7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Psichogeografinė kelionė vaizdais

Maršrutas: Vilnius–Kaunas–Marijampolė–Vilnius

Agnė Narušytė
Nr. 9 (1115), 2015-03-06
Dailė Fotografija
Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.
 
Traukinyje Vilnius–Kaunas
Žmonių prilipo daug, visi – į antrą klasę apačioje. Mane prie lango prispaudė dvi moteriškės. Viena – putli, čežanti odine striuke, žybčiojanti auksiniais auskarais, mosuojanti ilgais violetiniais nagais. Kita – aukšta, džinsuota, trumpai nukirptais nespalvotais nagais, po kaklu pasirišusi fovistinę skarelę, kuri man priminė André Deraino paveikslą „Kelio posūkis“ (1906). Kad neapžiūrinėčiau, įsmeigiau akis į vaizdą už lango, bet peizažą užstojo spygliuočių siena, kapojama proskynomis, elektros laidų, stulpų ir keliukų dryžiais – begarsiu plazdančiu ritmu. Taip ir užsnūdau. Per miegus girdėjau, kaip mano bendrakeleivės kalbėjosi apie gyvenimą barakuose, „užpilamą“ sriubą ir šaudymo paskaitas. „Rytoj eisiu medžioti, kiekvieną dieną eičiau – medžioklė man viskas, nuo vaikystės.“ Balsas priklausė tai su skarele. Iš nuostabos pramerkiau vieną akį: ant violetinio nago žybčiojo blizgučiai. Galutinai pažadino televizinis vyro balsas: „Jums skambina „Lietuvos garbė“. Sakykite, prašom, apie ką jūsų mama svajoja... Keliuką į jos namus sutvarkyti? Kiek žmonių tuo keliu naudojasi?... Jūsų mama ir tas diedukas, daugiau niekas?... Bet, sakykit, gal ji svajoja ką nors pamatyti, kur nors nuvažiuoti?... Ne? Tik kelio reikia?... Ką gi...“ Traukinys įvažiavo į tunelį ir pokalbis nutrūko.
 
Laikinų vietų galiojimo laikas
Kaune lijo kiek stambesniais lašais nei Vilniuje. Prie stoties iškart prislėgė pilkas rutinos blokas, kurio tipiška garsinė išraiška – šlapiu asfaltu prašniokščiantis transportas. O vaizdinė – niūri požeminė perėja, prie užuolaidų parduotuvėlės lauke išstatytos šlapios užuolaidos, virš kažkokios įstaigos kybančios purvinos Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavos. Mėginau gelbėtis įsivaizduodama būsimą pavasarį. Bet žali buvo tik rinkimų plakatai, mėginę įsiteikti dirbtinėmis šypsenomis – bergždžiai. Nuo tos piniginės atakos pabėgau tik įsukusi į Laisvės alėją. Priėjau sankryžą, sustojo automobilis. Sustojau ir aš. Kokią minutę stovėjome žiūrėdamos viena į kitą (vairavusi moteris lėtai laižė ledus), kol atsibudau dar kartą: esu ne Vilniuje, eiti galima drąsiai. Taip ir nebesustojau iki pat Rotušės aikštės, žvilgsniu braukdama per vitrinas, čia pat viską užmiršdama.
 
„Kur dedasi užmiršti vaizdai?“ – perskaičiau Eglės Ulčickaitės klausimą galerijoje „Meno parkas“. Prieš porą metų mačiau jos tapybos ciklą apie sovietmetį, kuris nesileidžia užmirštamas – išsaugo save daiktuose, žmonių mąstysenoje – ir nuorodomis į Eglės kartai nežinomą kodų knygelę rašo dabartį, prieštaraujančią sau pačiai. Teptuko brūkšniais ji reagavo į tikrovę, kurioje praeitis jaučiama kaip požeminių procesų dundėjimas, nuolat grasinantis prasiveržti ir nušluoti deklaratyvius dabartinės – „atviros“, „pilietinės“, „teisinės“ – visuomenės statinius.
 
