7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ilgaamžė kūryba

Lietuvos Nepriklausomybės šventės ir Vilniaus knygų mugės sutiktuvių džiaugsmą šiemet stiprina leidinys, svariai papildantis Lietuvos kultūros lobyną. Tai – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas Teodoro Brazio užrašytų „Tautinių dainų“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse T. Brazio užrašytos dainos. Knygą sudarė, tomo tekstus klasifikavo, parengė ir redagavo, paaiškinimus parašė, dainų tipų rodyklę ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Melodijas parengė ir redagavo, įvadą ir reziumė parašė Živilė Ramoškaitė. Knygą apipavidalino Rokas Gelažius.
 
„Teodoras Brazys (1870–1930) – kunigas, aktyvus muzikinės kultūros veikėjas, XX amžiaus pradžioje klojęs pamatus atgimstančios Lietuvos kultūrai. Jis reiškėsi daugelyje sričių: buvo vargonininkas, chorų vadovas, pedagogas, kompozitorius, publicistas ir galiausiai muzikologas, tyręs lietuvių folklorą, bažnytines giesmes, skelbęs straipsnius apie muziką. T. Brazys parašė pirmuosius lietuviškus muzikos vadovėlius. Dar išvertė estetikos pagrindų vadovėlį, kuris liko neišleistas (...). Greta sukurtų originalių sakralinės muzikos veikalų ir liaudies dainų išdailų T. Brazys yra palikęs didelį pluoštą savo paties užrašytų liaudies dainų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomi du dideli rankraštiniai rinkiniai: LTR 205 ir LTR 443, apytikriai datuojami 1918–1919 metais. Juose – 1358 dainos“, – skyriuje „Apie Teodoro Brazio gyvenimą ir darbus“ rašo muzikologė Ž. Ramoškaitė. Šiame knygos skyriuje patraukliai išdėstyta T. Brazio gyvenimo, tarnystės ir nuveiktų darbų faktologija, amžininkų atsiminimai ir tyrėjų mintys labai gyvai perteikia XX a. pradžios atmosferą ir spalvingą T. Brazio asmenybę, kelia didžiulę pagarbą jo nuveiktiems darbams. Knygoje publikuota T. Brazio užrašytos dainos faksimilė geriausia liudija dainų užrašytojo kruopštumą ir atsakomybę – tiksliai fiksuoti natas ir kuo pilniausius dainų poetinius tekstus.
 

Andalūziška šviesa ir šiluma

Jau penktus metus iš eilės Sevilijoje, Andalūzijos sostinėje, mokausi flamenko dainavimo ir šokio. Čia atradau antrus namus, kurie padėjo iš naujo atskleisti ir suprasti gimtuosius namus ir mano šaknyse paslėptus lobius. Studijuodama Sevilijoje supratau, kad flamenkas, o, matyt, ir bet kuri kita kultūra, įsileidžia mane tik iki tam tikros ribos, o galbūt ir atvirkščiai, mano esybė priešinasi ir neleidžia persimainyti iki kaulų smegenų. Atsirado poreikis giliau ir sąmoningiau pažinti savosios kultūros bruožus. Teko atsitraukti nuo savo šalies, susižavėti flamenku ir per kontrastą atrasti sau artimą archajiškos lietuviškos sutartinės magiją.
 
Flamenko mokosi žmonės iš viso pasaulio. Ypač daug japonų. Kartą teko dalintis butą su šokėja iš Japonijos. Kai jos kambaryje skambėdavo japoniškos dainos, žinodavau, kad ji raminasi, kad jai sunku. Medituodama su japoniškomis dainomis šokėja sugrįždavo į savo gimtus namus ir atgaivindavo kraujo ląsteles okinavietiškų garsų ir sąskambių deriniu.

