7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Tikiu kino autoriais

 Vasarį Lietuvoje viešėjo lenkų kinotyrininkas Andrzejus Pitrusas. Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitė paskaitą apie šiuolaikinį lenkų kiną, studijų mugėje Vilniuje pristatė žaidimų ir reklamos kūrėjų specialybes. Vizito tikslas taip pat buvo aptarti „Erasmus“ sutarties pasirašymo galimybes tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Krokuvos Jogailos universiteto. Su svečiu kalbėjomės apie dabartinę kino ir su juo susijusios veiklos situaciją.

Pašėlusios itališkos kelionės

Nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamų garsiausių pasaulio orkestrų koncertų seriją kovo 5 d. tęsė Milano „Filarmonica della Scala“. Muzikos profesionalams ir mėgėjams žodis „La Scala“ iki šiol tebėra magiškas, tad nereikia stebėtis, kad visi brangūs bilietai į koncertą buvo išpirkti, o dideliam būriui nesuspėjusių laiku to padaryti teko tenkintis stovimomis vietomis. Kad ir kas ką sakytų, vis dėlto malonu, kad pasaulio garsenybių jau galime pasiklausyti namuose ir kad turime pakankamai žmonių, šią galimybę vertinančių ir, kas be ko, už ją sumokančių.
 
Iš anksto skelbtas koncerto dirigentas Myung-Whun Chungas dėl ligos negalėjo atvykti, tad Varšuvoje, Vilniuje ir Amsterdame suplanuotas orkestro gastroles perėmė įžymusis Christophas Eschenbachas. Šis puikus maestro, kaip ir svečių orkestras, Vilniuje lankosi trečiąsyk. Norintiems sužinoti jo biografiją, siūlau atsidaryti jo asmeninį puslapį internete, ten rasite tikrai detalų pasakojimą su labai įdomiomis nuotraukomis.

Nebučiuokite nevykėlių

Gripas, bjaurus oras, triukšmingi kaimynai, demagogai politikai, žadantys, kad viskas bus gerai, lietuviškos žvaigždės ir „Eurovizija“ – visa tai, ypač kovą, kai pilka ir bjauru, varo į neviltį. Suprantu, kad šis sąrašas keičiasi priklausomai nuo jėgų pasipriešinti kraujinei televizijų dešrai, bet šįkart galiu pasiūlyti gana universalų priešnuodį, kuris vadinasi „Gloria“ (LRT kultūra, 19 d. 21.10). Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmo herojei 58-eri, ji išsiskyrusi su vyru, suaugę vaikai jau paliko namus. Glorija (Paulina García) nenori likusio gyvenimo praleisti viena, bet nenori ir būti tik močiute. Ši energinga, protinga moteris nori džiaugtis gyvenimu, ji šoka, užsiima joga, dainuoja. Tačiau jos netenkintų drungnas meilės romano pakaitalas – Glorijai reikia aistros, todėl vakarais ji lanko klubus, kuriuose šoka susirinkę panašaus amžiaus vienišiai. Vieną naktį ji sutinka atsargos karininką Rodolfą (Sergio Hernández). Atrodo, kad tai paskutinis šansas patirti meilę...
Jei nusiteikėte melodramai apie tragikomišką stiprią moterį, didvyriškai kovojančią su senatvės baime, apsirikote, nes „Glorija“ – filmas apie moters siekį būti nepriklausoma, laisva, savimi. Glorijos elgesys netelpa į schemas, į kurias ir mus dažnai žūtbūt nori įkišti draugai, giminaičiai, žiniasklaida ar visokie „gyvenimo būdo“ ekspertai. Glorija moka pasipriešinti. Todėl ji nuolat peržengia tariamas ribas, net išduota ar pažeminta sugeba atsikelti. Ji su niekuo nesutiks būti tik todėl, kad bijo likti viena. Užtat Glorija – iš tų žmonių, kurie niekad nebūna vieni.

Turime suprasti, kas yra tikra laisvė

Vilniaus dailės akademijos dailėtyros II ir III kursų studentai pasikvietė žymų džiazo muzikantą, perkusininką, kompozitorių ir audiovizualinių instaliacijų kūrėją Vladimirą Tarasovą pasikalbėti apie kūrybą, meno studijas, sovietmečio dailės gyvenimą ir šiuolaikinį meną. Tuo įkvepiančiu pokalbiu dalijamės su skaitytojais.

Režisierius, diriguojantis aktorių orkestrui

Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.

Šiuolaikinis baletas ant popieriaus

Jūratės Stauskaitės piešinių ir grafikos paroda-akcija „Judesiai“ pasitinka ant sienos dailiai išraitytais Henri Matisse’o žodžiais: „Piešinys man – ne visų įgūdžių lavinimas, – tai priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti.“ Formaliai žiūrint, citata apibrėžia piešinį, tačiau tarp eilučių pasako daug svarbesnį dalyką – Stauskaitė pripažįsta susižavėjimą Matisse’u, kurio piešiniai yra artimi ir grafikės kūrybai. Apie tai stipriausiai liudija penkių kūrinių ciklas be pavadinimo, susisiejantis su Matisse’o 1952–1953 m. „Akrobatų“ serija. Šiuose piešiniuose plastiško kūno kontūrus, sukurtus švaria, grakščia linija, išduoda vos vienas kitas šokėjos silueto linkis.
 
