7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

(ne)mylėsiu amžinai

Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre

Kristina Steiblytė
Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Teatras
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.
 
Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.
 
Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.
 
Pagal šią pjesę G. Kriaučionytės pastatytas spektaklis „Moteris“, kaip ir pati drama, liko atviras interpretacijoms. Nors padaryta pakeitimų, personažai sukonkretinti kostiumais (dailininkė Ieva Černiauskaitė) ir atlikimu, dauguma įvykių, o ypač Aldonos Vilutytės vaidinamos Romi elgesys (atėjo, permiegojo su Frenko sūnumi Edžiu, jį nužudė) ir jo priežastys paliekami aiškintis patiems žiūrovams. Tad spektaklyje, priklausomai nuo žiūrovo pasirinkimo, visus įvykius gali valdyti fragmentiška, nepatikima atmintis, gaivališkas, iracionalus moteriškumas ar trečiasis Niutono dėsnis.
 
Pati režisierė siūlo galvoti apie poveikį, kurį mūsų žodžiai ir veiksmai daro aplinkiniams. Bet mes neprivalome su ja sutikti. Kaip neprivalome sutikti ir su jos prieš premjerą išsakytu teiginiu, kad šis spektaklis bus keistas net ir Keistuolių teatre. Šiame teatre tokią tuščią sceną matyti tikrai neįprasta, kaip ir susidurti su spektakliu, atsiveriančiu skirtingoms interpretacijoms. Tačiau vaizduotės teatras ir šaržuota vaidybos maniera keistuoliams nesvetimos, ypač po to, kai A. Giniotis išugdė „Atviro rato“ komandą (jos atstovė Judita Urnikytė vaidina ir „Moteryje“).
 
Apskritai „Atviras ratas“ yra vienas tinkamiausių kontekstų kalbėti apie „Moterį“: to paties pedagogo auklėtinės darbe yra panašumų į ne vieną senesnį „Atviro rato“ spektaklį („Atviras ratas“, „Pabėgimas į Akropolį“, „Antigonė (ne mitas)“). Pasakojimo būdas, kai aktoriai kalba ir kaip personažai, ir kaip personažų veiksmų komentuotojai, o veiksmas vyksta beveik tuščioje scenoje, kur pagrindinė vaidybos aikštelė išskirta geometrine forma („Moteryje“ – kvadratu), žiūrint premjerą rodėsi gerai pažįstami.
 
Taip pat „Moteris“ yra artima ir Cezario Graužinio spektakliams „Arabiška naktis“ (to paties R. Schimmelpfennigo), „Drąsi šalis“, „Nutolę toliai“, pradėtiems kurti kiek anksčiau nei A. Giniočio auklėtinių ir atstovaujantiems tam pačiam vaizduotės teatrui. „Atviro rato“ ir „cezario grupės“ spektaklius, kur vienodai svarbūs tekstas, aktorių charizma, gebėjimas įtikinti žiūrovus ir žiūrovų atvirumas, noras prisidėti prie spektaklio kūrimo savo vaizduote, išmokyti žiūrėti žiūrovai jaukiai jausis ir „Moteryje“. Tiesa, režisierė dar ieško savo būdo kurti vaizduotės teatrą: nėra iki galo apsisprendusi, kaip tinkamai išnaudoti aktorių (ypač mažiau vaidinti turinčių Manto Zemlecko ir Eglės Grigaliūnaitės) nuolatinį buvimą scenoje, kaip padaryti, kad tuo metu nevaidinantys aktoriai turėtų ką veikti ir nenusibostų žiūrovams, kaip suderinti norimą teatrinę kalbą ir spektaklio rodymui pasirinktą erdvę, nes Keistuolių teatro salė tokiam spektakliui yra netinkama: aktoriai yra per toli nuo žiūrovų, tad reikia itin stengtis norint juos įtraukti į veiksmą, taip prarandant galimybę sukurti subtiliesnes, intymesnes scenas.
 
O tokių scenų reikia, nes spektaklio sėkmė vaizduotės teatre labiausiai priklauso nuo teksto ir aktorių įtaigos. Kalbant apie „Moterį“, tekstas lengvai įtraukia, ir nors nėra aiškiai artikuliuotos pagrindinės minties, tai netrukdo, nes galima tiesiog klausytis keistos istorijos. Nuo aktorių priklauso, kaip jie, judėdami ribotoje erdvėje aiškiomis trajektorijomis, sugebės sukurti tarpusavio santykius ir kaip, komentuodami savo personažų veiksmus, kurs nuoširdumo įspūdį, būtiną norint įtraukti žiūrovą į jo vaizduotėje turintį prasitęsti spektaklį. Šiuo metu „Moteryje“ aktoriai balansuoja ties perspaudimo riba. Tačiau visų personažų santykiai spektaklio metu yra aiškūs, tarp veikėjų galima jausti stipresnį ar silpnesnį ryšį ir jais, nors ir šaržuotais, patikėti nėra labai sunku. Pavyzdžiui, J. Urnikytės vaidinamos Klaudijos ir Daliaus Skamarako Frenko nuolat kintantis santykis lengvai atpažįstamas, suprantamas, o kai kurie aktorių gestai (kaip D. Skamarako pasukama galva, tarsi ką tik gavus antausį) padeda vaizduotėje pratęsti tai, kas rodoma scenoje, ir susidaryti įspūdį apie šios poros kartu praleistus 23 metus.
 
Tokie gestai, dramos teksto remarkų skaitymas ir nemažai frontalios vaidybos veikia kaip personažų komentaras, neleidžiantis aktoriams ir žiūrovams su veikėjais susitapatinti, bet siūlantis atpažinti. Taip „Moteryje“ atsiranda brechtiško teatro prieskonis, tačiau ne daugiau nei jis – personažai tik parodomi, bet jų veikimo modeliai ir priežastys nedemaskuojami.
 
Šiuo metu G. Kriaučionytės „Moteryje“ daugiau skaitymo ir rodymo nei originalaus mąstymo, režisūros. Kol kas trenksmo daugiau sukėlė spektaklio pabaigoje įvykęs sprogimas, o ne jaunos režisierės darbas. Tiesa, tai tik pradžia, galima dar ieškoti kitų įdomių teatro formų, mėginti jas ir klysti. O tada jau bus galima kalbėti apie šiai režisierei gimstančią teatrinę (ne)meilę.

 

„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.
„Moteris“. E. Bareikio nuotr.