Tais pačiais bėgiais

 Lietuvių kino gamintojų susidomėjimas žanriniu kinu neblėsta, po gausybės romantinių komedijų, kelio filmo pagaliau pasirodė ir vesternas. Gana prastai ilgo metražo filmu „Pakeliui“ debiutavęs režisierius Ričardas Marcinkus susiėjo su režisierium Simonu Aškelavičium ir, vienam norint sukurti nuotykių filmą, kitam – komediją, pasirodė „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip ir pridera komerciniam kinui, jau iš anksto buvo vykdoma intensyvi reklaminė kampanija. Pradedant nuo trumpų youtube filmukų, pristatančių pagrindinius herojus ir taip atkreipiančių potencialių žiūrovų dėmesį. Filmo gamintojai sąmoningai kuria vesterno parodiją, todėl filme atvirai žaidžiama šio žanro konvencijomis – mažas provincijos miestelis (šiuo atveju Anykščiai), kova tarp gėrio ir blogio, ginklai, susišaudymai, meilė ir pinigai, komiškumui pabrėžti naudojami sulėtinti kadrai. Jau vien traukinio apiplėšimas yra chrestomatinė vesternų siužetinė linija, prisimenant 1903 m. E.S. Porterio „Didįjį traukinio apiplėšimą“, žymintį naujo žanro pradžią. Pirmųjų vesternų tikslas buvo įtvirtinti amerikietišką tapatybę mitologizuojant laukinių Vakarų istoriją, todėl filmuose nuo didvyriškų užkariautojų kentėjo indėnai. Tačiau amerikiečiams susivokus ir aršiam šovinizmui praėjus prasidėjo demitologizacija. Mes visgi dar esam (ir jau seniai) mitologizacijos stadijoje. Todėl Sauliaus ir Pauliaus priešais tampa „svetimi“: pikti, dideli, smurtaujantys gruzinai (tai filmo aprašyme buvo pavadinta „gruzinišku prieskoniu“) ir kaubojiškais batais bei skrybėle pasidabinęs vietinis bosas, pravarde „Amerika“. Mitiškumo aspektą tik dar labiau paryškina pirmieji filmo kadrai, vaizduojantys praėjusius laikus ir pasakojantys apie Anykščių legendą – stipriausią miestelio žmogų. O šis savo jėgos, priešingai nei piktadariai, niekada nenaudojo prieš moterį, pasakoja Sauliui „baba“, kurią netikėtai suvaidino Bernadeta Lukošiūtė, geriau žinoma kaip Teta Beta. Šio gerai iš radijo laidų vaikams pažįstamo balso savininkė vaidina kiek netikėtą vaidmenį, tapdama viską į vietas sustatančia ir herojus paskutinę akimirką nuo pavojaus išgelbstinčia grandimi.

Mechaniška meilė

Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.
 
„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.

Ką gali balsas

Šeštadienio, vasario 7 d., simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje sudomino maestro Modesto Pitrėno sudaryta patrauklia ir skoninga programa, kurios bene didžiausia intriga buvo dirigento žmonos Ievos Prudnikovaitės pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jos iniciatyva įvykusi pirmoji pažintis su amerikiečių kompozitoriaus Peterio Liebersono (1946–2011) muzika. Dainininkė atliko 2005 m. jo sukurtas „Nerudos dainas“, penkių dainų ciklą mecosopranui ir orkestrui pagal Pablo Nerudos meilės eilėraščius. Šį XXI a. pradžios veikalą įrėmino du prancūzų muzikos šedevrai: prieš šimtą metų sukurta žavinga Maurice’o Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“, taip pat penkių dalių (!), ir XIX a. pabaigoje gimusi Césaro Francko Simfonija d-moll. Mecosopranui ir orkestrui skirtų kūrinių, turint omenyje ne operos žanrą, nėra daug. Jų dar sumažėja, jei norisi padainuoti ką nors įdomaus, naujo, negirdėto. Žinoma, artimo sau. I. Prudnikovaitė Liebersono „Nerudos dainas“ po ilgų ieškojimų surado internete. „Pasiklausiusi vienos dainos įrašo, iškart panorau kūrinį dainuoti“, – sakė solistė. Apie kompozitorių ji nieko nebuvo girdėjusi. O tai Amerikoje žinomas ir atliekamas kompozitorius, sukūręs operą ir daug instrumentinės bei vokalinės muzikos. Parsisiuntusi natas ir prisėdusi mokytis solistė pradžioje net išsigando supratusi, kad norint tinkamai atlikti kūrinį reikia labai daug darbo ir teorinių žinių. Tačiau kantriai dirbta ne veltui, koncerte išgirdome jaudinančią interpretaciją, kupiną nuoširdaus išgyvenimo ir šilumos. Klausantis dainininkės, minčių apie pastangas „įveikti“ sunkią muzikinę medžiagą nekilo. Žavėjo lakus ir išraiškingas aksominio tembro balsas, gera dikcija (solistė dažnai atlieka muziką ispanų kalba), tikslus neįprastų melodinių slinkčių intonavimas. Ji dainavo natūraliai ir taip „iš širdies“, tarsi šią muziką būtų sukūrusi pati.

Tapybos stotelė ir grafika tamsoje

Taip sutapo, kad Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ viena po kitos savo kūrybą pristatė dvi Eglės, dvi talentingos tapytojos. Ką tik baigėsi Ridikaitės kūrybos paroda, o dabar čia kybo Gineitytės paveikslai. Sutapimų yra ir daugiau – abi Eglės priklauso tai pačiai viduriniajai lietuvių tapytojų kartai ir kūrybingų, talentingų moterų menininkių „klanui“ (kartu su Jurga Barilaite, Patricija Jurkšaityte, Aiste Kirvelyte), kuris vis auga ir stiprėja jau seniai nebe vyriškoje lietuvių tapybos teritorijoje.
 