Tačiau pradėsiu nuo pradžių. Parodoje eksponuojami keli ankstyvesni Stauskaitės darbų ciklai, kuriuose jau paliečiama vėliau išplėtota judesio tematika. Lyginant su toliau matomais naujesniais, eskiziškais kūriniais, pirmieji atrodo aiškesni ir konkretesni, padedantys suvokti menininkės kūrybos evoliucinį kelią abstraktumo link. Linija Stauskaitei buvo svarbi nuo pat diplominio darbo – iliustracijų Hanso Christiano Anderseno pasakai „Undinėlė“ – sukūrimo. Linijos santykis su plokštuma, laisvos, neapibrėžtos juodos dėmės ima ryškėti oforto, akvatintos ir sausos adatos technikomis 1984–1996 m. sukurtoje darbų serijoje „Rytinė mankšta“, vaizduojančioje akrobatę, darančią įvairius pratimus. Vis dėlto sportininkės pastangų rezultatų nematau, tad man kūrinys nejučiomis ima panėšėti į užguitos moters gyvenimą, jos begalinius bandymus „prasimušti“ į idealų lygių teisių pasaulį. Žiūrėdama į šią darbų seriją prisimenu panašios tematikos Ksenijos Jaroševaitės skulptūrėles „Rytas“ ir „Vakaras“ (1979 m.), kuriose moterys pasyvesnės, nebandančios pakeisti savo būties.

Aukštumose ir link jų

Kauno kultūrinis gyvenimas savo intensyvumu, deja, dar nusileidžia sostinei, tačiau kartais pasitaiko galimybė pabūti nepaprastai intriguojančiuose koncertuose. Kovo 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas buvusio vadovo Imanto Resnio, atliko gražią programą ir tapo scenos partneriu pianistui Andriui Žlabiui – kaip žinia, šis atlikėjas Lietuvoje pasirodo nedažnai, todėl kiekvieno susitikimo su juo klausytojai dar labiau laukia. Ne mažiau malonus šis bendradarbiavimas turėjo būti ir orkestrui, šį sezoną švenčiančiam dešimties metų sukaktį – dalintis scena su vienu išskirtiniausių nūdienos lietuvių pianistų Kauno kolektyvui, manau, buvo tikra gimtadienio dovana. Tiesa, bendrų projektų su žymiais solistais gausa orkestras skųstis negalėtų, ypač per pastaruosius porą metų: jų scenos partneriais buvo ne tik gausybė garbingų Lietuvos atlikėjų, bet ir užsienio muzikos įžymybės (tarp kurių ir populiariosios muzikos atstovai „The Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonie Tyler ir kt). Ypač sėkmingai bendradarbiauta su Dmitrijumi Chvorostovskiu – su šiuo baritonu orkestras surengė koncertus Baltijos valstybių sostinėse ir parengė Giuseppe Verdi operos „Simonas Bokanegra“ studijinį įrašą, kartu dainuojant Metropoliteno žvaigždėms Barbarai Frittoli, Stefano Secco ir Marco Caria. Dar viena svarbi pastraipa kolektyvo biografijoje – įrašytos ir platinamos visame pasaulyje kompaktinės plokštelės su bosu Ildaru Abdrazakovu ir tenoru Lawrence’u Brownlee, o įrašas su pastaruoju atlikėju net buvo nominuotas „Grammy“. Toliau būtų galima palinkėti vaisingos kūrybinės bendrystės su vokalistėmis moterimis.

Mirga Gražinytė-Tyla įskėlė ugnį

Jaunosios lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės tarptautinė sėkmė – džiugus reiškinys Lietuvai. Tarp orkestrų, su kuriais menininkei teko dirbti, patenka ne tik Lietuvos nacionalinis simfoninis, bet ir „Kremerata Baltica“, Mahlerio, Vienos, Lozanos kameriniai orkestrai, MDR Leipcigo Radijo simfoninis orkestras. 2011-aisiais ji dirbo antrąja kapelmeistere Heidelbergo teatre, o 2013–2014 m. sezoną buvo pirmoji kapelmeisterė Berno operos teatre. 2012-aisiais laimėjusi prestižinio Zalcburgo festivalio jaunojo dirigento prizą, šiuo metu M. Gražinytė stebina Los Andželą, kur dirba miesto filharmonijos orkestro vyriausiojo dirigento asistente, o 2014–2015 m. sezonui ji buvo paskirta ir Zalcburgo teatro pagrindine dirigente. Lietuvoje praėjusių metų kovą menininkė pasirodė diriguodama Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui Johanneso Brahmso, Ramintos Šerkšnytės ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius, o rugsėjį po kelių dienų darbo su Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Aukuras“ interpretavo Broniaus Kutavičiaus ciklą „Jeruzalės vartai“.
 
