7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kitokie filmai

Šie filmai nepasirodys kino teatrų repertuare, nes neskirti nei masinei, nei snobų auditorijai, jie nesiekia populiarumo rekordų. Tai – kitokie, dažnai kuklaus biudžeto filmai, nors jų autoriai ir žvaigždės gerai pažįsta raudonųjų kilimų spindesį. Tai filmai žmonėms, kurie domisi ne tik kino raidos galimybėmis, bet ir tuo, kaip šių dienų kinas mato pasaulį ir mus. Filmai, kurių autoriai turi ką pasakyti. „Kino pavasaris“ – bene vienintelė galimybė juos pamatyti dideliame ekrane. Sąrašą pateikiame abėcėlės tvarka.

Jungikliai ir jungtys

Festivalyje „Jauna muzika“ debiutavęs kompozitoriaus Antano Jasenkos, choreografės Birutės Letukaitės, „Auros“ šokėjų ir judesį garsu verčiančios technologijos „Motus“ ansamblis vasario 27 d. prisistatė „Menų spaustuvėje“ ir sulaukė didelio šiuolaikinio šokio gerbėjų susidomėjimo.
 
Muzika, paprastai inspiruojanti judesį, šį kartą tapo judesio rezultatu – pasinaudojęs Mindaugo Badoko, Kauno technologijų universiteto Muzikos technologijų absolvento, MB kūrybinės laboratorijos vadovo, išradimu (pirmasis jo pavadinimas – „Desys“, žodžio „judesys“ fragmentas), kompozitorius mėgino čia ir dabar kurti garsinį spektaklio audinį. Taip pat spektaklį įgarsino įvairiomis kalbomis rečituojamos Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ bei George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ ištraukos.
 
Pats spektaklio „Padaryk iš manęs jungiklį“ pavadinimas lingvistiškai nerangus, prašosi redaguojamas ir tikslinamas, kaip ir aprašymas, kuriame, kaip įprasta Lietuvos šiuolaikiniame šokyje, ieškoma priešų išoriniame pasaulyje, o suradus jie paverčiami vidinėmis baimėmis ar, veikiau, tų baimių lozungais ir deklaracijomis. Sumanymo paaiškinimas leidžia geriau suvokti spektaklio įvaizdžius, bet jo teiginiai ir šokėjų tariami išmintingi žodžiai (Donskio veikalas cituojamas iš itališko vertimo) nukreipia dėmesį nuo novatoriškų judesio ir garso jungčių. Tekstai – garsai, kurių technologiniai dalykai negali nulemti, todėl čia tikriausiai įsijungia kitas daugelio Lietuvos šokio kūrėjų naudojamas prietaisas – prisiimta pareiga postringauti ir filosofuoti, baiminantis, kad sukurtas kūrinys nepasirodytų per seklus ar per tuščias. Dekoratyviniai, slepiamieji tampa ir kiti spektaklio elementai – kostiumai ir rafinuotas grimas, jie be reikalo sutirština spektaklio vaizdines formas, klaidina, skatina ieškoti prasmių ten, kur jų kažin ar galima rasti.

Pasakos pojūčiams

Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.
 
„Menų spaustuvėje“ du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys“.
 
Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.

Netikėtas kultūrų junginys

Praėjusį šeštadienį, vasario 28 d., Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios salėje girdėjome „Geros muzikos gyvai“ atvežtą ir drauge su kanalu „LRT Kultūra“ pristatomą multikultūrinį muzikinį projektą „Forabandit“. Jame dalyvaujalenkų kilmės prancūzas Samas Karpienia, grojantis mandolonchello ir dainuojantis, turkas Ulaşas Özdemiras, grojantis bağlama (turkiškas styginis instrumentas, dar žinomas kaip saz) ir libanietis Wassimas Halalas, mušantis darbuka (rytietiškas būgnas) ir kitus perkusinius instrumentus. „Forabandit“ yra daugiakultūrė virtuozų grupė, atliekanti mažai žinomą Oksitanijos trubadūrų ir Turkijos klajoklių bardų aşık tradicijų muziką. Pirmiausiai kilo klausimas – kodėl pasirinktas toks keistokas kultūrų derinys? Juk šios kultūros istoriškai niekada nefunkcionavo drauge?
 
„Forabandit“ kūryboje akcentuojama turtinga Oksitanijos bei Anatolijos (Turkija) regionų poezija. Šiuolaikiškai įamžintos gan rafinuotos oksitanų trubadūrų lyrikos tradicijos derinamos su aşık muzikos paveldo aidais, turkiškos lyrikos sklandumas žaviai kontrastuoja su oksitanišku šiurkštumu, net kartais prasiveržiančiu kietoka energija. Daugelyje kūrinių vienu metu du atlikėjai dainuoja dvi skirtingas melodijas su tekstais skirtingomis kalbomis. Toks eksperimentas skamba gražiai ir originaliai. Dainose dominuoja aşık poetų ir Oksitanijos trubadūrų lyrika socialinio protesto, įkalinimų bei meilės temomis. Taip pat skamba daug originalių šių atlikėjų kūrybos kūrinių, kuriuose juntama savita modernaus pasaulio trubadūrų ir turkų klajoklių genčių poezijos interpretacija. Čia meilės ir tremties temos perteikia Stambulo ir Marselio uostų gyvenimo ritmą, o tikri įvykiai supinami su vaizduote ir dažnai virsta mistiniais kūriniais. Atlikėjų kūryboje labai svarbi oksitanų ir alevitų pasaulėžiūra, kuri Prancūzijos ir Turkijos valdžių buvo laikoma eretiška.

Tiesiai į dangų

Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.

 
Tie, kuriems teko nors trumpai bendrauti su vienu ryškiausių lietuvių fotografų, prisimena jo atvirą asmenybę, gebėjimą beveik vaikiškai džiaugtis aplink esančiais žmonėmis ir nesureikšminti savo veiklos bei kūrybos, kuri pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą. Tokius įspūdžius atmintyje ir širdyje šiandien tikriausiai nešiojasi daugybė žmonių, kuriuos A. Kezys sutiko aktyviai dalyvaudamas išeivijos kultūriniame gyvenime bei lankydamasis Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, 1950 m. A. Kezys atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įstojo į Jėzuitų ordiną ir vėliau buvo įšventintas kunigu. Tačiau A. Kezio veikla lietuvių bendruomenėje neapsiribojo dvasininko pareigomis. Fotografas Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui, miesto centre veikusiai galerijai, rengė joje lietuvių bei kitų tautybių menininkų parodas, leido fotografijos albumus bei knygas apie lietuvių išeiviją.

Kino naujienos trumpai

Alejandro Gonzálezas Iñárritu, šiemet triumfavęs „Oskarų“ naktį, imasi projekto, kuris jau pabuvojo ne vieno režisieriaus rankose. Pirmąkart apie „The Revenant“ prodiuseris Akiva Goldsmanas prabilo 2001-aisiais, kai įsigijo to paties pavadinimo Michaelo Punke’o romano teises. Tada tikrais įvykiais grįstas romanas apie kareivį, XIX a. pabaigoje keršijantį palikusiems jį mirti lokio glėbyje draugams, dar nebuvo išleistas. Netrukus buvo pranešta, kad projektu susidomėjo režisierius Park Chan-wookas ir aktorius Samuelis L. Jacksonas. Tačiau jie greitai paliko projektą ir kalbos apie jį nutilo iki 2010-ųjų. Po filmo „Kelyje“ juo susidomėjo Johnas Hillcoatas, kuris norėjo, kad pagrindinį vaidmenį kurtų Christianas Bale’as, bet 2010 m. rudenį projektas atsidūrė prancūzo Jeano-François Richet rankose. Tačiau filmavimas taip ir neprasidėjo, nes Bale’as vaidino Christopherio Nolano „Betmene“. Taip „The Revenant“ atiteko Iñárritu, šis apie Bale’ą jau neužsiminė, bet 2011 m. planavo dirbti su Leonardo DiCaprio ir Seanu Pennu, kai tik užbaigs „Žmogų-paukštį“. 2014-ųjų viduryje, kai filmas buvo baigtas, reikėjo keisti užimtą Penną. Iñárritu pasirinko Tomą Hardy, filmavimas prasidėjo Kanadoje pernai rudenį, tačiau buvo atidėtas iki šių metų balandžio, nes režisierius nori, kad „The Revenant“ būtų kuriamas natūralioje šviesoje, be papildomo apšvietimo.

Drąsūs filmai

Berlyno kino festivalio „Forumo“ programos filmai atrenkami atsižvelgiant į kūrėjų menines ambicijas, naujų raiškos formų ir aktualių temų dermę. Tai – drąsiausia festivalio programa, kurioje susitinka debiutuojantys ir gerai žinomi režisieriai; filmuose dažnai persipina dokumentikos, vaidybinio ir eksperimentinio kino elementai. Svarbiausia, kad kūriniai atspindėtų unikalią kūrėjų aplinką, mentalitetą, o kartu ir jų individualybę. Netelpantys į vieno ekrano ar vieno kino seanso rėmus filmai buvo rodomi „Forum Expanded“ programoje Berlyno menų akademijoje.
 
„Forumo“ programos kryptį žymi ir originalios retrospektyvos. Šiemet buvo rodomi keli Vakaruose mažai kam žinomo Japonijos kino meistro Kono Ichikawos filmai. Režisierių domino socialinės ir politinės japonų visuomenės gyvenimo aktualijos bei istorijos permąstymas. Viename garsiausių savo filmų – 1935 m. filmo perdirbinyje „Aktoriaus kerštas“ („Yukinojo henge“, 1963) – Ichikawa nukelia į XVIII a. Japoniją ir tradicinio kabuki teatro užkulisius. Sėkmės lydimas aktorius susiduria su žmonėmis, atsakingais už jo tėvų mirtį, ir imasi keršto plano.

Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis. Prie tokios temos reikšmės neabejotinai prisideda tai, kad XX a. pabaiga, kaip, beje, ir XIX a. pabaiga, buvo paženklinta atminties krizės: šiuolaikinės visuomenės kaltinamos tuo, kad „nepagydomai serga amnezija“, neturi „gyvos atminties“, istorinio sąmoningumo ir t.t. Kita vertus, jos apibūdinamos kaip kenčiančios nuo „atminties apsėdimo“, išgyvenančios muziejų maniją, minėjimų epidemiją ir aistrą paveldui.
 
Anot kai kurių atminties tyrinėtojų, šios viešo ir privataus memorializavimo strategijos liudija apie šiuolaikinės visuomenės išgyvenamą užmaršties baimę. Kita vertus, šiandieninės atminties kultūros skatina naujos istorijos rašymą – kaip teigia prancūzų istorikas Pierre’as Nora, atmintis naujo žavesio ir svarbos įgavo kaip „nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“.
 
Daugelis autorių sako, kad atmintis praturtina pilietinę visuomenę, ugdo mūsų demokratinę teisę į tiesą. Atmintis, prisidedanti prie savimonės kūrimo, leidžia mums naujai įvertinti savo galimybes, skatina savarankiškai veikti. Be to, atmintis, suprantama kaip tai, kas perduodama iš praeities dabarčiai, yra esminė bet kokio kolektyvo funkcionavimui, nes kiekvienai grupei reikia kolektyvinės savimonės. Ši atminties ir tradicijos grandinė leidžia visuomenėms eiti į priekį, save reprodukuoti, o kartu ir keistis.

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Kuriu būdamas vienas su savimi

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

PUSLAPIS
IŠ
1003