Siejasi ir abiejų menininkių pasaulėvaizdis bei jo išraiška. Jos savo drobėse įamžina prisiminimus, išgyvenimus – tarsi dienoraščiuose ar užrašuose. Beje, Ridikaitė savo paveiksluose iš tikrųjų daug rašo (kiekvienas paveikslas turi pavadinimą – komentarą). O Gineitytės parodą lydi pačios menininkės tekstas, kuris taip pat svarbus kaip paveikslų perskaitymo raktas, „instrukcija“. Iš paveikslų ir teksto susidėlioja pasakojimas apie laiką, peizažą, kelionę, Friedrichą Nietzsche, apie konkrečią dieną ir akimirką, prieitą ribą ir žvalgymąsi už jos.

Karo šešėlis

Vienas iš nuolat deklaruojamų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) principų – stengtis neatsilikti nuo laiko, apčiuopti „čia ir dabar“, pristatyti žiūrovams jei dar ne tendencijas, tai bent jau ore tvyrančias nuojautas. Tad nieko stebėtino, kad šiemetinį, 44-ąjį, vykusį sausio 21 – vasario 1 d., lydėjo karo tema. Tiesiogiai ji lyg ir nėra susijusi su politine praėjusių metų realybe, karu Ukrainoje, neprognozuojama Rusijos grėsme, nubloškusia Europą atgal į Šaltojo karo laikus, tačiau signalizuoja išaugusią karo grėsmę kaip naują socialinės sąmonės veiksnį.
 
Festivalį atidarė BBC prodiusuotas filmas „Karo knyga“ („War Book“, rež. Tom Harper), improvizuojantis situaciją, „kas būtų, jeigu...“ – jeigu pasaulis atsidurtų ant branduolinio konflikto slenksčio (tiesa, išprovokuoto ne Rusijos, bet Indijos ir Pakistano). Kokie turėtų būti neatidėliotini vyriausybės veiksmai, siekiant apsaugoti savo piliečius, ir kokius užsienio politikos principus pasirinkti: izoliuotis, kaip tai daro Šveicarija, ar vykdyti sąjunginius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir tiesiogiai įsitraukti į konfliktą? Tokius nuolat kintančius klausimus trijų dienų eksperimente svarsto specialiai suburta tarpžinybinė grupė, kad iškilus realiam pavojui vyriausybė turėtų galimų veiksmų planą. Sukurti šį „kalbančių galvų“ filmą (veiksmas vyksta uždarame kabinete) paskatino neseniai paviešinta informacija, kad Šaltojo karo metais buvo iš tikrųjų rengiamos panašios „karo knygos“. Tačiau galimas situacijos tikroviškumas nepadėjo atsikratyti abstraktaus deklaratyvumo įspūdžio. Finale triumfuoja retoriniai demokratijos principai, įpareigojantys ginti jos vertybes visame pasaulyje, išdėstyti pompastišku stiliumi, kaip daugelyje Holivudo filmų.

Muzikiniais garsais sekama pasaka

Daugelis yra skaitę XIX a. anglų rašytojo Lewiso Carrollo apysaką „Alisa stebuklų šalyje“, supažindinusią su mažųjų drąsa savo vaizduotėje įgyvendinti didžiules svajones. Scenoje išvydus vokiečių romantizmo kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operoje „Jonas ir Greta“ atidarytą milžinišką, gardaus maisto prikimštą šaldytuvą, staiga atgimsta Alisos nuotykių įspūdžiai. Nors operos libretas parašytas remiantis to paties pavadinimo brolių Grimmų pasaka, visgi pastebimos itin ryškios sąsajos su fantastiniu Alisos minčių pasauliu. Tik čia nepatenkame kartu su personažais į kambarius pro rakto skylutę ir nesutinkame išmintingojo katino. Dabar mėgaujamės gardėsiais pačiame šaldytuve, kuris, pasirodo, yra slapta vampyro laboratorija. Kompozitorius Humperdinckas tarsi klausia: ar didžiulių svajonių įgyvendinimas svarbesnis už nuolatinę artimųjų meilę?

Kodėl labirinte slepiasi metaminotauras?

Su raudonu siūlų kamuoliu atėjusi (-ęs) į Dainiaus Liškevičiaus sukonstruotą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre klausiau: „O kur pradingsta neapmąstytas menas?“ Galbūt savo laiko kišenėse jį paslepia minotauras – įtarus erdvės prižiūrėtojas, neleidžiantis pasiklysti žemėlapyje, kuriame aiškiai pažymėti įėjimo („Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“) ir išėjimo („EXIT“) laukeliai. Ar labirintas privalo turėti vienintelį išėjimą?

 
Tačiau „Labyrinthus“ apmąstytas jau mažiausiai tris kartus, ir visi trys tekstai atveria kai ką labai svarbaus, bet iki galo neapčiuopto. Eglė Juocevičiūtė neabejoja, kad ši paroda – tai naujas archyvinio meno pavyzdys ir Liškevičiaus „Muziejaus“ (2012) tęsinys (Literatūra ir menas, 2014 12 12, nr. 3500), Agnė Narušytė tvirtina, kad išplėšti iš savojo konteksto „Labyrinthus“ struktūriniai elementai tarsi „ateities fragmentai“ arba „atvirkštiniai griuvėsiai“ – daiktai – jau ieško kažko naujo (7 meno dienos, 2014 12 12, nr. 44), Ievai Gudmonaitei knygelėje „365 Dzen“ rasta citata padiktuoja atsakymą, kodėl vertėjo ateiti į parodą dar kartą – kad susigrąžintų ryšį su daiktais: „Tačiau aš norėčiau kiekvieną daiktą, su kuriuo susiduriu – laikyti vertybe, kaip ir patį gyvenimą.“ (Šiaurės Atėnai, 2014 11 27) „Labyrinthus“ nebėra tikslus Halo Fosterio straipsnyje „Archyvinis impulsas“ („An Archival Impulse“, 2004) apibūdinto archyvinio meno pavyzdys, kitaip nei, pavyzdžiui, „Muziejus“, nes jo esmė ne tiesiog „susieti“, bet „apimti“, t.y. ne dekonstruoti sovietinę praeitį, priminti Didžiųjų pasakojimų į šalį nustumtus įvykius, asmenybes, bet paaiškinti šį tą apie universalius žmogaus ir jo gyvenimo ryšius – juose slypinčią prasmę, centro ar kelių centrų pojūtį, suteikti mūsų dažniau virtualiai ir simuliuotai tikrovei daugiau amžino ir mitinio tikrumo: „Ir jis gulėjo dar penkerius metus, žiūrėdamas į tą žemėlapį, kol pamatė kelią į amžinybę.“ (J.-P. Sartre)
 

Kaip egzistuoti tikrovėje

Žvaigždėms šiemet Berlinalėje nesiseka. Neįtikėtinai silpname atidarymo filme – Isabel Coixet „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) – Juliette Binoche teko Arktikos tyrinėtojo Roberto Peary žmonos Josephine vaidmuo. Binoche herojė išsirengia pas vyrą artėjant arktinei nakčiai, atvykusi į jo stovyklavietę randa tik kelis eskimus (tada jie buvo taip  vadinami, bet filme skamba dabar priimtas pavadinimas „inuitai“), bet laukti mokslininko su Žozefina lieka tik jaunoji Alaka (japonų aktorė Rinko Kikuchi). Režisierė šį susitikimą pirmiausia rodo kaip dviejų civilizacijų susidūrimą: Binoche herojė demonstruoja rafinuotus tualetus ir kailius, atsisako čiabuvių maisto ir moko Alaką, kaip elgtis prie stalo. Kai paaiškėja, kad Alaka taip pat laukia jos vyro, Žozefina leidžia suprasti, kad jo jai neatiduos, o kai pamato, kad mergina laukiasi, prasideda siaubinga naktis, pūgos, badas. Kova už išgyvenimą ir kūdikio gyvybę moteris, regis, suartina. Bet Coixet nedomina veikėjų psichologijos niuansai, jai svarbiau pasmerkti kolonijinį mąstymą, kurio atstovė filme ir yra Binoche Žozefina. Dar Coixet žavisi ekologinėmis idėjomis ir pompastiškomis frazėmis. Kai vienas filmo veikėjų, rodydamas į eskimus, sako Žozefinai, kad „šie žmonės neturi Dievo, jie turi gamtą“, dar sunkiau patikėti filmo autentiškumu.
Nicole Kidman Wernerio Herzogo „Dykumos karalienėje“ („Queen of the Desert“) taip pat vaidina istorinę asmenybę – Artimųjų Rytų tyrinėtoją Gertrudą Bell. Kitaip nei Coixet, Herzogui tikrai būtų pravertęs šiuolaikiškesnis požiūris į filmo veikėją, nes būtent ši moteris iš dalies užprogramavo Artimųjų Rytų konfliktus – jai patariant buvo braižomos Irako, Sirijos, Jordanijos, kitų valstybių, kurias po Pirmojo pasaulinio karo Otomanų imperijos griuvėsiuose steigė didžiosios valstybės, sienos. Herzogas kartu su Kidman romantizuoja ir idealizuoja savo heroję, į pirmą planą iškeldami jos nelaimingus meilės romanus, nepaisydami gana akivaizdaus fakto, kad Kidman jau neturėtų vaidinti dvidešimtmetės, nors jos veide ir nematyti nė vienos raukšlelės.
PUSLAPIS
IŠ
1003