7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nenuvaikščiotais takais

Petro Geniušo rečitalis Filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Muzika
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Tolygus, nuolatinis rečitalių pulsas tvinksi nedažno mūsų atlikėjo koncertinėje gyvensenoje. Tačiau šio pulso (visai nesvarbu, kad nematematiniu tikslumu tvinksinčio) ligi šiol neišsižada pianistas Petras Geniušas, kaskart ieškantis ne visai įprastų, „netaisyklingų“ solo koncertų kompozicijų, o pasitelkęs jų sandarą ir interpretaciją kaskart pasidalijantis tuo metu išgyvenamu kūrybos etapu. Kiekvienas, patyręs kokį nors nuoseklesnį sąlytį su konkrečiu instrumentu, suvokia, ką reiškia rečitalis: dvi valandos publikos – kelių šimtų ausų, akių, suvokimų, vaizduočių – akivaizdoje. Tokiam veiksmui reikia ir drąsos, ir įtaigos, ir įsitikinimo, o svarbiausia – vidinės laisvės, žadinančios norą dalintis, diskutuoti, gal net ginčytis. Žadinančios ne troškimą parodyti, ką sugebi, bet siekį patirti tą kūrybos eksponavimo (tarsi parodos) džiaugsmą, kuris neįsivaizduojamas be publikos rezonanso. Tą džiaugsmą, skambant muzikai, paliudijo tyla, susikaupimas, tvyroję naujausiame Petro Geniušo rečitalyje kovo 1 d. Nacionalinės filharmonijos salėje.
 
Į rečitalio kompoziciją „atklydo“ ir praeityje jau šio pianisto studijuoti ciklai (Edvardo Griego ar Bélos Bartóko), ir naujai subrandinta sonata (Samuelio Barberio), radosi ir rečiau jo skambinamas Fryderyko Chopino opusas. Išklausius visą koncertą (o, žinoma, dar ir bisus – atrodo, Federico Mompou miniatiūrą ir Chopino Valsą e-moll), jį tarytum savaip subendravardiklino „reikšminis žodis“ – džiazas. Kaip tik šioji improvizacinės muzikos rūšis, į kurią Geniušas pastaraisiais metais gerokai paniręs, savaip koregavo – tai ryškiau, tai vos matomai – kiekvienos kompozicijos interpretacinį pavidalą. Nesinorėtų teigti, kad tiesiogiai vyravo tiesmukiškas noras improvizuoti, laisvai, nepaisant konkretaus kompozitoriaus stiliaus, perteikti visų minėtų autorių muziką. Veikiau dėmesin krito džiazo muzikos sferai atstovaujantys raiškos būdai, tapę šįkart pianisto interpretaciniais prioritetais, net prerogatyvomis. Tarkim, įsiklausymas į specifiškai pulsuojančią ritmiką, į melodinių linijų ritmikos nesutapimus su pagrindiniu pulsu, į responsorines balsų sąšaukas, atvirą intonavimą ar stilingai vėluojantį judėjimą etc. Regis, tai pasitelkdamas Geniušas ne tik pats formavo dialogą su kūriniais, bet ir mezgė jų tarpusavio dialogą.
 
Žengti pramintais ir nuvaikščiotais takais – nebūdinga šiam pianistui, tad ir sugrįžimas prie jau seniai repertuare įsikūrusių opusų jam tampa ne tiek reminiscencija, kiek savos rūšies eksperimentu. Griego siuita „Iš Holbergo laikų“, prieš gerą dešimtmetį skambėjusi Geniušo rečitalyje – tokia karališka, istoriška, žėrinčiai prakilni, šįkart pastabiau buvo nuženklinta norvegiškais štrichais ir regėjosi tarsi suverta iš mažiau nušlifuotų, briaunotų akmenėlių: sraunia gaivališka energija trykštantis, su springdanso užuominomis Preliudas, asketišku kukliu grožiu atsiverianti Sarabanda, halingo siūleliais ataustas Gavotas, Arija suskambo kaip įvairių muzikinių stilių – Scarlatti, Bacho, Purcello – laisva mozaika, ir galop siuitą vainikavo skerco – Rigodonas. Ciklo visumoje individualiai skleisti kiekvienos miniatiūros matmenį – tai principas, palydėjęs ir kitą iš praeities sugrįžusį opusą: Bartóko „15 vengrų valstiečių dainų“. Šiame kūrinyje, ko gero, labiausiai su originaliomis autoriaus ištarmėmis koreliavo pianisto džiazo patirtis, kai žaidžiama su „materija“ ir virš jos pakylančiomis meninėmis idėjomis, kai konkreti retorika geba išauginti abstraktesnį muzikos grožį arba šiurkštokai artikuliuojami „folklorizmai“ virsta jautrios vaizduotės polėkiais. O kur dar specifiškas kiekvienos miniatiūros ritminis, harmoninis, melodinis variklis, netikėtos balsų responsorijos. Tarp Griego ir Bartóko ciklų įsiterpęs Chopino Polonezas fantazija As-dur, op. 61, kažkodėl šioje draugijoje nesijautė „kaip namie“. Gal dėl to, kad Chopino muzika ir taip sklidina savojo „džiazo“ principų? Tik jiems, ko gero, lemta glūdėti daug giliau, išoriškai bemaž nepastebėtiems, idant nebūtų pažeista kūrinio ir stiliaus šerdis.
 
Galinga Barberio 4 dalių Sonata, op. 26, darsyk tvirtai paliudijo Geniušo, kaip kartotis nelinkusio menininko, laikyseną, menininko, kurį sudėtingos partitūros tik inspiruoja, augina, provokuoja. Akademiškai išugdytą patirtį jis geba sutelkti į įvairialypius dialogus su kitomis muzikavimo praktikomis, plečiančiomis regos lauką, vaizduotę, objektyvią fortepijono prigimtį ir, žinoma, vis kintantį savąjį meninį suvokimą.

 

Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.