7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keliai iš akligatvių

Dialogo ir tarpsritinio požiūrio poreikis bendruomeninių menų praktikoje

Virginija Vitkienė
Nr. 7 (1113), 2015-02-20
Tarp disciplinų Dailė
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. D. Stankevičiaus nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. D. Stankevičiaus nuotr.
Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.
 
Šįkart pasigilinkime į dialoginės estetikos, kaip bendruomeninių menų metodo, sampratą, išskleistą amerikiečių teoretiko Granto H. Kesterio monografijoje „Pasikalbėjimų kūriniai: bendruomenė ir bendravimas šiuolaikiniame mene“ („Conversation Pieces: Community and Communication in Modern Art“). Knygoje dialoginio meno pavyzdžius Kesteris priešpriešina hierarchizuotai menininko ir bendruomenės sanklodai, vyravusiai Vakarų mene nuo Renesanso iki XX a. vidurio. Stengdamasis atskleisti, kokio pobūdžio hierarchija gresia bendruomeninėms praktikoms, Kesteris analizuoja kultūros ir socialinės politikos sanklodą JAV, kur XX a. pabaigoje bendruomeninių menų finansavimas, lyginant su parama vizualiesiems menams, gerokai išaugo, kartu naikindamas ribas, skiriančias meną nuo socialinės politikos. Kitaip sakant, dotacijas teikiantys fondai iš bendruomeninių menų kūrėjo ėmė tikėtis, jog jis atliks socialinio darbuotojo funkcijas: turės biurokratinius įgūdžius, gebės gauti valstybinį ar privatų finansavimą, mokės rašyti paraiškas ir rengti ataskaitas, administruoti projektą, konsultuoti socialiniais ir psichologiniais klausimais, spręsti ginčus, įžvelgti potencialą, formuoti komandą ir daug kitų funkcijų, niekaip nesusijusių su formaliuoju meno išsilavinimu, teikiamu dailės akademijose ir JAV, ir Europoje. Šia darbo su bendruomene logika besiremdamas menininkas, anot Kesterio, nors ir kupinas geriausių intencijų, bendruomenės narių atžvilgiu išlieka aukštesniojo pozicijoje: jis suvokiamas kaip kūrybingas, intelektualus, finansiškai įgalus (yra remiamas institucijos, fondų), o bendruomenės ar jos nariai a priori suvokiami kaip stokojančioji pusė, kuriai reikalinga pagalba ir įgalinimas. Pagal šią tradicinę bendruomeninių menų sampratą bendruomenė ir menininkas yra skirtingose ekonominėse, politinėse ir kultūrinėse situacijose, sudarančiose sąlygas tam tikroms moralistinėms nuostatoms, globos, o ne bendradarbiavimo santykiams.
 
Kesteris kritikuoja tokį – monologinį / retorinį – menininko santykį su bendruomenės nariais, pabrėždamas dialogo ir diskusijos, kaip efektyviausių menininko veikimo bendruomenėje metodų, privalumą. Dialoginio meno atveju, pasak Kesterio, menininkas sukuria sąlygas autentiškoms patirtims skleistis be [išorinio] tarpininko. Vienas dažniausiai Kesterio aptariamų dialoginio meno pavyzdžių yra Austrijos menininkų grupės „WochenKlausur“ 1994 m. pradėtas Ciuricho ežero projektas („Pagalba nuo narkotikų priklausomoms moterims“), kurio metu specialiai užsakytame laive prie vieno stalo diskusijų ciklui buvo pakviesti miesto valdžios atstovai, policininkai, žurnalistai, politikai ir sekso industrijos dalyviai (prostitutės, suteneriai). Buvo aptarta sudėtinga problema: miesto prostitučių, kenčiančių nuo narkotikų priklausomybės ir dažnai neturinčių būsto, socialinės garantijos, jų nesaugumas, mirštamumas, stigmatizavimas ir dažnai patiriamas smurtas. Per kelias savaites į diskusijas įsijungė daugiau nei 60 svarbių asmenų, palaikančių skirtingas pilietines ir politines pozicijas. Tačiau neoficiali aplinka, gyvas problemos pateikimas ir suvokimas lėmė neretorines ir todėl daug efektyvesnes aptariamos problemos sprendimo paieškas. Projektas paskatino bendrą politikų ir savivaldybės atstovų sprendimą įkurti pensioną, kuriame prostitutės galėtų pernakvoti, jaustis saugios ir sulaukti pagalbos. Centras iki šiol per dieną priima apie 20 tokių moterų. Kaip apibendrina Kesteris, „šiems menininkams pats procesas – prieglobsčio namų idėjos realizacija – buvo meno veiksmas, „konkreti intervencija“, kurioje tradicines meno medžiagas (marmurą, drobę ar pigmentus) pakeitė „sociopolitiniai santykiai“. Šiuolaikinio meno aktualumą, žvelgiant iš šios perspektyvos, lemia ne susirūpinimas formaliomis objekto savybėmis, o būdai, kuriais estetinės patirtys gali sukelti abejones įprastų vertinimų tikrumu ir teisingumu bei žinojimo sistemų neklystamumu (Kester, p. 3).
 