Neseniai nepaprastą įspūdį jaunoji dirigentė paliko diriguodama Los Andželo filharmonijos orkestrui „Disney“ salėje – jos batutai pakluso Wolfgango Amadeus Mozarto, Igorio Stravinskio ir Ludwigo van Beethoveno kūriniai (beje, dirigentės debiutas su šiuo orkestru įvyko praėjusį rugpjūtį „Holywood Bowl“ salėje). Skaitytojų dėmesiui siūlome „Los Angeles Times“ (2015 03 02) spausdinto kritiko Marko Swedo atsiliepimo fragmentą. 

Lietuviškos tekstilės absoliutas

Jei išgirdus žodžius „lietuviška tekstilė“ jums vaizduotėje iškyla kilimai, matyti močiučių miegamuosiuose ant sienų, lininės servetėlės ar austos juostos, tuomet pats laikas atrasti, kas iš tikrųjų yra ta lietuviška profesionalioji tekstilė. Panašu, kad tokį tikslą turėjo ir parodos „Absoliuti tekstilė“ kuratorė, menininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Todėl neatsitiktinai parodos pavadinimas žada, kad ekspozicijoje galima tikėtis absoliučiai visko: nuo konceptualių mini tekstilės ieškojimų iki senųjų gobelenų.
 
Simboliškai žengiant į parodą pasitinka, o gal iš jos išlydi Gabijos Kuzmaitės kūrinys „Absolut Textiles“, primenantis liturginę vėliavą, kuri procesijų metu nešama aplink bažnyčią. Raudonas auksu siuvinėtas audinys atrodo iškilmingai, tik jo centre – ne šventojo portretas, o užrašas „Absolut Textile“, atkartojantis vienos garsios degtinės logotipo stilistiką. Tokia skirtingų kontekstų konfrontacija tarsi atvaizduoja ir situaciją retrospektyvinėje ekspozicijoje, kurioje kyla diskusija apie masiškumą ir unikalumą, pramoninę gamybą ir autentiškumą, istoriją ir dabartį.

Holivudas kaip šiuolaikinis Olimpas

Jeanas Baudrillard’as rašė, kad žemėlapis eina pirma teritorijos. Anot prancūzų filosofo, tai šiuolaikinį pasaulį apibendrinančios diagnozės – realybės nykimo – simptomas. Viena iš garsiųjų Baudrillard’o nustatytų simuliakrų stadijų atitinka šią situaciją – mums pakanka žemėlapių, iki smulkmenų nusakančių neegzistuojančias teritorijas, arba žemėlapių, atstojančių numanomas ar išnykusias vietas. Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ („Maps to the Stars“, Kanada, 2014) ) aptinka galimą tragedijos židinį ir tiksliai sužymi Holivudo žemėlapio simbolius.
 
Holivudo žemėje gyveno Helena (Julliane Moore) – aktorė, siekianti išsivaduoti iš savo motinos šešėlio profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime (jei dar tarp jų yra koks nors skirtumas). Iš gyvenimą nuodijančių atsiminimų ją gelbėjo psichoterapeutas daktaras Stafordas Veisas, susituokęs su savo seserimi Kristina (Olivia Williams). Savo sūnų Bendžį (Evan Bird) jie paaukojo žydrajam ekranui, o į brolio gyvybę pasikėsinusią dukterį Agatą (Mia Wasikovska) ištrėmė į tolimų kraštų gydyklą, tikėdamiesi, kad šioji niekada nesugrįš. Agata grįžo ir siekė susigrąžinti brolio meilę bei nutraukti užnuodytą šeimos grandinę. Deja, ambicijos, kerštas ir atšiaurūs veikėjų charakteriai viską pavertė kruvinomis kovomis.
„Kelias į žvaigždes“ linksniuojamas kaip satyra apie Holivudą – apie aktorių, prodiuserių ir vadybininkų kančias pasiekti ir užsitikrinti savo vietą sapnų fabrike. Filmo scenarijaus autorius – romanų apie Holivudą specialistas Bruce’as Wagneris kartu su Cronenbergu filmo sumanymą brandino apie dešimt metų. Juodojo humoro filme tikrai nestinga, tačiau filmo siužetas primena Euripido ar Eischilo tragedijas. Tragiški likimai, Olimpo dievų primesti kaip prakeiksmas ar kerštas ydingiems žmonėms, „Kelyje į žvaigždes“ perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Filmas rodo Holivudo sistemą kaip Olimpą, kur kelio ženklai šeimas ir atskirus asmenis atveda į kraujomaišą, žudymą ar savižudybę, kur veikėjus kankina praeities fantomai, primenantys siaubo filmuose šimtus kartų matytus mirusius vaikus ir moteris baltomis suknelėmis. Vaikai vartoja narkotikus, it papūgos mėgdžioja savo pirmtakus.
PUSLAPIS
IŠ
1003