7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Fotografija (ne) akims

Apie Malvinos Jelinskaitės ir Gyčio Skudžinsko parodas bei knygas

Agnė Narušytė
Nr. 7 (1113), 2015-02-20
Fotografija Dailė
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.
 
Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.
 
Nebepakeliantys fotografijų gaudesio meta fotoaparatus ir imasi veiksmo – atlieka performansus, kuriais demaskuoja fotografijos „tiesas“ kaip aparato programos rezultatą. Bet tai gresia virsti apsėdimu. Ne tik Gytis Skudžinskas, bet ir Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Ugnius Gelguda, Robertas Narkus, Dainius Liškevičius, pasaulyje – Johnas Baldessaris, Douglasas Huebleris, Sigmaras Polke, Richardas Prince’as ir daugybė kitų jau seniai dalyvauja nostalgiškame atsisveikinimo su fotografija rituale, kuris gali užtrukti visą gyvenimą. Ritualo objektas – fotografija – ardomas tol, kol lieka vienintelė nepaneigiama tiesa: šviesos gebėjimas „piešti“ priverčiant kai kurias medžiagas pajuoduoti. Šis mokslo jau seniai išaiškintas reiškinys vis dar veikia protus, tebesvaigstančius galimybe per šviesą susisiekti su kosmoso begalybe. Galbūt todėl niekas ir nesiryžta pribaigti ant aukuro gulinčios fotografijos, ji vis kraujuoja šviesa, bet nemiršta. Be to, ją nužudžius, tektų pasiieškoti kito dievo – dar „kažko kito“.
 
Šias elegiškas mintis sukėlė paties Gyčio Skudžinsko atliktas ritualas, kuriame dalyvavau dar birželį Kazio Varnelio muziejuje (jis pakartotas praėjusią savaitę, uždarant jo parodą „Titanike“). Ritualo ceremonimeistras poetas Ričardas Šileika skaitė tekstą, pavadintą „Dvylika aksiominių punktų, suformuluotų utriruojant (ne)pamatyta“, ir vieną po kitos užtrenkė medinių dėžučių dangčius. Asociacija aiški. „Sarkofaguose“, žinoma, fotografijos. Tačiau – ir tai yra apeigos šerdis – jų niekas nematė, jos buvo ir liko atverstos nugarine puse, kur tegalėjome perskaityti užrašus ir antspaudus. Bet Gytis parodė, kad net ir užverstos nuotraukos neįmanoma paslėpti – vizualiniai štampai, kompozicinės struktūros, tipiški objektai yra taip giliai išėsdinti mūsų sąmonėje, kad net nematant yra matomi – tarsi matytume kiaurai. Užtenka tik užuominos – popieriaus faktūros ir spalvos, kraštelio apkirpimo, riebalų dėmės, palinkėjimo ar parašo, kad pamatytume vaizdą: „Virga, – Lai šis negyvas šešėlis, primena tau gyvą širdį. Bronius R.“, – išvedžiota mėlynu rašalu ant nuotraukos, įklijuotos į man tekusį Gyčio knygelės „Albumas“ (Vilnius: Nerutina, 2014) egzempliorių. Atplėšus lipnias juosteles, nuotrauką galima apversti ir pažiūrėti, kas ten. To dar nepadariau (tai nereiškia, kad niekada nepadarysiu). Nenoriu gadinti paslapties, nenoriu stabdyti vaizduotės filmo. Tas vienintelis vaizdas man iš tiesų nereikalingas, nes kol jo nematau, turiu daugybę kitų.
 
Galbūt tai reiškia, kad delioziškai mėgaujuosi nerealizuotos galimybės daugialypumu? Minėto ritualo metu Gytis sakė, kad daugelis fotografijų atvertus nustebintų, nes jos neatitinka to, ką įsivaizduojame perskaitę užrašą. Vaizduotė iškart ėmėsi piešti neatitikimus – tokiu greičiu, kad nei kalba, nei mintis paskui juos nespėjo. Šis žaidimas žiūrovų norais, bet ypač – dvylika kartų trinktelintys dangčiai – ne palaidojo fotografiją, bet, priešingai, prikėlė jos geismą, atkūrė jos vaizdo laukimą – to vieno ypatingo vaizdo, kuris yra neištrinamas iš atminties ir vis dar turi magišką galią. Taigi, veiksmais ir ritualais išburiama ne kas kita, o vaizdas, tik jo konkretus pavidalas nėra visiems privalomas – kiekvienas tesusikuria jį sau ir taip pasilieka. Vaizdo nebereikia „perteikti“ arba „medijuoti“. Tarp mūsų – tik oras, sujudintas fotografijos šventikų rankų mostais, virpantis jų kūnuose tvinksinčio kraujo ritmu ir garso bangų dažniais: žodžiai, trinktelėjimai. Fotoaparatų čekšėjimas Gyčio parodoje.
 