Dabar Eglė eina toliau – už politikos ribų, į kasdienybės kolektyvinę atmintį, kuri tarsi neturi reikšmės: mokytojų kambarys, tuščias baseinas, kampuotas žalias fotelis, kažkieno batai, primynę baltą užuolaidą, laiptinė su durimis, ant kurių kabo lentelė „почта“, o kreida užrašyta „+K+M+B“... Šie praeities blyksniai yra tarsi fotografijos iš svetimo albumo, abstraktūs atminties formatai, į kuriuos galima įlieti save. Kol to nepadarai, jie praslenka kaip tušti erdvės veidai. Eglė sustabdo jų traukinį, greitai lengvais brūkšniais iškloja jų paviršių ant drobės – suteikia materialų pavidalą, net kartais priklijuodama architektūros detalę: koloną, garsą sugeriančio sienos blokelio nuolaužą. Taip ji kaupia vietų, kuriose išgyveno praeities šmėkštelėjimą, kartoteką: „vietovaizdžius – locus memoriae, žyminčius daugiasluoksnio laiko esatį dabartyje. Ir būtent tas dabartiškumas yra jų neamžino galiojimo laiko įrodymas.“ Kur jos dedasi pasibaigus galiojimo laikui? Supūva? O dabar išstatytos galerijoje su „akcijine“ nuolaida? Kad jas akimis suvalgę pratęstume Eglės vidaus atminties galiojimo laiką? Iki šiol dykinėjusią galvą prisikimšusi klausimų, lipu žemyn fiksuodama mažus pojūčius: sukimosi ašies link siaurėjančių laiptų vėduoklę, apačioje sėdinčios merginos žalius nagus ant balto telefono korpuso, vyšninę freską virš Farmacijos muziejaus vartų – viskas virsta mentalinėmis fotografijomis, dabar jau padengtomis pilkšvokais Eglės potėpiais.
 
Staiga jas peršviečia Kauno fotografijos galerijos langai, juose – Algimanto Kunčiaus paroda „Sekmadieniai prie jūros“. Vaiski šviesa, mažyčiai ant smėlio ir vandens išbarstyti kūnai... vėjo klostomos bangos, smėlio kauburiai ir gėlėtos suknelės... šioje visuotinio atsipalaidavimo masėje lyg vafliai traškančios detalės... laikini trumpai galiojančių būtybių junginiai ilgaamžėje vietoje... visa tai – vitaminas žiemos pabaigoje išsekusiam organizmui (apie parodą skaitykite Ugnės Makauskaitės straipsnį „Odė vasarai“, 7 meno dienos, 2015 02 27www.7md.lt/daile/2015-02-27/Ode-vasarai).
 
„Tuštėjimas“ pilnoje salėje
Į Vytauto Pletkaus knygos „Tuštėjimas“ pristatymą susirinko netikėtai daug žmonių, ypač – jaunų. Į ją sudėtos atminties vietos – tikra priešingybė tviskantiems Kunčiaus vaizdams, supantiems šį ilgiau ar trumpiau galiosiančių kūnų susibūrimą. Už stalo susėdo visa knygos komanda: pats autorius, sudarytojas Vytautas V. Stanionis, knygos menininkas Tomas Mrazauskas, procesui vadovavęs Gintaras Česonis ir aš, parašiusi nedidelę esė. Tomas ją įdėjo į ryškiai geltonus puslapius – tarsi spindulį pajuodusio sidabro prisotintoje knygoje. Nors mano tekstas nespindulingas – pavadinau jį „Kartėlio prieskoniai“, tačiau spalvos reikia kaip prieskonio pačiam kartėliui, tarsi pamušalo Pletkaus matymui. Jį traukia yrančios tvarkos įrodymai – jis žengia į šalį jų ieškodamas net pačiose gražiausiose vietose ir užfiksuoja detaliai: juoda katė stūkso tuščiame „Smetonos turguje“, laiškų dėžutės išvemia reklaminius lapelius, galima prasiskelti galvą į kolūkio pavadinimo „DRAUGAS“ cementą. Jo ciklas „Teritorijos“ – tai vietos, kurių galiojimo laikas jau akivaizdžiai pasibaigęs. Irimo ženklų jis randa net Nidoje – prie pajuodusio cementinio pastato ant šlapio asfalto suversti tušti buteliai, tarsi Ariadnės siūlas nutįsusi žarna. Pasaulyje pagal Pletkų ir Nida, ir visa Lietuva yra „Neperspektyvus projektas“, „degradavęs jau kūrėjų sąmonėje“, kaip pasakytų Alfonsas Andriuškevičius. Šie žodžiai pirmiausia buvo skirti Vytauto Balčyčio objektams. Jau galima sudaryti didžiulę kolekciją iš Lietuvos fotografų užfiksuotų vietų, kuriose vis išliekanti praeitis „gadina“ dabarties vaizdą zonos patirtimis.
 