Atvejis nr. 1: Dawn Dedeaux projektas „Sielos šešėliai: miesto kario mitai“
1993 m. Naujajame Orleane menininkė Dawn Dedeaux pristatė didžiulę instaliaciją „Sielos šešėliai: miesto kario mitai“ („Soul Shadows: Urban Warrior Myths“), kurią sudarė dešimtys monitorių ir saugos kamerų, sienų dydžio fotografijos, muzika ir vaizdo filmai. Parodai specialiai suformuotoje erdvėje buvo atskirta dešimt kambarių filmams žiūrėti, tie kambariai ėjo išilgai ilgo koridoriaus, menininkės pavadinto „Teismo sale“. Parodos objektai sukurti menininkei bendradarbiaujant su Naujojo Orleano kaliniais. Kartu su Dedeaux įkalintieji gaujų nariai (daugiausia – juodaodžiai, suimti dėl prekybos narkotikais ir viešų riaušių bei nužudymų) kūrė vaizdo įrašus (davė interviu, komentavo nusikalstamumo priežastis, išreikšdami apgailestavimą dėl kitam, sau, savo šeimai padarytų skriaudų), taip pat dalyvavo fotosesijose, kūrė autorines knygas ir kaukes. Menininkė instaliacija norėjo sumažinti mieste tvyrančią įtampą dėl juodaodžių nusikalstamumo, tikėjosi, jog šis pristatymas padės baltaodžiams miesto gyventojams empatiškiau pažvelgti į situaciją.
 
Dažnai su bendruomene dirbantys menininkai kaltinami formalizmu, jei jų pačių patirtis su ta bendruomene niekaip nesisieja. Šiuo atveju baltaodė menininkė jaunų vyrų kalėjime jautėsi esanti tinkamame kontekste, mat pati buvo net kelis kartus užpulta ir apiplėšta miesto gatvėse. Siekdama atsikratyti baimės ir nepasitikėjimo, ji ėmėsi darbo kalėjime, pirmiausia susipažindama su didžiausiais kalėjimo ir nusikalstamo pasaulio autoritetais Wayne’u ir Paulu Hardy, kurie kalbėdamiesi su menininke (o per ją – kalėjimo kolegoms ir jaunuoliams gatvėse) nuoširdžiai rekomendavo pasakyti „ne“ žalojimui. Be to, Wayne’as Hardy dalyvavo fotosesijoje, persirengdamas Vakarų meno įvairių laikotarpių personažais. Pokalbio su nusikalstamo pasaulio lyderiu įrašą įkalinti paaugliai žiūrėjo netekę žado – juk ne koks politikas ar šventikas, o jų dievaitis ištaria: „Galbūt dar kartą ir geriau tai apmąstykime.“ Šimtas jaunuolių negalėjo patikėti tuo, ką mato, kartu išgyveno vidinę sumaištį, baimę kaip nors reaguoti. Tai buvo reali mąstymą veikianti patirtis. Projektas buvo svarbus ne tik įkalintųjų bendruomenei, bet ir parodos lankytojui. Vietos policija ir mokyklų socialiniai darbuotojai prašė pratęsti parodos laiką, vežė į ją moksleivius autobusais.
 
Galima pasidžiaugti projekto žadama galimybe pasikeisti, bet dialoginės estetikos požiūriu Kesteris šiam projektui turi priekaištų. Jų turėjo ir Naujojo Orleano juodaodžių bendruomenė, apsilankiusi pirmojoje parodoje. Jie išreiškė nepasitenkinimą ir toliau eskaluojamu rasiniu požiūriu, kalbant apie nusikaltimą per se, bet nesigilinant į socialines, politines ir kitas nusikalstamumą skatinančias priežastis. Anot Kesterio, Dedeaux instaliacija patvirtina dominuojančias vizualinės reprezentacijos formas, grįstas konservatyviu požiūriu į rasę, klasę ir skurdą. Esą menininkė, naudodama gausybę „atgailaujančių“ juodaodžių atvaizdų ir pokalbių su jais, bet nepateikdama jokios socialinio bei ekonominio konteksto analizės, palaiko konservatyvią ideologiją, skiepijančią požiūrį, jog neturtingųjų, ypač juodaodžių, problemas lemia nemoralūs pasirinkimai, kartu peršant mintį, kad moralus pasirinkimas, o ne būtinos socialinės reformos ir sprendiniai gali pakeisti neturtingųjų socialinę tikrovę. Tad pačiai juodaodžių bendruomenei Dedeaux projektas atnešė ir destruktyvių pasekmių, nes ne kvestionavo, bet įtvirtino stereotipinį požiūrį į juodaodžius kaip potencialiai pavojingus ir linkusius nusikalsti. Privačių kalėjimų interesai, rasiniu požiūriu ne neutrali teisinė sistema ir kiti opūs tos vietos klausimai projekte taip pat nebuvo paliesti.
 
Atvejis nr. 2: „Made Corrections“ („Padaryti pataisymai“) Kauno nepilnamečių kolonijoje
Projektą „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje inicijavo britų menininkai ir aktyvistai, įtraukę vietos menininkus. Kaip minėta pirmajame šio ciklo straipsnyje (7 meno dienos, 2015 01 23, Nr. 3), dėl kultūros politikos ypatumų bendruomeninių menų praktikos Didžiojoje Britanijoje yra skatinamos ir finansuojamos, tikint jų socialine nauda visuomenei. Neretai projektai (dažniausiai kūrybinės dirbtuvės) vyksta ir įkalinimo įstaigose. Britai Deanas Stalhamas, Davidas Ellisas, Olly Walkeris ir lietuviai Donatas Stankevičius (fotografas), Vaiva Katinaitytė (menininkė), Edita Simonavičiūtė (psichologė), kiti epizodiškai įtrauktieji dirbo su nepilnamečiais kaliniais trimis etapais. 2013 m. spalį pirmojo susitikimo metu menininkai susipažino su nuteistaisiais, pakvietė jaunuolius dalyvauti ilgalaikiuose meno projektuose. Kelias dienas jaunuoliai (iš 180-ies dalyvauti pasiryžo 39) buvo fotografuojami. Jie žinojo, kad jų portretai (bendradarbiaujant su pasaulyje žinomu gatvės menininku JR) virs dideliais plakatais ir bus išklijuoti ne tik kalėjimo kieme, bet ir viešose miesto erdvėse. Kiekvieną jaunuolį Donatas Stankevičius fotografavo keturis kartus, paskui kiekvienas galėjo išsirinkti jį geriausiai atspindintį portretą.
 
Britų rašytojas ir menininkas Deanas Stalhamas papasakojo savo asmeninę patirtį, kaip meno praktikos, į kurias jis įsitraukė kalėdamas, pakeitė jo požiūrį į save ir visuomenę, padėjo rasti naują gyvenimo laisvėje prasmę. Projekto „Padaryti pataisymai“ svetainėje publikuojamas anoniminis Kaune kalinčio jaunuolio dienoraščio lapas, kurio tekste, kaip ir Naujojo Orleano įkalintųjų istorijose, juntamas viltingas tikėjimas pasikeitimo galimybe („juk Deanui Stalhamui pavyko“, žr.: http://www.madecorrections.com/inmate-letter/).
 
2014 m. pavasarį jaunuoliai sulaukė su plakatais grįžusių svečių ir jais patys dekoravo vidines kalėjimo kiemo sienas, bet to, kartu su gatvės menininkais Tadu Šimkumi ir Žygimantu Amelynu kūrė sienų piešinius ir grafičius. Kultūros aktyvisto Gedimino Banaičio iniciatyva savivaldybėje buvo gautas leidimas portretinius plakatus klijuoti ir viešose miesto erdvėse. JR projekto „Inside Out“ („Išvirkščiai“, plačiau: http://www.insideoutproject.net/en) principu, tokie portretiniai atvaizdai klijuojami bendruomenės narių iniciatyva konfliktinėse teritorijose ar sprendžiant tolerancijos stokos, nesusikalbėjimo, politinės įtampos problemas. Įkalintų paauglių portretai ant neseniai veikusio, bet šiuo metu apleisto Policijos komisariato pastato Gedimino gatvės ir Laisvės alėjos sankirtoje Kaune turėjo skatinti diskusiją apie nusikalstamumą, smurtą šeimoje ir kitas socialines priežastis, kurios pastūmėja dar visai jaunus žmones nusikaltimo link. Portretai gan greitai nuo pastato buvo nuplėšti, nors įprastai Kaune gatvės meno artefaktai ilgam susidraugauja su aplinka. Trečiuoju projekto etapu, 2014-ųjų rudenį, menininkai vėl sugrįžo į įkalinimo zoną, kur jaunuoliams surengė vaidybos ir kūno raiškos per šokį kūrybines dirbtuves.
 
