7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Eglė Juocevičiūtė

Eglė Juocevičiūtė

Reformatų skveras: lūžio taškas viešųjų erdvių atnaujinimo istorijoje?


2018 m. birželio pabaigoje Vilniaus savivaldybė paviešino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą Vilniaus Reformatų skvero atnaujinimo projektą ir informaciją apie su rangovu UAB „Eikos statyba“ pasirašytą sutartį, pagal kurią jau 2018 m. vasarą ketinta pradėti atnaujinimo darbus. Skverą kasdien naudojantiems žmonėms, architektūros, kraštovaizdžio, paveldosaugos ir kitų sričių specialistams išreiškus nepritarimą projektui, Vilniaus savivaldybė sutiko rugpjūčio 9 d. surengti viešą susitikimą su visuomene, kurio metu bus aptariamas parengtas projektas ir galimi jo keitimai, atsižvelgiant į išsakytus komentarus.


Tą pačią dieną skvere vyks ir projektui nepritariančių aktyvistų rengiamas vienos dienos Re:formatų festivalis, skirtas Reformatų skverui ir siekiui reformuoti vilniečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl viešųjų erdvių. Festivalis vyks nuo 12 val. iki 24 val. Jį atidarys muzikinė procesija, dienos metu vyks meninės akcijos, 16 val. prasidės aktyvistų tarpusavio diskusijos, 18 val. – diskusija su Vilniaus savivaldybės atstovais ir dabartinio projekto rengėjais, nuo 20 val. prasidės vakaro muzikinė ir sporto programa. Išsami festivalio programa.

 Ignas  Šimelis, Atpažintas objektas. 1995 m.
Ignas Šimelis, Atpažintas objektas. 1995 m.
Eglė Juocevičiūtė

4 ir 4

Grupinė paroda „8“ (AV17) galerijoje

Į parodą neambicingu, užtat nepretenzingu pavadinimu „8“ pirmiausia ėjau dėl gerai pažįstamos Marijos Šnipaitės, taip pat dėl šiek tiek pažįstamo Jono Aničo. Kitos pavardės nesakė nieko, bet pirmosios dvi žadėjo asmenine ir kolektyvine atmintimi penėtus objektų ir vaizdų rebusus. Pasirodė, jog tai dar VDA studijuojančių ir neseniai baigusių skulptorių ir fotografų paroda, kuruota „iš apačios“ – Jono Aničo, vietinio (AV17) galerijoje. Galerija nuosekliai, nors gal ne iki galo sąmoningai kuria savo, kaip vis dar sugebančios nustebinti hibridinės erdvės, reputaciją. Juvelyrikos galerija turistinėje gatvėje, į kurią įėjęs ir pasakęs slaptažodį „aš į parodą“ galėsi apeiti vokiečių turistus ir tau bus atvertos galinės durys, o pro jas pateksi į dvi šiuolaikiniam (objekto) menui skirtas salytes ir panirsi į senamiesčio mūro suteikiamą atsiribojimą.

Asmeninio ir kolektyvinio santykis, viliojantis ateiti pasižiūrėti Šnipaitės ir Aničo kūrinių, pasirodė būsiantis gija, jungiančia tarsi nelabai siektus jungti kūrinius. Tik šįkart šiame santykyje išryškėjo asmeninio išsilaisvinimo iš kolektyvui suturėti sukurtos kontrolės sistemų aspektas. Sauliaus Petrošiaus videodarbe „Personal“ (2010) nuogas atletiškas vaikinas suka gimnastika praturtintus ratus ant riedlentės Kalnų parko estradoje, kuri išpaišyta ženklais, skirtais padėti dainų ir šokių kolektyvų atlikėjams nepasiklysti ir nesugriauti pasirodymo kompozicijos. 2011 m. Jurgita Žvinklytė toje pačioje estradoje vykdė vyksmų ciklą pavadinimu „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, kūnu matuodama atstumus tarp keistųjų, „ateiviams paliktų“ ženklų, tarsi siekdama įrodyti sąmokslinę aukso pjūvio teoriją (tarpai tarp ženklų atitiko įvairius jos kūno dalių ilgius). Kūno talpinimas į numatytus rėmus Jurgitos atveju atrodė analitiškas, bet susitaikantis, o žiūrėdama Petrošiaus videodarbą laukiau, kol jis išsiverš iš nužymėtų ribų. Ribų klausimas tapo atskaitos tašku, kuriuo vertinau kitus parodoje matytus kūrinius. (Artūro Liamzino siaubo filmų scenų vonios kambaryje klišes ironizuojantis videodarbas pro akis nepraslydo, tačiau liko neaišku, kodėl jie su Petrošiaus kūriniu buvo sudėti į vieną televizorių ir beveik neatskirti, paliekant žiūrovą abejoti, gal tai „Personal“ dalis.)

Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Janušonis, „Pulsas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Janušonis, „Pulsas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Junevičius, „Miesto įvaizdis“, instaliacijos fragmentas. 2015–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Junevičius, „Miesto įvaizdis“, instaliacijos fragmentas. 2015–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Aktyvi nostalgija

Vytenio Tolučio paroda „Tarpinė stotelė“ Vilniaus grafikos meno centro galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“

Medinė tvirtos konstrukcijos taburetė, lentinės durys, mediniai langų rėmai ir lentinės langinės, rogutės su sėdimąja dalimi iš medžio lentelių. Tai daiktai, kurių paviršiai atsidavė mūsų žvilgsniui Vytenio Tolučio parodoje „Tarpinė stotelė“ iki kovo 26 d. VGMC galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“. Išgirdę šį sakinį, skaičiusieji Roland’ą Barthes’ą tikėtųsi, jog toliau bus kalbama apie fotografiją ir jos galią apgauti bei nuvilti. Tačiau šįkart susidūrėme su antimetafora, metaforos subuitinimu, o gal ironiška metaforos dekonstrukcija – matėme tikrus nuo minėtų daiktų nuplėštus paviršius. Bet prie fotografijos dar teks grįžti.

Šie nuplėšti paviršiai, aiškina Vytenis, tai atspaudai, atlikti strappo technika paremtu metodu. Ši technika naudojama restauratorių, kai norima perkelti sienos tapybos kūrinį ne išpjovus gabalą sienos, bet nuo sienos nuimant dažų sluoksnį, jį (vėliau karštu vandeniu ištirpinamais) klijais priklijuojant prie drobės. Vytenis su „Tarpine stotele“ baigė VDA grafikos magistro studijas, platesnei publikai pristatė ją grafikos galerijoje, tad į pasirinktą metodą siūlo pažiūrėti iš šios specialybės pusės – jo naudoti daiktai pasitarnavo klišėmis, kurių „veidrodinį“ atvaizdą matome prilipusį prie drobių. Tai, kas atlipo – keletas dažų sluoksnių, ant daikto atsiradusių neįvardijamame laike neįvardijamų dažytojų dėka. Taip pat prilipo keletas iš daikto kūno seniai norėjusių ištrūkti skiedrų ir potencialių rakščių. Naudoti daiktus tarsi klišes – sumanymas nenaujas, dažnai pasitelkiamas norint kalbėti apie tikrovės suvokimą, mus supančių objektų unikalumą ar jų atmintį. Visa tai, atrodo, svarbu ir Vyteniui, tačiau pasirinkęs agresyvesnį metodą nei užtepti dažų ir prispausti popierių šioms temoms jis suteikė aktyvaus tyrimo atspalvį.

Vytenis Tolutis, parodos „Tarpinė stotelė“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, parodos „Tarpinė stotelė“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Kam kalba Vilniaus skulptūros?

Modernaus meno centro projektas „Vilniaus kalbančios skulptūros“

Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning – Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis. Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų – „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Pateikdami šiek tiek kontekstinės informacijos, gana daug dėmesio skyrėme bandymams sukurti užduotis ir suformuluoti klausimus, kurie padėtų laikraštuko vartotojams patiems suprasti, ar skulptūrai parinkta forma ir vieta atitinka jos transliuojamą pranešimą, iš kokių elementų skulptūra susideda ir kaip tų elementų derinys sukuria tam tikrą įspūdį.

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Skulptorius – Petras Aleksandravičius, architektai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Frank Zappa (1940–1993). Skulptorius – Konstantinas Bogdanas, architektas – Valdas Ozarinskas. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Frank Zappa (1940–1993). Skulptorius – Konstantinas Bogdanas, architektas – Valdas Ozarinskas. 1996 m. A. Narušytės nuotr.
Undinė. Skulptorius – Romas Vilčiauskas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Undinė. Skulptorius – Romas Vilčiauskas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Barbora Radvilaitė (1520–1551).Skulptorius – Vladas Vildžiūnas. 1982 m. A. Narušytės nuotr.
Barbora Radvilaitė (1520–1551).Skulptorius – Vladas Vildžiūnas. 1982 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Cvirka (1909–1947). Skulptorius – Juozas Mikėnas, architektas - Vladislavas Mikučianis. 1959 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Cvirka (1909–1947). Skulptorius – Juozas Mikėnas, architektas - Vladislavas Mikučianis. 1959 m. A. Narušytės nuotr.
Romain Gary (1914–1980). Skulptorius – Romualdas Kvintas, architektas – Alvydas Songaila. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Romain Gary (1914–1980). Skulptorius – Romualdas Kvintas, architektas – Alvydas Songaila. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

3 ir 2

Paroda „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ Šiuolaikinio meno centre

Paroda „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ susideda iš trijų erdvių. Pirmoji – pietinė salė, kurioje sugretinti Anu Vahtros ir Raulio Meelio kūriniai, antroji – kiemelis, kuriame rodoma Déneso Farkaso fotoinstaliacija, o trečioji – šiaurinė salė, kurioje eksponuojami Meelio ir Farkaso kūriniai. Vien iš kūrinių išdėstymo aišku, kad trys menininkai nėra paliekami ramiai kiekvienas savo erdvėje, o yra verčiami bendrauti tarpusavyje. Vis dėlto sudaromos dvi, o ne trys poros. Iš kūrinių išdėstymo taip pat aišku, kad daugiausia dėmesio parodoje skiriama Meeliui, Farkasas atsiduria antroje vietoje, Vahtra – trečioje. Šiek tiek pasidomėjus paaiškėja, kad dėmesio hierarchija paremta menininko svoriu Estijos dailės kontekste.

Meelis, vyriausios kartos atstovas, konceptualaus menininko karjerą pradėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, bet iki 10-ojo dešimtmečio turėjo marginalo statusą, nes be dailininko diplomo negalėjo būti Dailininkų sąjungos nariu. Nuo 10-ojo dešimtmečio jis užėmė pelnytą klasikinio avangardo pionieriaus sostą, kuris pastaraisiais metais buvo nušviestas naujai – 2013 m. kuratorė Margit Säde Meelio kūrinius įtraukė į KUMU parodą „Pomirtiniai sodų gyvenimai“ („Afterlives of Gardens“), priminusią jo kūrybą jaunajai kuratorių kartai, o 2014 m. vasarą KUMU didžiojoje salėje buvo surengta pirmoji tokio masto Meelio retrospektyvinė paroda, pavadinta „Dialogai su begalybe“ („Dialogues with Infinity“, kuratoriai Eha Komissarov ir Raivo Kelomees). Šių metų pradžioje Meeliui įteikta Estijos Nacionalinė kultūros premija už gyvenimo nuopelnus. Parodoje pristatomi ankstyvieji grafiko piešiniai spausdinimo mašinėle – konkrečiosios poezijos manuskriptas „Klubas“ (1968–1969) – ir ankstyvieji šilkografijos atspaudai.

Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dénes Farkas, „Akivaizdi neišvengiamybė“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Raul Meel, „Kubas“. 1968–1969 m.
Raul Meel, „Kubas“. 1968–1969 m.
Anu Vahtra, „Panašumas ir reprezentacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Anu Vahtra, „Panašumas ir reprezentacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Komplekso sprendimas

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“

 

Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.

 

Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Eglė Juocevičiūtė

Apie troškimus

Arūno Gudaičio paroda „Dalys ir gabalai“ Šiuolaikinio meno centre

Apie Arūną Gudaitį kalbėti keblu, nes jo kūrybos įvaizdžio kontūrai išplaukę. Sokratas nuskusta barzda, o tiksliau – fotografija „Gipsinis Sokrato biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą“ iš „Baltos serijos“ (2007–2008) – giliausiai į atmintį įsigėręs vaizdas, mano galvoje susijęs su Gudaičio pavarde. Šio kūrinio įsigėrimą ne mano vienos atmintyje patvirtina faktas, jog jis buvo įtrauktas į Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Didesnio dalis“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Kęstutis Kuizinas). Paroda turėjo reprodukcijų rinkinio pavidalu atstovauti Lietuvos šiuolaikiniam menui per Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpį įvairiose pasaulio meno ir politikos institucijose. Vis dėlto, dėl kuravimo strategijos – leisti kviestiniams menininkams išrinkti ikoniškiausią savo kūrinį – ir jos rezultato – pristatomų kūrinių, reikalaujančių vietinio konteksto išmanymo, reprodukcijų rinkinio – paroda labiau tiko vidiniam ikonų įtvirtinimui ir VDA antrakursių prusinimui. Šiaip ar taip, „Gipsinis Sokratas“ įsitvirtino ikonos pozicijoje.

Arūnas Gudaitis, „Mano atvirukų kolekcija“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Mano atvirukų kolekcija“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Šikšnosparnis“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Šikšnosparnis“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kintančiame dydyje“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kintančiame dydyje“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kristalas“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kristalas“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kristalas“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Kristalas“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Laikrodis“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Arūnas Gudaitis, „Laikrodis“. 2014 m. V. Berlickaitės nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Gaminti ar ne?

Jono Aničo paroda „Procese“ galerijoje AV17

Šiuo metu kuriančių skulptūros studijas baigusių menininkų masė, primerktu žvilgsniu žiūrint, skyla į dvi dalis. Vieni idėjas įvaizdina ir įkūnija objektuose, kuria daugiau mažiau apčiuopiamus daiktus, iš kurių dėlioja savitu būdu pagrįstas instaliacijas. Kitų meninė išraiška pasislinkusi nuo idėjų vertimo objektais link idėjų medijavimo rengiant įvykius, susitikimus, pristatant ar paslepiant vaizdo bei garso objektus arba tiesiog paliekant brūkšnį ant sienos. Stebint šiuolaikinės aukštosios kultūros puoselėjimu užsiimančių institucijų parodų tinklelį, riba tarp šių dviejų dalių nėra aiški, nes pirmieji gilindamiesi į savo interesų sferą migruoja į antrųjų valdas, o antrieji retkarčiais naudoja pirmųjų kūrybą kaip artefaktus (Juozo Laivio atvejis). Riba paaiškėja, kai įsižiūri į šiuolaikinio meno pardavimais užsiimančių privačių galerijų paieškas. Kad parduotų ar bent priviliotų galintį susidomėti asmenį, galerininkėms reikia ko nors apčiuopiamo, įrodančio menininko techniką ir galybę prie kūrinio praleistų valandų.

Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Po eksponato

Davido Maljkovićiaus personalinė paroda „Naujos reprodukcijos“ ŠMC

 

Iki sausio 12 d. Šiuolaikinio meno centre veikia vieno žymiausių šiuolaikinių kroatų menininkų Davido Maljkovićiaus personalinė paroda „Naujos reprodukcijos“. Pirma mano pažintis su įvairias medijas savo kūryboje naudojančiu Maljkovićiumi įvyko Nacionalinės dailės galerijos 2009 m. rengtoje videomeno peržiūroje „Architektūros greičiu“, kurioje rodytas jo plačiausiai žinomas darbas – videotrilogija „Scenes for a New Heritage“ (2004–2006). Šis kūrinys tuomet pasirodė emocionalus, šmaikštus ir kalbėjo man dar gana nauja tema – apie kolektyvinę (socializmo ir modernizmo) amneziją. Žiūrovus jis sužavėjo blizgesiu tiesiogine prasme – prie apleisto ir apgriuvusio, bet dar blizgančio Vojino Bakićiaus projektuoto paminklo Antrojo pasaulinio karo aukoms Jugoslavijoje keletas jaunuolių privažiuoja folija apvyniotu automobiliu, turinčiu priminti ateities automobilį, nes videokūrinys mus perkelia į laikotarpį tarp 2045 ir 2063 metų. Pasivaikščioję po apgriuvusią struktūrą ir paspėlioję, kokia galėjo būti jos funkcija, jie padaro išvadą, kad „tai buvo kitokie laikai“.

 

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Po mugės“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Po mugės“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, „Laikinosios projekcijos“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, kūrinio „Laikinosios projekcijos“ fragmentas. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, kūrinio „Laikinosios projekcijos“ fragmentas. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, kūrinio „Laikinosios projekcijos“ fragmentas. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
David Maljković, kūrinio „Laikinosios projekcijos“ fragmentas. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Nelankiusiems fizikos pamokų

Ingo Nussbaumerio personalinė paroda galerijoje „Vartai“

 

Pastaruoju metu Lietuvos meno padangėje vis dažniau ir ryškiau kelia galvą meninio tyrimo sąvoka. Mano iš dalies informuotu supratimu, tai – toks tyrimas, kurio metu duomenys renkami ir apdorojami naudojantis metodais iš įvairių pasirinktų mokslinių disciplinų, o tieji pristatomi esantys meniniais metodais. Kartais rezultatas atrodo labiau meninis, kartais – labiau tyrimas. Tokios ir panašios veiklos apibrėžimas intensyviai formuluojamas jau pastaruosius 10 metų, ir vienas iš diskutuojamų klausimų susijęs su meninio tyrimo pristatymo forma. Ar meninio tyrimo rezultatai turi būti išdėstyti aiškinamajame tekste, ar išreikšti meniniais objektais? Akiai, nesusijusiai su šia diskusija (manoji kaip tik tokia ir yra), meninio tyrimo naudingumas visuomenei dažniausiai įrodomas suformuluojant rezultatus aiškinamajame tekste. Tuo tarpu įdomumas dažniausiai pasirodo ten, kur meninis objektas įtikina be jokių tekstų.

 

Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, „Virtualios šviesų tūbos“. 2011 m. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
Ingo Nussbaumer, ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas