7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Idealai ir kompromisai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 7 (1113), 2015-02-20
Kinas Rodo TV
„Dvynių dienoraštis“
„Dvynių dienoraštis“
Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“
 
Apie tai kalbės ir keli ateinančios savaitės filmai. Vengrų režisierius Janosas Szaszas filmą „Dvynių dienoraštis“ (LRT, 26 d. 21.30) 2013 m. sukūrė pagal garsią ir į daugelį kalbų išverstą Agotos Kristof knygą, kurios herojai – du trylikamečiai broliai dvyniai. 1944-aisiais dvynių motina, norėdama apsaugoti, išveža vaikus į kaimą pas močiutę, kurios jie iki tol nepažinojo. Žiauriai ir godžiai alkoholikei, kurią kaimiečiai vadina ragana, vaikai – pigi darbo jėga, todėl išlepinti berniukai bus priversti mokytis išgyventi.
 
Filmo erdvė – tarp realizmo ir pasakos (operatorius Christianas Bergeris filmavo ne vieną Michaelio Haneke’s filmą), tačiau, ko gero, tik taip galima kalbėti apie karą, kuris naikina sąžinę, apie brendimą ir blogį, į kurį pabėga dvyniai. Režisierius rodo, kaip neteisybė ir skausmas formuoja berniukus, kaip blogis persmelkia jų vidų. Tą vidų atspindi tėvo dovana – storas sąsiuvinis, kuriame broliai turi fiksuoti savo mintis, jausmus. Tačiau dienoraštis (suprask – menas, kūryba) jų neapsaugo, nes pasak Szaszo, blogis neateina iš šalies, jį savyje augina arba atranda pats žmogus.
Karlovy Varų festivalio prizu apdovanotas „Dvynių dienoraštis“ sulaukė prieštaringų vertinimų ir pas mus, tačiau pasižiūrėti jį verta, juolab kad Szaszas bando metaforiškai parodyti vis tas pačias idėjas. Pagal Włodzimierzo Odojewskio apsakymą lenkų režisieriaus Jano Jakubo Kolskio sukurto filmo „Venecija“ (LRT kultūra, 25 d. 21.30) herojus – taip pat karo vaikas. 1939-aisiais vienuolikmetis Marekas (Marcin Walewski) svajoja apie tėvų pažadėtą kelionę į Veneciją, bet prasideda karas ir berniukas su mama (Magdalena Cielecka) atsiduria kažkur rytiniuose Lenkijos pakraščiuose, prie Dniestro, kur teta Veronika (Grazyna Blęcka-Kolska) didvyriškai bando išsaugoti griūvančius šeimos rūmus ir dvarą.
 
Visų Kolskio filmų personažai sugeba pamatyti magišką tikrovės atvaizdą. Marekas iš pradžių – nusivylęs, nelaimingas, piktas, įniršęs ant viso pasaulio. Kartu su spalvingomis tetomis – mamos seserimis (puikios aktorės Julia Kijowska ir Agnieszka Grochowska) – jis tikisi, kad karas greit baigsis. Tačiau laukti teks ne vienus metus ir berniukas užlietuose dvaro požemiuose pradės kurti savo fantazijų pažadėtąją Veneciją, magišką pasaulį, kai aplink karo liepsnose dega visas atrodęs amžinu lenkų provincijos pasaulis, vertybės, gyventojai. Tą akyse nykstantį pasaulį, kaip ir Mareko fantazijų požemius, stebėtinai tapybiškai, lyriškai ir jausmingai nufilmavo Arturas Reinhartas. Todėl iš pirmo žvilgsnio gana banalus siužetas apie brendimą karo metais neerzina, net atvirkščiai – kartu su Mareko mamos seserų istorijomis įgyja beveik čechoviškos melancholijos. Deja, kuriant šį filmą Kolskį ištiko nelaimė – paaiškėjo, kad puikiai vaizdą papildžiusi muzika yra plagiatas, jos teko atsisakyti, todėl filmo garso takelis, bijau, atrodys nebaigtas.
 
Kennetho Lonergano filmo „Margareta“ (TV3, šiąnakt, 20 d. 01.15) herojė yra septyniolikmetė Liza (dar vaikystėje Jane Campion „Fortepijone“ debiutavusi Anna Paquin). Dėl jos kaltės avarijoje žuvo moteris. Liza nori prisipažinti, bet vis atsimuša į artimųjų nesupratimą, nes nei šeima, nei draugai, nei mokytojai nepalaiko nuoširdžių Lizos ketinimų. Taip pamažu Liza pradeda suprasti, kad jaunystės idealai visada susiduria su realiu gyvenimu ir suaugusiųjų pasaulio kompromisais.
„Maragaretoje“ taip pat vaidina Mattas Damonas, Matthew Broderickas, Markas Ruffalo ir Jeanas Reno, tačiau filmas, sukurtas 2005-aisiais, ekranuose pasirodė tik po šešerių metų. Nesutarimai su „Fox Searchlight Pictures“ prodiuseriais dėl ilgos filmo trukmės (sutartyje buvo 2 val. 30 min., Lonerganas sumontavo 3 val. 30 minučių versiją) pareikalavo kompromisų ir iš režisieriaus. Galiausiai viską padėjo išspręsti Martinas Scorsese ir jo montuotoja Thelma Schoonmaker, jiems pavyko sutarti dėl galutinės montažinės „Margaretos“ versijos (Lonerganas – vienas Scorsese’s filmo „Niujorko gaujos“ scenarijaus autorių).
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Dvynių dienoraštis“
„Dvynių dienoraštis“
„Venecija“
„Venecija“