Projekto kūrėjai sulaukė didelio vietos žiniasklaidos dėmesio, noriai dalyvavo viešose diskusijose, rengtose VDU galerijoje „101“. Nors projekto dalyviai smarkiai paveikė įkalintus jaunuolius, dialoginės estetikos požiūriu ir šis projektas turi trūkumų. Jo metu dominavo menininko, kaip turinčio ko pamokyti, (galios) santykis su globotiniu. Tai puikiai iliustruoja ir Deano Stalhamo jaunuoliams siųstas „Skype“ pranešimas-instrukcija apie tai, kaip išgyventi kalėjime ((1) gerbk save, (2) gerbk kitus, (3) gerai valgyk, (4) gerai miegok, (5) nesiginčyk telefonu su draugais ir šeima, (6) rašyk laiškus, (7) sportuok, (8) kurk planus, (9) plauk kojas, (10) šypsokis, žr.: http://www.madecorrections.com/so-it-begins-day-6/). Susitikime su visuomene projekto koordinatorius Davidas Ellisas akcentavo, kad jie jokiu būdu nesidomi ir neklausia jaunuolių, kaip ir kodėl šie pateko į įkalinimo įstaigą. Toks teiginys subruzdino klausytojus, čia įžvelgusius tam tikrą projekto ribotumą, kurį konstatuoja ir projekto pavadinimas „Padaryti pataisymai“. Paklaustas, koks visgi yra projekto tikslas ir ką juo norima „pataisyti“, Davidas teatsakė, kad, žinoma, jaunuolius. Bet argi nereikėtų dirbti dviem kryptimis: tiek su jaunuoliais, padedant save geriau pažinti ir atrasti gebėjimus, tiek gilinantis į sąlygas, kuriose nepilnamečių nusikalstamumas gimsta ir tarpsta, tai yra – visuomenėje, mokykloje, šeimoje toleruojamą smurtą, patyčias, skurdą, socialines, švietimo problemas? Kaip tik dėl minėto diskurso trūkumo, vos laikraščiuose atsiradus pranešimams, kad mieste eksponuojamų portretų herojai – įkalintieji, plakatai buvo nuplėšyti nuo sienų.
 
Ir „Sielos šešėlių“, ir „Padarytų pataisymų“ projekte menininkai bendradarbiavo su kaliniais, bet visiškai nesigilino į miesto bendruomenę, kuriai skyrė parodą / viešą projekto pristatymą. Yra gausybė puikių pavyzdžių, kai menininkai laimėjo daugiametes kovas sprendžiant ekologines ar imigracijos ir nedarbo problemas, bet kartu su jais dirbo biologai, ekologai, socialinių sričių profesionalai. Jie netgi sulaukė (visuomeninių, o kartais ir valstybinių) institucijų palaikymo bei paramos. Darbas su kaliniais taip pat yra itin jautri, specializuotų žinių reikalaujanti sfera, kurioje priežasčių ir pasekmių santykio analizės negalima apeiti. Individualios istorijos yra paveikios ir įtikinančios. Kaune neturėjome progos jų išgirsti. Tačiau jeigu, kaip sako Kesteris, nors vienas paauglys Naujajame Orleane ir, kaip sako Davidas Ellisas, nors vienas paauglys Kaune per kūrybiškumo patirtį atsisakys nusikaltimo, projektas yra sėkmingas. Jis būtų dar paveikesnis, jei asmeninė istorija tarnautų socialiniam diskursui politiniame lygmenyje – ne pataikaujant bausme grįstai sistemai, o ieškant kelių iš akligatvių.
 

Tyrimą remia Lietuvos mokslo taryba, projekto nr. MIP-094/2013.

 

Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. D. Stankevičiaus nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. D. Stankevičiaus nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno nepilnamečių kolonijoje. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“, Olly Walkeris klijuoja plakatus Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“, Olly Walkeris klijuoja plakatus Kauno mieste. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste, Davidas Ellisas kalbasi su žurnalistasis. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.
Projektas „Padaryti pataisymai“ Kauno mieste, Davidas Ellisas kalbasi su žurnalistasis. 2014 m. V. Katinaitytės nuotr.