7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne vien pilki atspalviai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir solistų koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 9 (1115), 2015-03-06
Muzika
Niūriems žiemos vakarams praskaidrinti kai kurie siūlo jaukiai įsitaisyti prie židinio, dar pasišildant arbatos puodeliu, ir prapulti knygų pasaulyje. Galbūt taip ir būčiau padariusi, bet vasario 26-osios vakarą Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė kartu praleisti Šv. Kotrynos bažnyčioje ir pasiklausyti „Gyvenimo istorijų ir atspalvių muzikoje“ – taip pavadintas koncertas žadėjo muzikos garsais papasakoti įvairias gyvenimo patirtis. Istorijas pasakojo trys šiuolaikiniai kūriniai, iš kurių du – lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio ir Zitos Bružaitės, vienas – lenkų kūrėjo Wojciecho Kilaro, prieš keletą metų palikusio šį pasaulį. Džiugu, kad taip aktyviai šiuolaikinę lietuvių kūrybą propaguoja Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vedamas dirigento Donato Katkaus, kurio motto – publikai parodyti, jog „lietuviška muzika irgi yra muzika“. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio mūsiškių kolektyvų, kurio repertuare nuolat sistemingai skamba mūsų kompozitorių opusai, o kasmetė tradicija „Druskomanijos“ festivalyje atlikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurų darbus liudija nuoširdų domėjimąsi nūdienos muzikinėmis aktualijomis ir siekį žengti koja kojon su laiku. Tai, kad vadovas vertina ir palaiko jaunąją kartą, liudija ir daugybė jaunų veidų orkestre – tai nesenstantis kolektyvas, terpė atsiskleisti talentingam jaunimui.
 
Koncerto pradžioje D. Katkus išsamiai pristatė ir skambėsiančius kūrinius, ir vakaro solistes – smuikininkę Rūtą Lipinaitytę ir altininkę Vidmantę Andriūnaitę. Abi jos buvo pagrindinės herojės atliekant A. Malcio Koncertą smuikui, altui ir styginių orkestrui (2012). Kaip teigė autorius, „solistai kūrinyje yra savo gyvenimo istorijų pasakotojai, tai lyg savotiški personažai, kurių muzikinės charakteristikos pasižymi daugiabriauniškumu ir daugiaplaniškumu. Solistai yra viso kūrinio ašis, duodanti muzikinius ir emocinius impulsus visam orkestrui.“ Perfrazuojant būtų galima teigti, kad Koncertas davė stipriausius emocinius impulsus visam tolesniam vakarui.
 
Pirmieji kūrinio garsai – pamažu iš tylos besiskleidžiantis, trapus muzikinis audinys, palaipsniui tirštėjantis ir turtinamas vis žemėjančių tembrų, o ilgai tęsiami garsai sutrikdomi nervingos ritmikos pertrūkių. Įžangos muzikai ištirpus į tylą, impulsą tolesniam skambėjimui – kaip ir visame kūrinyje  – duoda solistės. Bendraudamos, dialoge dominuojančios paeiliui, tačiau visuomet likdamos aktyvios pokalbio dalyvės, atlikėjos kūrė savo personažus.
 
Nors abiejų instrumentų partijos pirmoje dalyje grįstos ta pačia medžiaga, išauginta ir plėtojama iš orkestro įžangoje girdėto motyvo, solistės kalbėjo intonaciškai skirtingai. R. Lipinaitytės griežimas perteikė ypač stiprų gyvenimo nervingumą, kurį labiausiai kūrė preciziškai aštri štrichų artikuliacija, judesių energija (ir vidinė taip pat), nė akimirką neslūgstantis frazuotės intensyvumas. V. Andriūnaitė perteikė mažesnę įtampą, artikuliavo ne taip aštriai – tai derėjo su žemesniu ir švelnesniu jos instrumento tembru. Sveikintina, kad ieškoma skirtingų tos pačios muzikinės medžiagos atspalvių. Kita vertus, R. Lipinaitytės išgryninta emocija buvo įtaigesnė. Abi solistės vertos pagyrimo už profesionalų tarpusavio dialogą, už tai, kad, griežiant abiem kartu, aiškiai buvo justi, kuri dalyvė dominuoja, kuri – tik atitaria; ir smuikininkė, ir altininkė parodė vertingą gebėjimą klausytis kito, žinojimą, kada išsiveržti į priekį, o kada atsitraukti; tai žavėjo per visą kūrinį.
 
