Vasario 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko ne simfoninio ar kamerinio orkestro koncertas, paprastai sutraukiantys daug klausytojų. Šįsyk buvome pakviesti į kamerinių sonatų vakarą, kuriame japonų smuikininkas Daishin Kashimoto su lietuviu pianistu Vyčiu Šakūru atliko tris klasikines sonatas: Ludwigo van Beethoveno A-dur, op. 30, Nr. 1 (pagal bendrą numeraciją Šeštoji), Johanneso Brahmso Nr. 2 A-dur, op. 100, ir Cézaro Francko A-dur, FWV 8. Koncertas sutraukė kaip reta daug muzikos profesionalų, pedagogų, jaunų stygininkų. Nestigo ir koncertus lankančios, muziką mėgstančios publikos.
Kiekvienąsyk filharmonijoje matydama gražią sostinės publiką – ir jaunus, ir garbaus amžiaus žmones – prisimenu aukšto kultūros funkcionieriaus prieš kurį laiką į viešumą mestą frazę, esą filharmoniją lanko vienos močiutės. Nuolatiniams filharmonijos koncertų klausytojams akivaizdu, kad tai visiška netiesa. Tačiau koks nors pilietis, filharmonijoje pasirodantis kartą per kelerius metus arba ir visai joje nebūnantis, tikriausiai pasidžiaugė: gerai darau, kad ten nesėdžiu...
Laisvoje šalyje žmonės turi galimybę rinktis. Tačiau vis tiek gaila tų, kuriems niekada neteks patirti jaudulio laukiant susitikimo su muzika, o ją išgirdus – pamiršti visus kasdieniškus reikalus. O dėl pagyvenusių žmonių, tai kaip tik ši publika, tegu ir konservatyvesnė už jaunimą, palaiko reikalingą kultūros pusiausvyrą, dermę tarp seno ir naujo. Europines tradicijas puoselėjančiame krašte kitaip ir negali būti. Jaunimas, kuris šiandien maištauja, ilgainiui irgi subręs. Tuomet, kaip jo tėvai ir močiutės, jis ims ilgėtis kažko gilesnio, pastovesnio, vertingesnio nei „brendų“ diktuojami trumpalaikiai dalykėliai. Neįmanoma visą gyvenimą šokinėti pagal kurtinančius ritmus ir bjauriai teplioti senamiesčio pastatus.
Šis rimtas, sakyčiau, akademiškas kamerinių sonatų vakaras ypač akivaizdžiai skleidė mąslaus susikaupimo, dėmesingo įsiklausymo į muziką atmosferą. Abu atlikėjai derėjo vienas prie kito panašiu požiūriu į savo misiją. Pirmiausia – muzika, bet ne savasis „aš“, atlikėjo asmenybė tarsi pasitraukusi į antrąjį planą. Ypač tai pasakyčiau apie V. Šakūrą, itin kuklų pianistą. Duetui grojant, nepastebėjau kokių nors papildomų „artistinių“ efektų, noro užvaldyti publiką ir žūtbūt jai patikti. Atlikėjai tiesiog kvietė bendrauti per muziką, sekti jos keliamas mintis ir jausmus.
Gavome progą įsiklausyti į tris skirtingas klasikinės sonatos formos traktuotes, skirtingus garsų pasaulius, atlikėjų pateiktus labai skoningai ir įtikinamai. Visą vakarą nenustojo stebinti ir žavėti ypač išraiškingas, intensyvaus šviesaus skambesio D. Kashimoto smuikas.
Visas sonatas jungė ta pati A-dur tonacija, tačiau Beethoveno, Brahmso ir Francko muzikoje ši tonacija skambėjo skirtingai dėl kitokios harmonijos, kitų idėjų konteksto. Panašiai atsitinka architektūroje klasikinę koloną įkėlus į vėlesnio stiliaus pastatą. Ankstesnių elementų išsaugojimas kintant kontekstams – labai svarbus muzikos gyvasčiai. Žinoma, vieną muzikos stilių keičiant kitam, vienokiam jos turiningumui transformuojantis į visiškai naują. Šių transformacijų trajektorija buvo akivaizdi: nuo objektyvaus elementų žaismo Beethoveno sonatoje iki asmeniško, individualaus, emocingo naratyvumo, priartėjančio prie literatūros Francko muzikoje. Brahmsas, kaip klasikas ir romantikas, atsidūrė kažkur per vidurį.
Pianistui V. Šakūrui bendras koncertas su plačiai žinomu prestižinių konkursų laureatu, JAV, Europoje ir Azijoje koncertuojančiu legendinio Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro pirmuoju koncertmeisteriu D. Kashimoto, manyčiau, – didelė sėkmė. Berlyne gyvenantis V. Šakūras Vakarų pasaulyje, sprendžiant iš biografijos programėlėje ir kituose paieškų šaltiniuose, palaipsniui atranda savąją nišą. Nuo 2013 m. jis yra „Kopenhagos festivalio ansamblio“ narys, atliekantis labai įvairią muziką, dažnai – šiuolaikinę (tai vertėtų prisiminti mūsų naujosios muzikos festivalių, ypač „Gaidos“, rengėjams). Beje, su šiuo ansambliu, greta kitų įžymių savo partnerių, kamerinę programą yra grojęs ir D. Kashimoto.
Vilniuje šį smuikininką esame jau girdėję, tad nenuostabu, kad koncertas sudomino daug profesionalų. 2007 m. su Juozo Domarko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru jis atliko J. Brahmso Koncertą D-dur, , o tų pačių metų pabaigoje surengė kamerinės muzikos vakarą su pianiste Mūza Rubackyte. Dueto su Vyčiu Šakūru klausėmės pirmąsyk.
D. Kashimoto turi daugiametį kamerinio ansamblio partnerį, iš Rusijos kilusį pianistą Konstantiną Lifschitzą, su kuriuo įrašė visas L. van Beethoveno sonatas (2014 m. albumą išleido „Warner Classics“ įrašų kompanija). Apie santykį su Beethoveno muzika smuikininkas yra sakęs: „Stengiuosi visada suvokti Beethoveno genijų. Aukščiausios prabos, kokia yra Beethoveno muzika, atlikimas suteikia man didžiausią pasitenkinimą ir emocinės pilnatvės pojūtį.“ Tai puikiai jautėsi klausantis Kashimoto skleidžiamų muzikos garsų.
