. Filme vaidina vietos gyventojai – mėgėjiško teatro aktoriai, kurie tikroviški tik tada, kai jaučiasi savo terpėje. Todėl epizodai, kuriuose režisierius prikišamai bando kurti metaforas, atrodo svetimkūniai, pavyzdžiui, po to, kai filmo pradžioje kergiamam kuiliui sugirdomas romo butelis, siekianti suartėti Marija savo išrinktajam taip pat atneša alkoholio.
 
„Sidabrinius lokius“ už geriausią režisūrą pasidalijo rumunas Radu Jude ir lenkė Małgorzata Szumowska. Prizas Szumowskai už filmą „Kūnas“ („Body/ Ciało“, apie jį rašiau praeitame „7md“ numeryje) – režisūros požiūriu vienam virtuoziškiausių šių metų Berlinalės filmų, tikrai pelnytas. Radu Jude’s filmas „Aferim!“ sužadino daug abejonių, nors nespalvotas, pabrėžtinai archajišką istorinį kiną stilizuojantis (man jis iškart priminė Raimondo Vabalo „Akmuo ant akmens“) kūrinys savaip originalus. Pasakodamas apie tai, kaip tėvas ir sūnus sugauna iš bajoro namų pabėgusį vergą čigoną ir grąžina jį šeimininkui, režisierius kuria metaforišką, bet autentiškų istorinių detalių prisodrintą XIX a. pradžios Europos pakraščio kroniką. Ką tik iš rusų okupacijos išsilaisvinusi Valakija pribloškia socialinės neteisybės, skurdo, pažeminimų, iš kurių išaugo šiuolaikiniai konfliktai ir iki šiol gajūs prietarai, vaizdais. Vienas svarbiausių filmo epizodų – kai pagrindiniai veikėjai padeda stačiatikių kunigui pataisyti sulūžusį vežimą ir išklauso jo monologą apie tai, kokios blogos yra visos Europos tautos. Kunigas vardija visų ydas, bet galiausiai pabrėžia, kad jie visi yra žmonės ir tik patys blogiausi – žydai – žmogaus vardo nenusipelno.
 
Nuo pat festivalio pradžios, kai buvo parodytas Andrew Haigho filmas „45 metai“ („45 years“), niekas neabejojo, kad „Sidabrinis lokys“ už geriausią moters vaidmenį atiteks Charlotte Rampling. Filmas pasakoja apie pagyvenusią anglų porą, kuri rengiasi švęsti savo bendro gyvenimo 45 metų jubiliejų. Tačiau, likus kelioms dienoms iki šventės, Džefas („Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį taip pat apdovanotas Tomas Courtnay’us) sužino, kad Alpėse rastas prieš pusšimtį metų dingusios jo mylimosios kūnas. Ši žinia neduoda ramybės jo žmonai Keit. Rampling herojė vis giliau grimzta į abejones. Tai ne pavydas, greičiau staiga persmelkusi mintis, kad bendras gyvenimas su Džefu buvo grįstas melu, abejonė, ar iš tikrųjų ji gyveno savo gyvenimą, ar galėjo rinktis kitą. Nors filmas sukurtas pagal Davido Constantine’o novelę, man jis priminė neseniai lietuviškai pasirodžiusį Juliane’o Barneso romaną „Pabaigos jausmas“, kuriame tiksliai perteikta jausmo, kad gyvenimas taip ir neįvyko, būsena. Tai atsispindi ir paskutiniame filmo kadre, užfiksavusiame šventės šurmulyje pasimetusios Keit žvilgsnį.
 
Pirmąkart Berlyno konkurse parodytas dokumentinis filmas – Patricio Guzmáno „Perlinė saga“ („El Boton de Nacar“), susiejantis senąją ir naująją Čilės pietinių salų istoriją, apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų. Sturla Brandthu Grøvlenas, nufilmavęs vokiečių režisieriaus Sebastiano Schipperio filmą „Viktorija“ („Victoria“), pelnė „Sidabrinį lokį“ už meninį indėlį. Šis filmas – iš tikrųjų operatoriaus kūrinys: subjektyvi kamera 140 minučių, kol trunka filmas, nė akimirkai iš akių nepaleidžia naktiniame klube atsitiktinai susitikusių jaunos ispanės ir kelių Berlyno banditėlių, kuriems teks apiplėšti banką. Šiuo prizu ex aequo apdovanoti ir Aleksejaus Germano jaun. filmo „Po elektriniais debesimis“ („Pod električeskimi oblakami“) operatoriai Jevgenijus Privinas ir Sergejus Michalčiukas. Deja, filmas paliko gana gremėzdiškos, negyvos ir pretenzingos alegorijos įspūdį. Veiksmas sukasi aplink nebaigtą statyti dangoraižį: jo sumanytojas milijardierius mirė, iš užsienio atvykę jo vaikai sutrikę, visi svarsto, ką daryti su statiniu – nugriauti jį ir statyti kažką nauja, ar baigti. Septynių (ir labai ištęstų) filmo skyrių herojai – turtuoliai, imigrantai, muziejininkai, narkomanai, nusikaltėliai – suka ratus aplink dangoraižį, sukeldami sustingusio laiko įspūdį, nors režisierius spaudos konferencijoje kalbėjo, kad jam buvo svarbu filme perteikti ypatingą Rusijos laiko, kuris lyg vandens ratilai gali tekėti atgal arba į skirtingas puses, įspūdį.
 
Vienintelis dėmesio vertas konkursinis filmas, kuris liko apeitas žiuri, – Peterio Greenaway’aus „Eizenšteinas Gvanachuate“ („Eisenstein in Guanajuato“). Pasakojimas apie tai, kaip atvykęs į Meksiką kurti filmo trisdešimt trejų sovietų kino genijus praranda nekaltybę su meksikiečiu antropologu Palominu, ko gero, gali šokiruoti, ypač atvirai, lyg pornografiniame filme, parodytas meilės aktas, po kurio kino klasiko užpakalin įsmeigiama raudona vėliavėlė.
 
„Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis dar prieš filmą sakė, kad sveikintinos bet kokios pastangos „nusovietinti“ Eizenšteiną. Jis neapsiriko: Greenaway’ui tai pavyko. Didysis režisierius jo filme – postmodernistiškas personažas, kartu genijus ir klounas. Filmas palieka džiugaus, šventiško reginio įspūdį, kurį Greenaway’us kuria pasitelkdamas Eizenšteino pornografinius piešinius, jo tragiškų filmų fragmentus ir ypatingą greitakalbę. Greenaway’ui pasisekė su aktoriais – Eizenšteiną suvaidinęs suomis Elmeris Bäckas trykšta temperamentu ir žavesiu.
 
Berlynas–Vilnius

„Taksi“
„Taksi“
„Klubas“
„Klubas“
„Ixanul“
„Ixanul“
„Aferim!“
„Aferim!“
„45 metai“
„45 metai“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Eizenšteinas Gvanachuate“