Štai tokiame kontekste matau ir Malvinos Jelinskaitės fotografijas. Jos yra tarsi priešingybė ritualui. Tai yra tiesiog vaizdai, kuriais turėtume būti „persisotinę“ ir todėl jų nebepriimti, nebematyti. Bet – keista – jie veikia. Pirmą kartą į rankas paėmiau Malvinos knygą dar rugsėjį, Kaune, kai po visą dieną trukusių įvairių menininkų fotografijų peržiūrų su kolegomis iš Velso, Škotijos ir Prancūzijos nuėjome į kažkurį ilgiau veikiantį barą. Atrodė, kad sąmonė nebepriims jokios fotografijos, jų paliktas nuosėdas nuplautų tik alus (ar viskis, ar vynas). Bet iš Malvinos knygos plūstelėjusi srovė nunešė nuovargį. Sodriai spalvotos fotografijos knygoje keičia viena kitą nenuspėjamai – gal todėl, kad jų seka pagrįsta ne logika, o intuicija, tačiau intuicija, kaip anglai sako, with a twist – su užsukimu. Juk intuicija irgi nuspėjama – visus valdo tie patys instinktai, bet Malvinos sprendimai juos išmuša iš vėžių. Kiekviename puslapyje sudaryta kliūtis savaiminiam suvokimui sustabdo fotografijų srautą ir šis suka į šoną, palenda po susikalbėjimo tiltais ir plaukia nežinoma kryptimi. Štai jau ir pradėjau kalbėti metaforomis (ne paties aukščiausio lygio) – jų tenka griebtis mėginant nusakyti pojūčius, kurių subtilybės išsprūsta iš klasifikacijų tinklo. Malvinos fotografijomis belieka mėgautis – nerti į tą srautą, šokinėti per bangas, plūduriuoti, tarsi estetika tebeturėtų tas pačias teises kaip modernizmo laikais, tarsi Henri Matisse’as tebesisemtų įkvėpimo iš rastų audinių.
 
Audinius paminėjau ne šiaip sau – Malvinos fotografijose jų daug. Dažnai būtent pro juos ji žiūri į aplinką tol, kol tekstilinio ornamento kontūrai išsilieja ir tikrovė išaudžiama „žaliosios retro“, „mėlynojo katino“, „juodosios Monsoon“, „Sabos karalienės aukso kaspinu perrištos“, „Sacharos ir grietinėlės spalvos“ suknelių raštais (Malvina Jelinskaitė, „Mano spinta“, bernardinai.lt, 2012 05 21). Tai būtų galima pavadinti „moterišku žvilgsniu“, jei ne Matisse’as. 2005 m. Londono Karališkosios akademijos galerijoje mačiau parodą, kur šalia fovisto paveikslų buvo rodomi jo visą gyvenimą rinkti audiniai, tapdavę fonais, staltiesėmis, kilimais, modelių apsiaustais ar pačiu paveikslu. Jų spalvos menininkui padėdavo atsiplėšti nuo vaikystėje įdiegtų provincijos vertybių, turėjusių jį pririšti prie industrializuoto Pikardijos (Picardie) regiono, kur klestėjo odos ir tekstilės pramonė, ant šaligatvių voliojosi gyvulių skeletai, o upėmis tekėjo tekstilės dažai. Žiūrėdamas ne į tikrovę, bet į audiniuose ryškiai atspaustas gėlių pynes Matisse’as galėjo žaisti kaip vaikas – taškytis spalvomis, formomis, šviesa. Kažką panašaus matau ir Malvinos fotografijose, todėl jos ir kybo vaikų meno galerijoje, pačios atspausdintos ant audinių. Ji pripažįsta, kad bendravimas su vaikais dėstant Jūratės Stauskaitės dailės mokykloje, taip pat – su savo dukra, ją moko pajusti daiktus tarsi iš naujo, apčiuopti tikrovės briaunas, kad galėtų ją vartyti kaip kaladėlę, džiaugdamasi kaskart vis nauju paveikslu. („Jaučiate, kaip aukštielninkas puodelis susireikšmina?“ – knygos įžangoje rašo Algirdas Šeškus, kurio knygas maketuodama Malvina turbūt ir užsikrėtė fotografija.)
 