Tačiau Pletkaus kartėlis nuosekliausias. Jis dengia ir, deja, mirštančią kultūrą, ir, laimei, apleistas sovietų karo mašinos liekanas – Kelmų raketinės bazės starto aikštelę, paminklą su penkiakampe žvaigžde Vaškuolėnuose, tualeto sienos griuvėsius Karmėlavos raketinėje bazėje, Kazlų Rūdos karinį aerodromą, blizgantį branduolinių galvučių saugyklos šoną Gulbiniškių miške ir t.t. Pletkaus fotografijos šias vietas pritvirtina prie dabarties – kaip priminimą apie beprasmybę, iš jo, kaip ir iš kitų vyrų, pavogusią laiką.
 
Ko tik neišgirsta „Skliautai“
Kiek teko dalyvauti, visi atidarymai ir pristatymai persikelia į tą pačią kavinę: ...paragaukit kepto sūrio su burokais – jų nemėgstu, bet labai skanu... kas gers vyno?... nebenoriu būti patrankų mėsa... kaip patekai į Černobylį? Kaip tai kaip? Susėmė ir išvežė... Kunčiaus paroda – stebuklas... Psichopatas su atomine bomba... kas bus, kai bombarduos? Slėpsimės bunkeryje. Bet ką rasim išlindę?... Bunkerių yra tik trisdešimčiai procentų gyventojų. Na, dabar, kai daugelis išvažiavo, gal bus keturiasdešimčiai. Bet tikrai ne mums... tik jūs ten, Vilniuje, neišsirinkit žaliojo žmogeliuko...
 
Rytas – automobiliu į Marijampolę
Nepatingėjau: ant palangės, už kurios šeštadienį miega kažkokia kontora, padėjau gėles ir knygas, iš kuprinės išsiėmiau fotoaparatą ir nufotografavau grafitį ant sienos T. Daugirdo gatvėje: kartuvės, kuriose kybo žalias užbrauktas užrašas „19Ž44/ Kaunas“. Nežinau, bet įsivaizduoju, ką jis reiškia: 1944-aisiais buvo likviduotas Kauno getas. Kaip detektyvė renku įkalčius, bylos pavadinimą dar sugalvosiu. Paskui prisijungiu prie kitame aikštės kampe stovinčių Stanionio ir Pletkaus, netrukus ateina ir Česonis. Važiuojame į Marijampolę.
 
„Menų galerija“ įsikūrusi sinagogoje, kuri sovietmečiu buvo paversta daržovių parduotuve. Miesto žydų bendruomenė sunaikinta. „Holokaustas mūsų kraštuose pasireiškė neregėtu žiaurumu, – skaitau knygoje „Senoji Marijampolė fotografijose“. – Per trumpą laiką kareivinių rajone, Rudžių giraitėje buvo nužudyta apie 6 tūkstančius žmonių.“ (2011, p. 7) Knygoje liko tik žydų fotografų akimis matytas jaukus miestas: Jakobo Vinsdbergo, Judelio Fridbergo, Moisiejaus Buhalterio, kurio mokinys Izraelis Bidermanas, laimei, iš čia laiku emigravo į Prancūziją ir pasaulio fotografijos istorijoje išgarsėjo kaip Izis.
 
Gal dėl to, kad visa tai žinau, po galeriją vaikštau taip, tarsi interjerą puošiantis vitražas būtų paklotas ant grindų. Joje priglausta JAV teatralės Beatričės Kleizaitės-Vasaris sukaupta išeivijos menininkų kūrinių kolekcija. Ankštoje erdvėje tirštai, keliais sluoksniais sukabinti dėl dėmesio pešasi puikūs Vytauto Igno, Algimanto Švažo, Prano Gailiaus kūriniai. Priešais juos – dar vienas, laikinas sluoksnis, kurio ir atvažiavome pažiūrėti: Remigijaus Pačėsos jubiliejinė paroda (jo gimimo diena kalendoriuje pažymima tik kas ketverius metus, šiemet nebuvo), ją parengė menotyrininkė Laimutė Kriaukšlienė.
 
Fotografijos eksponuojamos ant juodos agroplėvelės, stikluose atsispindi sinagogos arkiniai langai, trukdo žiūrėti. Bet matau: Pačėsos užrašytą žuvų ženklą, kuriam antrina ant asfalto išmėtyti mėlyno plastiko gabaliukai, apsnigtą klombą, virtusią „Poeto kapu 2“, ir beveik visur – „shtai Mari“, tarsi žodinį pirštą, baksnojantį į pakeliui iš namų į kažkur ir atgal pastebėtas visatos struktūras. Pačėsos Marijampolę mažai kas atpažintų. Nes jis fotografuoja ne miestą, o jo muziką, kurią atlieka namo siena, geležinė krepšinio lentos kerėpla, ant balos užsidėjęs ledo greimas, rūko lašeliai ore, visa erdvės konfigūracija, susiejanti dreifuojantį „aš“ su kosminių šviesulių judėjimu. Trumpiausiai, tik vieną šviesos blyksnį, galiojantys „dabar“ įgyja kietą pavidalą, kurį čiuopiantis žvilgsnis užsimiršta. Kiek Pačėsa bevaikščiotų tomis pačiomis gatvėmis, jis pamato vis naujas „laikinas vietas“ – jų skaičius begalinis (apie tai žr. mano straipsnį „Rašau antrą kartą“, 7 meno dienos, 2011 07 15archyvas.7md.lt/lt/2011-07-15/fotografija/rasau_antra_karta.html). Jų atminties laikas pratęstas, galiojimo data nenurodyta, kaip ir Ulčickaitės, ir Kunčiaus, ir Pletkaus vaizdams.
 
Traukinys Kaunas–Vilnius
Šeštadienį jis buvo pustuštis. Monotoniško trinksėjimo neardė jokie pokalbiai. Pro langus slinko peizažas – kartais nupieštas plonais rūko potėpiais, kartais nešinas tolimomis figūrėlėmis, kartais degradavęs, kartais susikonfigūruojantis į „shtai“. Jį kadravo langai. Į Vilnių parsivežu savą neužmirštų vaizdų kolekciją, keturių menininkų surinktą skirtingose Lietuvos vietose.

 

Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Baseinas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Baseinas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Beržynas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Beržynas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „K+M+B“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „K+M+B“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, ekspozicijos fragmentas („Laiko koliažas“, 2014 m., „Kolona“, 2014 m., „Vienaragis“, 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, ekspozicijos fragmentas („Laiko koliažas“, 2014 m., „Kolona“, 2014 m., „Vienaragis“, 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Vitrina“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, „Vitrina“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Pletkus, „Buvo sodyba. Pabartoniai“. 2010 m.
Vytautas Pletkus, „Buvo sodyba. Pabartoniai“. 2010 m.
Vytautas Pletkus, „Griuvena Vabaliuose“. 2009 m.
Vytautas Pletkus, „Griuvena Vabaliuose“. 2009 m.
Vytautas Pletkus, „Pavadinimas. Alksniupiai“. 2011 m.
Vytautas Pletkus, „Pavadinimas. Alksniupiai“. 2011 m.
Vytautas Pletkus, „Nereikalingi pasiūlymai Panemunėje“. 2012 m.
Vytautas Pletkus, „Nereikalingi pasiūlymai Panemunėje“. 2012 m.
Vytautas Pletkus, „Branduolinių galvučių saugykla Gulbiniškių miške“. 2010 m.
Vytautas Pletkus, „Branduolinių galvučių saugykla Gulbiniškių miške“. 2010 m.
Remigijus Pačėsa, „O# 110120_1“. 2011 m.
Remigijus Pačėsa, „O# 110120_1“. 2011 m.
Remigijus Pačėsa, „Ruduo“.
Remigijus Pačėsa, „Ruduo“.
Remigijus Pačėsa, Be pavadinimo.
Remigijus Pačėsa, Be pavadinimo.
Remigijus Pačėsa, „Pas poeto kapą 2“.
Remigijus Pačėsa, „Pas poeto kapą 2“.
Remigijus Pačėsa, Be pavadinimo.
Remigijus Pačėsa, Be pavadinimo.