Antroji kūrinio dalis – kur kas lyriškesnė, vyraujančios emocijos – susikaupimas ir skausmas, o šioje dalyje įterpta kadencija – ekspresyvus ir kontempliatyvus solisčių dialogas. Pabaigoje žemo tembro instrumentų išgaunamos vis nutylančios vieno garso atakos, kaip impulsai, byloja apie lyrikos dramatizmą. Finalinės trečiosios Koncerto dalies, parašytos rondo forma, nuotaika panaši į pirmosios (čia taip pat sugrįžta I d. ritminis nervingas motyvas), refrenuose sudėtinis 7/8 metras sąlygoja netolygius ritminius akcentus, tad pulsas nestabilus, trūkčiojantis, kampuotas. Lyriškesniuose epizoduose buvo malonu klausytis solisčių pokalbio, kai viena atlikėja pradeda frazę, o kita ją užbaigia – nelyg įkvėptų ir iškvėptų sykiu. Abi atlikėjos pademonstravo emociškai turtingą ir įtaigų muzikavimą, tačiau reikia pripažinti, kad R. Lipinaitytė buvo ryškesnė, o V. Andriūnaitė kartais atsidurdavo jos šešėlyje; galbūt taip atsitiko dėl ekspresyvaus  smuikininkės temperamento, o galbūt altininkei pritrūko patirties (magistro studijas LMTA ji baigė vos prieš metus).
 
Po intensyvių išgyvenimų, patirtų klausantis A. Malcio koncerto, gavome dar vieną porciją margaspalvių emocijų – skambėjo Zitos Bružaitės ciklas smuikui ir styginių orkestrui „Keturių dermių miniatiūros“ (solistė – R. Lipinaitytė). Kiekviena ciklo dalis skamba tam tikroje dermėje – lydinėje, fryginėje, miksolydinėje ir dorinėje. Tai malonios ausiai pjesės – kai kurios jų žavi savo melodija (kas gana reta šiuolaikinėje muzikoje), pasteliniu koloritu, kitos – temperamentingu siautuliu. Ciklo esmė – kontrastai: gretimos miniatiūros yra priešingų charakterių (į mažorą linkusios „Lydinė“ ir „Miksolydinė“ – ramesnio pobūdžio, lyrinės, o labiau minoriškos „Fryginė“ ir „Dorinė“ – gaivališkesnės, kartais kone demoniškos), taip pat visos miniatiūros parašytos trijų dalių reprizine forma su viduriniu epizodu, kontrastuojančiu pirminei nuotaikai.
 
Klausantis kūrinio kyla mintis, kad gyvenimas iš tiesų kupinas įvairiausių atspalvių, o iš pažiūros viena emocija įkūnija daugybę jausminių niuansų. Tai atskleidė dermės – dėl savo ypatybių jos nėra grynai mažorinės ar minorinės, o turi nemažai atspalvių. Pjesės buvo atliktos raiškiai, ypač perteikiant šviesią „Lydinės“ melancholiją ir susimąstymą. Finalinėje „Dorinėje“ buvo proga atsiskleisti ir smuikininkės virtuoziškumui, kartu išlaikant intensyvią energiją, palaikomą ir orkestro kontrabosų ritminio ostinato, o vidurinė pjesės dalis buvo persmelkta šviesaus liūdesio nuotaikos. R. Lipinaitytė turtingai atskleidė „Keturių dermių miniatiūrose“ užkoduotus gyvenimo atspalvius ir dar kartą įrodė savo muzikinį jautrumą.
 
Koncertą užbaigė Wojciecho Kilaro „Orawa“ styginių orkestrui, inspiruotas Lenkijos aukštumų folkloro. Liaudiškos melodijos motyvas, kartojamas prie iš pradžių vienišo smuiko palaipsniui prisijungiant kitiems atlikėjams, varijuojamas, transponuojamas, tačiau visuomet išlieka ryškus. Kūrinyje tėra dvi harmoninės funkcijos. Tačiau faktūrinė ir dinaminė įvairovė bei veržlus, įtraukiantis ritmas nė akimirką nepaleido klausytojų: D. Katkus teisingai sakė, kad tai „kūrinys – roko gabalas“, ir orkestrantai „Orawa“ atliko su malonumu (džiugino atlikėjų šypsenos ir entuziazmas), energingai, tiksliai išlaikydami ritmo pulsą. Gali kilti abejonė, ar koncerto, kurio ašis – lietuvių muzika, kontekste ši kompozicija nebuvo lyg svetimkūnis? Tačiau iš tiesų kūrinys puikiai įsikomponavo į programą, pratęsdamas Z. Bružaitės dermių temą – pasirinktas liaudies motyvas yra modalinio pobūdžio ir derminis mąstymas išlaikomas per viso kūrinio plėtotę. Be to, kompozicijos pabaigoje girdėtas lydinis tetrachordas tapo dar viena šių kūrinių sąsaja – Z. Bružaitės „Lydinės“ orkestro akompanimente skambėjo tokio paties garsaeilio ostinato. Klausydamiesi šios muzikos išgirdome dar vieną istoriją – šįkart iš lenkų kalniečių gyvenimo.
 
Tikiu, kad koncerto publika, vakarą praleidusi Šv. Kotrynos bažnyčioje, praturtino patirtų emocijų paletę įvairiausiais – margo kolorito, o ne vien pilkais – atspalviais. O aš, manau, ir daugelis klausytojų, nekantriai lauksiu kitų istorijų, pasakojamų šio koncerto atlikėjų – ypač Rūtos Lipinaitytės.