Kalbant įprastomis menotyros sąvokomis, Malvinos kūrybos priemonės nėra nei tokios paslaptingos, nei neįvardijamos. Jai galima pritaikyti dar XIX a. suformuluotą „aukų teoriją“, kai iš perdėto, menininkų manymu, fotografijos tikslumo buvo vaduojamasi aukojant detales – tai reiškia, vaizdas minkštinamas, kol kontūrai susilieja virsdami kažkuo panašiu į potėpius. XXI a. kyla panašus noras aukoti, nes „neišraiškingumo“ (deadpan) estetikai atstovaujantys fotografai – Andreas Gursky, Jeffas Wallas, Thomas Struthas ir kiti – taip gerai išnaudojo fotografijos technines galimybes išryškindami visas smulkmenas, kad jų medžioklės teikiamas malonumas ėmė pateisinti prasmės trūkumą ir jų sekėjų vaizdai tapo vienodi. Kita vertus, dėl skaitmeninių technologijų ryškus, kokybiškas vaizdas tapo visiems lengvai padaromas ir „plika akimi“ nebesimato, kuo skiriasi „menas“ nuo „nemeno“. Taigi menininkė Malvina „aukoja“ detales. Išeina, kad ji irgi dalyvauja visuotiniame fotografijos aukojimo rituale. Tačiau jos tikslas – priešingas. Užuot nuleidusi vaizdui kraują, ji sukelia jam psichodelinę euforiją. Galėtume papriekaištauti, kad tuomet fotografija vėl darosi panaši į tapybą – ypač impresionistinę, kuri apnuogina potėpius, kad parodytų, kaip matomą vaizdą čia ir dabar sukuria ir perkuria šviesa. Vis dėlto Malvinos atveju svarbesnis yra per daug priartėjęs žvilgsnis – kad beveik liestų.
 
Priartėjusio žvilgsnio kuriamas vaizdas panašus į Michelangelo Antonioni filme „Fotopadidinimas“ („Blow-up“, 1966 m.) iki neryškumo pritrauktą pamiškę, kurioje (norint) galima įžiūrėti lavoną – tuomet nusikaltimas bus tikras. Malvinos parodoje ir knygoje yra net nuoroda į šį filmą – vis iš naujo siūloma žiūrėti į neryškią medžio ir žolės fotografiją, nieko naujo nepamatant. Bet Malvina ne didina vaizdą lįsdama į nuotraukos grūdelių ar pikselių sandarą, o stengiasi priartėti prie pačios tikrovės, įveikti fotografijos atstumą ir prisiglausti prie paviršių. Ji gaminasi fotografiją, Šeškaus žodžiais tariant, kaip „labai kuklų ir jaukų būstą-kokoną subtiliajai sielai saugiai tarpti“. Juk vaizduojama pati įprasčiausia kasdienybė, jos niekingi fragmentai ir judesiai, kurių neįmanoma nusakyti, nes jie nieko nereiškia, tiesiog yra. Bet Malvinos fotografavimo būdas neleidžia į juos įsižiūrėti, verčia įprastus daiktus šešėliais, skylėmis vaizde, tarsi fotografija neapsispręstų, ar tikrovė tikrai yra. Tuomet ir ypatingas objektas – juodoji gulbė – ima atrodyti kaip vaikystės kilimuose ant sienų plaukiojusių gulbių karalienių negatyvas. O gal – nirimo į kaskart vis labiau nepažįstamą tikrovę sukeltas svaigulys, krentant į kintančių pavidalų sūkurį, sumažėjant ir kartu su laiko srove keičiant kryptį, atsitrenkus į kiekvieną kelyje pasitaikiusį akmenėlį, šapą, gurgulą.
 
Dabar jau aišku: ir Malvinai vaizdas (ne)reikalingas. Ką tuo noriu pasakyti? Kai dalelytė „ne“ suskliaudžiama, suprasti žodį galima kaip nori, kaip ir knygą – „visaip vartyti“ tarsi vaikišką kaladėlę. Bet negi paneigsite, kad Malvinos fotografijoms irgi tinka Ričardo Šileikos Gyčio knygai „Albumas“ parašytas tekstas? Štai jo dvyliktas „aksiominis punktas“ (čia juk tos retro suknelės aksomas!): „Lietuvių kalbos atmintis skiria du praeities laikus – būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį. Dabarties eiga rėpia irgi du laikus – esamąjį juslinį ir esamąjį sapnuojamąjį.“ Kai žiūrėdama į Gyčio fotografijų antrąją pusę vengiu atsiversti vaizdą, žinau, kad noriu toliau sapnuodama justi daugiau, nei parašyta fotografijoje. Vartydama Malvinos knygą jaučiu, kad panėriau po tikrovės paviršiumi ir visu kūnu geriu neatrastus regos ir lytos malonumus, kol juslės virsta sapnu. Dabar, kai jau žinau, kad tikrovė nepasiduos jokiems mano įtikinėjimams pasikeisti, iš meno to ir teprašau: jei ne labirinto, tai bent svaigulingai juslaus vaizduotės sapno.
 
Malvinos Jelinskaitės paroda veikia iki vasario 28 d.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija „Vėjas“ (Vilniaus g. 39/6, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ atidarymo metu koncertuoja akustinių gitarų duetas „Duo“ – Rapolas Gražys ir Gediminas Griškevičius. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Kaladėlės“ atidarymo metu koncertuoja akustinių gitarų duetas „Duo“ – Rapolas Gražys ir Gediminas Griškevičius. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Malvina Jelinskaitė, iš knygos „Auksas ir žuvis“. 2014 m.
Gytis Skudžinskas, iš knygos „Albumas“. 2014 m.
Gytis Skudžinskas, iš knygos „Albumas“. 2014 m.