![]() |
![]() |
Lietuvių kino gamintojų susidomėjimas žanriniu kinu neblėsta, po gausybės romantinių komedijų, kelio filmo pagaliau pasirodė ir vesternas. Gana prastai ilgo metražo filmu „Pakeliui“ debiutavęs režisierius Ričardas Marcinkus susiėjo su režisierium Simonu Aškelavičium ir, vienam norint sukurti nuotykių filmą, kitam – komediją, pasirodė „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip ir pridera komerciniam kinui, jau iš anksto buvo vykdoma intensyvi reklaminė kampanija. Pradedant nuo trumpų youtube filmukų, pristatančių pagrindinius herojus ir taip atkreipiančių potencialių žiūrovų dėmesį. Filmo gamintojai sąmoningai kuria vesterno parodiją, todėl filme atvirai žaidžiama šio žanro konvencijomis – mažas provincijos miestelis (šiuo atveju Anykščiai), kova tarp gėrio ir blogio, ginklai, susišaudymai, meilė ir pinigai, komiškumui pabrėžti naudojami sulėtinti kadrai. Jau vien traukinio apiplėšimas yra chrestomatinė vesternų siužetinė linija, prisimenant 1903 m. E.S. Porterio „Didįjį traukinio apiplėšimą“, žymintį naujo žanro pradžią. Pirmųjų vesternų tikslas buvo įtvirtinti amerikietišką tapatybę mitologizuojant laukinių Vakarų istoriją, todėl filmuose nuo didvyriškų užkariautojų kentėjo indėnai. Tačiau amerikiečiams susivokus ir aršiam šovinizmui praėjus prasidėjo demitologizacija. Mes visgi dar esam (ir jau seniai) mitologizacijos stadijoje. Todėl Sauliaus ir Pauliaus priešais tampa „svetimi“: pikti, dideli, smurtaujantys gruzinai (tai filmo aprašyme buvo pavadinta „gruzinišku prieskoniu“) ir kaubojiškais batais bei skrybėle pasidabinęs vietinis bosas, pravarde „Amerika“. Mitiškumo aspektą tik dar labiau paryškina pirmieji filmo kadrai, vaizduojantys praėjusius laikus ir pasakojantys apie Anykščių legendą – stipriausią miestelio žmogų. O šis savo jėgos, priešingai nei piktadariai, niekada nenaudojo prieš moterį, pasakoja Sauliui „baba“, kurią netikėtai suvaidino Bernadeta Lukošiūtė, geriau žinoma kaip Teta Beta. Šio gerai iš radijo laidų vaikams pažįstamo balso savininkė vaidina kiek netikėtą vaidmenį, tapdama viską į vietas sustatančia ir herojus paskutinę akimirką nuo pavojaus išgelbstinčia grandimi.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Šeštadienio, vasario 7 d., simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje sudomino maestro Modesto Pitrėno sudaryta patrauklia ir skoninga programa, kurios bene didžiausia intriga buvo dirigento žmonos Ievos Prudnikovaitės pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jos iniciatyva įvykusi pirmoji pažintis su amerikiečių kompozitoriaus Peterio Liebersono (1946–2011) muzika. Dainininkė atliko 2005 m. jo sukurtas „Nerudos dainas“, penkių dainų ciklą mecosopranui ir orkestrui pagal Pablo Nerudos meilės eilėraščius. Šį XXI a. pradžios veikalą įrėmino du prancūzų muzikos šedevrai: prieš šimtą metų sukurta žavinga Maurice’o Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“, taip pat penkių dalių (!), ir XIX a. pabaigoje gimusi Césaro Francko Simfonija d-moll. Mecosopranui ir orkestrui skirtų kūrinių, turint omenyje ne operos žanrą, nėra daug. Jų dar sumažėja, jei norisi padainuoti ką nors įdomaus, naujo, negirdėto. Žinoma, artimo sau. I. Prudnikovaitė Liebersono „Nerudos dainas“ po ilgų ieškojimų surado internete. „Pasiklausiusi vienos dainos įrašo, iškart panorau kūrinį dainuoti“, – sakė solistė. Apie kompozitorių ji nieko nebuvo girdėjusi. O tai Amerikoje žinomas ir atliekamas kompozitorius, sukūręs operą ir daug instrumentinės bei vokalinės muzikos. Parsisiuntusi natas ir prisėdusi mokytis solistė pradžioje net išsigando supratusi, kad norint tinkamai atlikti kūrinį reikia labai daug darbo ir teorinių žinių. Tačiau kantriai dirbta ne veltui, koncerte išgirdome jaudinančią interpretaciją, kupiną nuoširdaus išgyvenimo ir šilumos. Klausantis dainininkės, minčių apie pastangas „įveikti“ sunkią muzikinę medžiagą nekilo. Žavėjo lakus ir išraiškingas aksominio tembro balsas, gera dikcija (solistė dažnai atlieka muziką ispanų kalba), tikslus neįprastų melodinių slinkčių intonavimas. Ji dainavo natūraliai ir taip „iš širdies“, tarsi šią muziką būtų sukūrusi pati.
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Daugelis yra skaitę XIX a. anglų rašytojo Lewiso Carrollo apysaką „Alisa stebuklų šalyje“, supažindinusią su mažųjų drąsa savo vaizduotėje įgyvendinti didžiules svajones. Scenoje išvydus vokiečių romantizmo kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operoje „Jonas ir Greta“ atidarytą milžinišką, gardaus maisto prikimštą šaldytuvą, staiga atgimsta Alisos nuotykių įspūdžiai. Nors operos libretas parašytas remiantis to paties pavadinimo brolių Grimmų pasaka, visgi pastebimos itin ryškios sąsajos su fantastiniu Alisos minčių pasauliu. Tik čia nepatenkame kartu su personažais į kambarius pro rakto skylutę ir nesutinkame išmintingojo katino. Dabar mėgaujamės gardėsiais pačiame šaldytuve, kuris, pasirodo, yra slapta vampyro laboratorija. Kompozitorius Humperdinckas tarsi klausia: ar didžiulių svajonių įgyvendinimas svarbesnis už nuolatinę artimųjų meilę?
![]() | ![]() |
Su raudonu siūlų kamuoliu atėjusi (-ęs) į Dainiaus Liškevičiaus sukonstruotą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre klausiau: „O kur pradingsta neapmąstytas menas?“ Galbūt savo laiko kišenėse jį paslepia minotauras – įtarus erdvės prižiūrėtojas, neleidžiantis pasiklysti žemėlapyje, kuriame aiškiai pažymėti įėjimo („Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“) ir išėjimo („EXIT“) laukeliai. Ar labirintas privalo turėti vienintelį išėjimą?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |