7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Filmai kaip romanai

Pokalbis su režisieriumi Fredericku Wisemanu

Agnė Mackevičiūtė
Nr. 9 (1115), 2015-03-06
Kinas
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.
 
Man didžiulė garbė pristatyti ir kalbėtis su vienu žymiausių, savičiausių dokumentinių filmų kūrėjų pasaulyje. Prieš pradėdamas pokalbį, tarsiu keletą žodžių apie jus. Fredericas Wisemanas gimė 1930 m. Bostone. Studijavo teisę. Atkreipkite dėmesį, Fredui – 85-eri, jis ką tik grįžo paslidinėjęs! Kaip režisierius jis debiutavo 1967 m., filmu „Titicut Follies“ – psichiškai nesveikų nusikaltėlių ligoninės, iki šiol garsėjančios prasta reputacija, portretu. Šis filmas tapo savotišku Fredo filmų modeliu – jis kuria ypač detalius institucijų portretus. Kasmet sukuria maždaug po vieną tokį portretą. Apie policijos nuovadą, naktinį klubą, gimnaziją, Berklio universitetą, baleto mokyklą. Fredai, kaip pasirinkai Nacionalinę galeriją?
 
Jau seniai norėjau sukurti filmą apie muziejų. Devintajame dešimtmetyje kreipiausi į Metropoliteno muziejų Niujorke ir jie susidomėjo, tačiau norėjo atlygio. Pamaniau, kad tai šiek tiek nesąžininga, nes jų įplaukos nepalyginamai didesnės už mano. Todėl mečiau šią mintį ir ėmiausi kitų darbų. 2011 m. žiemą, slidinėdamas Šveicarijoje, susipažinau su moterimi, dirbusia edukaciniame Nacionalinės galerijos skyriuje. Ji buvo mačiusi mano filmų ir pasiteiravo, ar manęs nedomintų Nacionalinė galerija. „Be abejo“, – atsakiau. Ji supažindino su galerijos gidais, parodė restauracijos skyrių, ir savo paties nuostabai ištariau: „Gerai.“ Tris žiemos mėnesius čia praleidau kartu su Johnu Davey, puikiu operatoriumi, su kuriuo kartu sukūrėme jau 27 filmus. Per tuos tris mėnesius sukaupėme 170 valandų medžiagos, tada 13 mėnesių montavau. Panaudojau vieną šešiasdešimtąją sukauptos medžiagos dalį.
 
Kai įžengiate į tokio pobūdžio institucijas, kas Jums svarbiausia?
 
Vienintelis mano noras – sukurti gerą filmą. O tai yra lyg lošimas Las Vegase, nes niekada nežinai, kokia korta iškris. Aš nieko nerežisuoju. Filmuodamas atlieku tyrimą. Svarbiausia mano užduotis – sukaupti daug medžiagos ir sugalvoti, kaip ją sumontuoti. Tad pradžioje neturiu jokių idėjų, tik viltį, kad pavyks sukaupti pakankamai medžiagos filmui ir jį užbaigti. O temos ima rastis tik kokį šeštą ar septintą montavimo mėnesį. Ir tik sumontavęs visus epizodus, kuriuos manausi galėsiantis panaudoti, pradedu galvoti apie struktūrą. Negaliu pradėti nuo abstrakcijų. Turiu įsivaizduoti galimą seką, santykius tarp epizodų, kad vienas prisišauktų kitą. Idėja, jei filmas turi idėją, atsiranda kaip šio proceso pasekmė.
 
Kokios temos kilo šįkart?
 
Manau, kad bet kokį vykusį filmą suvokiame dviem lygmenimis – tiesioginiu ir abstrakčiu. Tiesioginis lygmuo veikia, jei apskritai suprantame, kas sakoma, kas vyksta, apie ką filmas. Abstraktusis lygmuo – mintys, kurias siūlo epizodai. Tikiuosi, kad šis filmas yra reportažas apie Nacionalinę galeriją, apie tai, ką sužinojau per tris čia praleistus mėnesius, ir trylika mėnesių medžiagos studijų.
 
Mintys, kurios, tikiuosi, kils žiūrint filmą, susijusios su labai skirtingų meno formų santykiais: filmų, paveikslų, poezijos, šokio, teatro. Visas šias formas sieja apibūdinimo, metaforizavimo klausimai. Dauguma Nacionalinės galerijos paveikslų pasakoja istoriją. Filmas taip pat pasakoja istoriją. Bandžiau suprasti, kaip filmuoti paveikslus. Nusprendžiau, jei tik bus galimybė (ją turėjau 85 proc. laiko), filmuoti patį paveikslą, kad paveikslas užpildytų visą kadrą. Kad nematytume rėmo, sienos, kortelės, kuri jį identifikuotų. Manau, taip paveikslas atgyja. Be to, naudodamas skirtingus lęšius, galiu sukurti serijas iš to paties paveikslo detalių – tokiu būdu rodomas paveikslas tampa panašus į filmą. Yra dar puikiųjų Nacionalinės galerijos gidų pasakojimų įvairiems lankytojams: pradinukams, gimnazistams, suaugusiems. Taigi filme yra paveikslų, paveikslų istorijų ir sąsajų su kitomis meno formomis. Tokia, mano manymu, būtų ta idėja, nepaisant tiesioginio įvairių galerijos skyrių vaizdavimo.
 
Esate teigęs, kad savo filmuose prisiimate marginalų, neturinčių galimybės kalbėti, visuomenės figūrų balsą. Šiame filme žmonės kalbėti tikrai gali ir ne tik apie save!
 
Taip, net ir tie iš paveikslų. Tačiau manau, kad kartais žmonės klaidingai suvokia mano veiklą. Jiems atrodo, kad tai ne Fredo Wisemano filmas, jeigu nekalbama apie vargšus, išnaudojamus žmones. Man atrodo, kad darau ne tai. Be abejo, „Titicut Follies“ yra apie kalėjimą, ta vieta siaubinga. Reikėtų būti absoliučiai nejautriam, kad nevaizduotum ten egzistuojančio siaubo. Tačiau visuose savo filmuose stengiausi parodyti filmuojamos vietos sudėtingumą, jos nesuprastinti, nes tai būtų pernelyg lengva. Manau, vienodai svarbu rodyti jautrius, gerus, protingus, geranoriškus žmonių poelgius, kaip ir siaubingus, blogus, manipuliatyvius. Nors tikiuosi, kad mano filmai turi dramaturginę struktūrą, taip pat tikiuosi, kad tai – istoriniai dokumentai, nes iliustruoja mūsų poelgių įvairovę – kaip elgiamės, kalbame tada, kai kuriu filmą.
 
Ką darote, kad žmonės atsivertų prieš kamerą?
 
Dažniausiai nedarau nieko. Be to, kad juos blaško mano didžiulės ausys, daugiau nedarau nieko. Blogiausia, ką gali tokiu atveju pasakyti: „Nekreipkite į mus dėmesio, nežiūrėkite į kamerą“, nes tada tai garantuotai įvyks. Todėl stengiuosi elgtis natūraliai, neatrodyti pretenzingai. Jei žmonėms įdomu, kaip veikia kamera, stengiuosi jiems paaiškinti. Atsakau į visus klausimus. Tačiau tikrai nežinočiau, kaip paaiškinti, ką darau. Egzistuotų keli galimi paaiškinimai: abejingumas, tuštybė, savimeilė. Be to, dauguma mūsų esame pernelyg prasti aktoriai, kad prieš kamerą neatpažįstamai pakeistume savo elgseną. Jei nenorime patekti į kadrą, – pasitraukiame. Jei norime, elgiamės taip, kaip, manome, tinkama elgtis konkrečioje situacijoje. O aš būtent to ir noriu.
 
Pateiksiu pavyzdį, kuris paaiškins, apie ką kalbėjau. 1969 m. kūriau filmą apie policiją Kanzase. Tais laikais Kanzase policija, norėdama sulaikyti prostitutę, privalėjo turėti du įkalčius – „kainą“ ir „veiksmą“. Tai reiškė, kad neuniformuotas policininkas išsirinkdavo moterį, nusivesdavo ją į viešbutį, suderėdavo kainą, atsiguldavo su ja į lovą ir paskutinę akimirką pasakydavo: „Suimu jus.“ Vieną iš tokių kartų policininkas areštavo moterį, vedėsi laiptais žemyn, jinai jį nustūmė nuo laiptų, pabėgo ir pasislėpė. Per raciją jis išsikvietė pastiprinimą. Atvažiavome automobiliu, jis pasakė, kad moteris pasislėpė rūsyje. Prasidėjo paieška, moterį policininkai rado tamsiame rūsyje, už baldų. Ištempė ją į viršų. Filmavome. Ir štai, prieš kamerą, prieš filmavimo komandą ir kitus pareigūnus vienas policininkų ėmė ją smaugti. Jis jos nenužudė, tačiau 20–30 sekundžių neleido jai kvėpuoti. Kai ji pasakė kitam policininkui, kad šis ją smaugia, buvo atsakyta: „Ne, jums tik pasirodė“, nors mes viską ką tik matėme. Tada vienas policininkų jai paaiškino: „Nori būti prostitute – būk, tačiau jeigu pričiupsime, vešime į nuovadą, gausi penkiasdešimties dolerių baudą, paimsime tavo pirštų atspaudus ir grįši į gatvę po pusvalandžio.“ Galima teigti, kad jei tą dieną nebūtume filmavę, jie ją būtų nužudę. Tačiau manau, kad svarbiausia – ne tai. Policininkas paaiškino jai, kad jei ji nori sutarti su policininkais, turi žaisti žaidimą. O žaidimo taisyklės – elgtis taip, kaip jis ką tik paaiškino. Jie manė, kad smaugti yra absoliučiai priimtina, nes ji policininką nustūmė nuo laiptų. Sakyčiau, tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kas nuolat vyksta. Visi manome, kad elgiamės tinkamai. Tačiau mus stebintys žmonės nebūtinai tam pritartų. Turbūt tai – viena priežasčių, kodėl kuriu tokius filmus. Atleiskite už tokį ilgą atsakymą!
 
Jūsų filme nėra naratyvo, interviu, niekas filme nėra įvardijamas. Kodėl taip tvirtai laikotės įsikibęs tokios prieigos?
 
Dieve, nes man taip patinka! Yra režisierių, gebančių sukurti puikius, interviu paremtus filmus. Tačiau man taip netinka. Manau, kad mano filmai paveikūs, nes žiūrovas jaučiasi taip, tarsi ten būtų. Stengiuosi montažu pateikti pakankamai informacijos, kad jie prieitų savų išvadų. Manau, taip teisingiau, nes dažnai pasakotojas yra visažinis, jis sako, ką tu turi galvoti. Aš esu už tai, kad žmonės patys nuspręstų. Jie suaugę ir patys gali suprasti, kas vyksta. Mano darbas – pateikti pakankamai informacijos. Pavyzdžiui, buvau kritikuojamas dėl filmo apie Paryžiaus baleto mokyklą, kad neįvardijau šokėjų. Tačiau jeigu pradėčiau, nežinočiau, kada sustoti. Jei visus, ekraną užpildytų vardai, kurie visiškai iškreiptų vaizdą. Nicholasas Penny nėra įvardijamas kaip galerijos direktorius, tačiau iš epizodų, kuriuose jis pasirodo, manau, akivaizdu, kad jis – autoritetingas asmuo. Tie, kurie jį pažįsta, ir taip žino, o kurie nepažįsta, gali spręsti iš to, ką jis sako, kaip elgiasi, ir prieiti išvados, kad jis yra bosas.
 
Filmai atrodo neutralūs, bet Jūs juos apibūdinate kaip šališkus, teisiančius ir manipuliatyvius...
 
Nes dirbu sąžiningai! Įsivaizduokite, turiu 170 valandų medžiagos. Nesu geras matematikas, bet yra bent jau kelis šimtai pasirinkimo galimybių. Visos subjektyvios, nes į filmą patenka tai, kas, mano manymu, turėtų patekti, ir mano sugalvotu būdu, mano sugalvota seka. Taigi viską lemia subjektyvios vidinės nuostatos. Todėl epitetus „šališkas“, „teisiantis“, „manipuliatyvus“ naudoju teigiama prasme, nes tai iš tiesų apibūdina mano veiklą. Mano filmai labiau primena romaną nei žurnalistiką. Gerame romane tiesiogiai neteigiama, ką turėčiau galvoti apie žmones, apie kuriuos skaitau. Tai daroma netiesiogiai – dialogu ir stiliumi, kuriuo veikėjai yra apibūdinami. Man atrodo, kad darau kažką panašaus. Tai nereiškia, kad filme neegzistuoja nuomonė, tačiau ji išreikšta netiesiogiai, per struktūrą.
 
Ne vienas Jūsų filmas, net gal ir visi, rodos, tykiai juda iki kokios nors nepaprastos akimirkos, beveik apreiškimo. Tokių žiūrovus žavinčių ištraukų pilna „Youtube“. Ar bus jų ir šiame filme?
 
Nenoriu užbėgti už akių. Pasakykite man po filmo.
 
O jei reiktų paminėti bent vieną?
 
Paminėčiau bent keletą!
 
Papasakokite apie darbą su operatoriumi Johnu Davey. Ar nurodote, ką jis turi daryti, ar nusakote gaires?
 
Žinote, taip seniai kartu dirbame, kad esame lyg pora. Užtenka antakius kilstelti ar staigiai žvilgtelėti, ir viskas aišku. Šitaip bendraujame dieną, filmavimo metu, o vakarais daug šnekamės apie įvairiausias filmavimo galimybes.
 
Teigėte, kad pagrindinis dalykas filme – montažas...
 
Gali turėti puikios medžiagos ir ją sugadinti montuodamas. Svarbus kiekvienas elementas: kameros darbas, garsas, montažas. Neturėdamas gero kadro, nepadarysi gero filmo. Tačiau montažas yra metų darbas. Šiuo atveju tai 170 valandų redukavimas iki trijų.
 
Taigi svarbiausia yra suvokti, „ar yra filmas“?
 
Kiekvienas filmo montavimo procesas primena maniakinę depresiją. Vieną dieną manai, kad tai – pats nuostabiausias dalykas, pats geriausias kada nors sukurtas filmas. Kitą dieną supranti, kad tai – gryniausias šlamštas. Ir nė viena nėra tiesa. Vienintelis būdas – sėstis ant kėdės ir intraveniškai vartoti filmą.
 
Kaip jums pavyko šia išskirtinai britiška institucija sudominti pasaulį?
 
Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Tai visiškai nesusiję su britų auditorija. Mano tikslas visada būna sukurti kuo geresnį filmą iš turimos medžiagos, parodyti pasauliui ir žiūrėti, kas bus.
 
Paskutinis klausimas. Koks kitas projektas?
 
Šiuo metu užsiimu dviem dalykais. Prancūzų radijui kuriu 80 min. laidą apie amerikiečių poetę Emilly Dickinson. Ir su choreografu statome baletą „Titicut Follies“ motyvais.
 
Nekantrauju jį pamatyti!
 
Aš irgi!

 

„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“
„Nacionalinė galerija“