7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

(ne)mylėsiu amžinai

Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.
 
Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.
 
Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.

Nenuvaikščiotais takais

Tolygus, nuolatinis rečitalių pulsas tvinksi nedažno mūsų atlikėjo koncertinėje gyvensenoje. Tačiau šio pulso (visai nesvarbu, kad nematematiniu tikslumu tvinksinčio) ligi šiol neišsižada pianistas Petras Geniušas, kaskart ieškantis ne visai įprastų, „netaisyklingų“ solo koncertų kompozicijų, o pasitelkęs jų sandarą ir interpretaciją kaskart pasidalijantis tuo metu išgyvenamu kūrybos etapu. Kiekvienas, patyręs kokį nors nuoseklesnį sąlytį su konkrečiu instrumentu, suvokia, ką reiškia rečitalis: dvi valandos publikos – kelių šimtų ausų, akių, suvokimų, vaizduočių – akivaizdoje. Tokiam veiksmui reikia ir drąsos, ir įtaigos, ir įsitikinimo, o svarbiausia – vidinės laisvės, žadinančios norą dalintis, diskutuoti, gal net ginčytis. Žadinančios ne troškimą parodyti, ką sugebi, bet siekį patirti tą kūrybos eksponavimo (tarsi parodos) džiaugsmą, kuris neįsivaizduojamas be publikos rezonanso. Tą džiaugsmą, skambant muzikai, paliudijo tyla, susikaupimas, tvyroję naujausiame Petro Geniušo rečitalyje kovo 1 d. Nacionalinės filharmonijos salėje.

Kino naujienos trumpai

Gillian Flynn romanas „Dingusi“ jau pasirodė lietuviškai, o Davido Fincherio ekranizacija paskatino kino kūrėjus atkreipti dėmesį ir į kitus šios autorės kūrinius. Prancūzas Gilles’is Paquet-Brenneras perkėlė į ekraną Flynn romaną „Tamsios vietos“ („Dark Places“). Siaubingą dramą – motinos ir seserų nužudymą išgyvenusios Libės vaidmenį naujame filme sukūrė Charlize Theron. Po trisdešimties metų moteris nusprendžia vėl viską prisiminti ir pagaliau nuspręsti, ar žudikas yra jos brolis.
 
Išdalyti Lenkų kino akademijos „Auksiniai ereliai“
Prieš savaitę – pirmadienio vakarą – įvyko iškilminga Lenkų kino akademijos apdovanojimų, „Auksinių ereliu“ teikimo ceremonija. Laureatus rinko beveik 600 šios akademijos narių, o apdovanojimus 19 kategorijų teikė tik moterys – penkių Lenkijos kino kūrėjų kartų atstovės. Geriausio filmo statulėlės savininkas šiemet buvo numanomas – tai rudenį Gdynėje „Auksiniais liūtais“ jau apdovanotas ir didžiulio lenkų žiūrovų susidomėjimo sulaukęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“), pasakojantis apie chirurgą Zbigniewą Religą, kuris atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją Lenkijoje. „Dievai“ šiemet gavo net septynis „Auksinius erelius“, taip pat už geriausią režisūrą, operatoriaus darbą Piotrui Sobocińskiui jaun., scenarijų Krzysztofui Rakui, pagrindinį ir antro plano vyrų vaidmenis Tomaszui Kotui ir Piotrui Glowackiui bei žiūrovų simpatijų prizą.

Baleto debiutai

Per porą savaičių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parodytuose klasikiniuose baletuose buvo galima išvysti keletą naujų vaidmenų, o tai paprastai sužadina susidomėjimą senais pastatymais ir suteikia galimybę jiems patiems keistis ir atjaunėti.
 
Gal ir nederėtų „senu“ vadinti dabartinio Léo Delibes’o „Kopelijos“ pastatymo (nors šį baletą siejame su profesionalaus Lietuvos baleto pradžia 1925 m.) – tai spektaklis, naujas ne tik sukūrimo metais (premjera įvyko 2010-aisiais), bet ir požiūriu į dramaturginę, choreografinę ir muzikinę medžiagą. Naujos libreto redakcijos autorius dailininkas Michailas Šemiakinas prisodrino spektaklį baugių ir keistų įvaizdžių, kurių centre – iš E.T.A. Hoffmanno pasakos pažįstamas Smėlio žmogus ir mechaninių automatų bei akinių meistras Kopelijus, kurį vasario 20 d. spektaklyje pirmą kartą įkūnijo Marius Miliauskas.

Filmai kaip romanai

Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.

Kamerinės muzikos oazė

Vasario 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko ne simfoninio ar kamerinio orkestro koncertas, paprastai sutraukiantys daug klausytojų. Šįsyk buvome pakviesti į kamerinių sonatų vakarą, kuriame japonų smuikininkas Daishin Kashimoto su lietuviu pianistu Vyčiu Šakūru atliko tris klasikines sonatas: Ludwigo van Beethoveno A-dur, op. 30, Nr. 1 (pagal bendrą numeraciją Šeštoji), Johanneso Brahmso Nr. 2 A-dur, op. 100, ir Cézaro Francko A-dur, FWV 8. Koncertas sutraukė kaip reta daug muzikos profesionalų, pedagogų, jaunų stygininkų. Nestigo ir koncertus lankančios, muziką mėgstančios publikos.
 
Kiekvienąsyk filharmonijoje matydama gražią sostinės publiką – ir jaunus, ir garbaus amžiaus žmones – prisimenu aukšto kultūros funkcionieriaus prieš kurį laiką į viešumą mestą frazę, esą filharmoniją lanko vienos močiutės. Nuolatiniams filharmonijos koncertų klausytojams akivaizdu, kad tai visiška netiesa. Tačiau koks nors pilietis, filharmonijoje pasirodantis kartą per kelerius metus arba ir visai joje nebūnantis, tikriausiai pasidžiaugė: gerai darau, kad ten nesėdžiu...

3 ir 2

Paroda „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ susideda iš trijų erdvių. Pirmoji – pietinė salė, kurioje sugretinti Anu Vahtros ir Raulio Meelio kūriniai, antroji – kiemelis, kuriame rodoma Déneso Farkaso fotoinstaliacija, o trečioji – šiaurinė salė, kurioje eksponuojami Meelio ir Farkaso kūriniai. Vien iš kūrinių išdėstymo aišku, kad trys menininkai nėra paliekami ramiai kiekvienas savo erdvėje, o yra verčiami bendrauti tarpusavyje. Vis dėlto sudaromos dvi, o ne trys poros. Iš kūrinių išdėstymo taip pat aišku, kad daugiausia dėmesio parodoje skiriama Meeliui, Farkasas atsiduria antroje vietoje, Vahtra – trečioje. Šiek tiek pasidomėjus paaiškėja, kad dėmesio hierarchija paremta menininko svoriu Estijos dailės kontekste.

Meelis, vyriausios kartos atstovas, konceptualaus menininko karjerą pradėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, bet iki 10-ojo dešimtmečio turėjo marginalo statusą, nes be dailininko diplomo negalėjo būti Dailininkų sąjungos nariu. Nuo 10-ojo dešimtmečio jis užėmė pelnytą klasikinio avangardo pionieriaus sostą, kuris pastaraisiais metais buvo nušviestas naujai – 2013 m. kuratorė Margit Säde Meelio kūrinius įtraukė į KUMU parodą „Pomirtiniai sodų gyvenimai“ („Afterlives of Gardens“), priminusią jo kūrybą jaunajai kuratorių kartai, o 2014 m. vasarą KUMU didžiojoje salėje buvo surengta pirmoji tokio masto Meelio retrospektyvinė paroda, pavadinta „Dialogai su begalybe“ („Dialogues with Infinity“, kuratoriai Eha Komissarov ir Raivo Kelomees). Šių metų pradžioje Meeliui įteikta Estijos Nacionalinė kultūros premija už gyvenimo nuopelnus. Parodoje pristatomi ankstyvieji grafiko piešiniai spausdinimo mašinėle – konkrečiosios poezijos manuskriptas „Klubas“ (1968–1969) – ir ankstyvieji šilkografijos atspaudai.

Numanomi malonumai

Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.
 
Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.

Psichogeografinė kelionė vaizdais

Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.

Ne vien pilki atspalviai

Niūriems žiemos vakarams praskaidrinti kai kurie siūlo jaukiai įsitaisyti prie židinio, dar pasišildant arbatos puodeliu, ir prapulti knygų pasaulyje. Galbūt taip ir būčiau padariusi, bet vasario 26-osios vakarą Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė kartu praleisti Šv. Kotrynos bažnyčioje ir pasiklausyti „Gyvenimo istorijų ir atspalvių muzikoje“ – taip pavadintas koncertas žadėjo muzikos garsais papasakoti įvairias gyvenimo patirtis. Istorijas pasakojo trys šiuolaikiniai kūriniai, iš kurių du – lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio ir Zitos Bružaitės, vienas – lenkų kūrėjo Wojciecho Kilaro, prieš keletą metų palikusio šį pasaulį. Džiugu, kad taip aktyviai šiuolaikinę lietuvių kūrybą propaguoja Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vedamas dirigento Donato Katkaus, kurio motto – publikai parodyti, jog „lietuviška muzika irgi yra muzika“. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio mūsiškių kolektyvų, kurio repertuare nuolat sistemingai skamba mūsų kompozitorių opusai, o kasmetė tradicija „Druskomanijos“ festivalyje atlikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurų darbus liudija nuoširdų domėjimąsi nūdienos muzikinėmis aktualijomis ir siekį žengti koja kojon su laiku. Tai, kad vadovas vertina ir palaiko jaunąją kartą, liudija ir daugybė jaunų veidų orkestre – tai nesenstantis kolektyvas, terpė atsiskleisti talentingam jaunimui.

PUSLAPIS
IŠ
1003